Naujausios
“... kaip pirma meilė“
„Šiaulių teatras – man pirmasis. Vaidinau jame septynerius metus – 1981–1988 metais“, – prisimena N. Narmontaitė, vėl laukdama susitikimo su Šiaulių publika.
N. Narmonaitė, talentinga aktorė ir puiki pasakotoja, emocingai dalijasi prisiminimais.
„Mūsų studijų laikais atvažiuodavo pirkliai ir mus „pirkdavo“, kviesdavosi į teatrus. Nelaikiau savęs labai gabia ir nemaniau, kad kas skubės mane pasirinkti, – pasakoja aktorė. – Pirmas atvažiavo režisierius Saulius Varnas, tuometinis Šiaulių dramos teatro vyriausias režisierius, pažiūrėjo mūsų diplominius spektaklius ir mane pačią pirmą pakvietė į Šiaulius. Šiauliuose tuomet vaidino prieš ketverius metus Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigęs Sauliaus Bareikio, Olego Ditkovskio, Sigito Jakubausko kursas, o jie man buvo dievukai!“
„Galvojau, kokia laimė, kad galėsiu su jais dirbti, – prisimena N. Narmontaitė. – Buvau gavusi ir daugiau pasiūlymų, bet kadangi Sauliui Varnui daviau žodį, tai kitiems pasakiau – važiuosiu tik į Šiaulius. Tik po septynerių metų, po vienų gastrolių, kai režisierius Julius Dautartas mane pakvietė į Kauną, išvažiavau ten.“
„Gal dėl to, kad Šiaulių dramos teatras buvo pirmas mano teatras – liko labai brangus. Kaip pirmas vaidmuo, kaip pirma meilė“, – pabrėžia aktorė.
Jos žodžiais, Šiaulių teatro trupė buvo lyg viena šeima.
„Niekur kitur, kur teko vėliau vaidinti, tokio šeimos pojūčio, kaip Šiauliuose, nejaučiau. Į darbą norėjosi bėgti, visi troškom vaidmenų. O kas nebuvom užimti spektaklyje, ruošdavom programas, numerius, dainas, šokius, parodijuodavom kolegas, bet neįžeidžiančiai, skoningai. Būdavo, kad tie mūsų pasirodymai po premjeros kartais pranokdavo ir pačią premjerą“, – smagiai pasakoja N. Narmontaitė.
Su gera nostalgija prisimena, kaip pas kolegas į namus galėjai užsukti nė neperspėjęs.
„Užkaiti arbatinuką, plikai arbatos, trauki ką turi iš šaldytuvo, dedi ant stalo. Tai nebuvo bohema, tai buvo didžiulis noras bendrauti – diskutuoti, fantazuoti, taip gimdavo ir idėjos vaidmenims kurti. Kaimynams beldi į radiatorius – ateikit, cepelinų išviriau, pyragą iškepiau! Nebuvo reikalo ir aktorius per gastroles apgyvendinti viešbutyje – kviesdavome, pabūk pas mane, nakvok. Tai buvo norma.”
„Iki šiol gražiai bendraujame su Šiaulių aktoriumi Juozu Bindoku, nuoširdžiu, be galo svetingu žmogumi, geriečiu dzūku, – pabrėžia žemaitė N. Narmontaitė. – Nijolė Mirončikaitė, Irena Liutikaitė, šviesaus atminimo Pranas Piaulokas ir kiti aktoriai man yra negailėję profesinių patarimų. Jų pastabos buvo neįkainuojama mokykla – antra konservatorija! Esu jiems be galo dėkinga.“
„Nuostabiausia draugystė, kurios niekada nepamiršiu, buvo su kolege Terese Maliukevičiūte. Ji sakydavo: „Nijole, tau spektaklis, atvesk man savo Simuką. Aš vaidinu, o ji mano vaiką prižiūri. Tokie dalykai ilgam širdyje užsilieka.“
Pirmi – ir iš karto pagrindiniai
Šiauliuose N. Narmontaitė nuo pat karjeros pradžios sukūrė įsimintinų vaidmenų. Sauliaus Varno spektaklyje „Kainas“ suvaidino Kaino žmoną Adą, spektaklyje „Fajansinis nykštukas iš vasaros sodo“ – pagrindinį Marijos vaidmenį. Už juos buvo apdovanota. O patį pirmąjį vaidmenį sukūrė spektaklyje „Incidentas“, kuriame su teatro legenda Vytautu Benokraičiu vaidino sutuoktinių porą, chuliganų terorizuojamą traukinyje.
Režisierė Regina Steponavičiūtė jai buvo patikėjusi Šatrijos Raganos vaidmenį spektaklyje „Povilas ir Marija“, pagrindinį vaidmenį suvaidino ir estų režisieriaus Priit Pedajas pastatyme spektaklyje „Paskutinės dvi valandos“. „Tas vaidmuo man buvo labai brangus, reikalaujantis daug išgyvenimų: mano heroję išveža į Sibirą, o ji šiene slepia savo vaiką, kad jo neišvežtų, – pasakoja N. Narmontaitė. – Turėjau puikių vaidmenų, praėjau gerą aktorinę mokyklą ir Šiaulius prisimenu su didžiausia meile.“
Aktorė savo pėdsaką paliko ir Šiaulių mėgėjų teatre. Kai 1984 metais Šiaulių kultūros centras pakvietė vadovauti teatro studijai, sutiko. Kartu su aktoriumi Arūnu Sabonaičiu tapo studijos „Helijas“ įkūrėjais. Po ketverių metų „Helijas“ studijai buvo suteiktas liaudies teatro vardas.
„Buvo parduotos dienos ir naktys, – sako ji. – Net šešis dramos būrelius mieste vedžiau – ligoninėje su gydytojais, fabrikuose su inžinieriais, darbininkais. Įdomiausia, kad tie mano dramos būreliai tarpusavyje varžydavosi įvairiausiuose konkursuose – tai vieni pirmas vietas laimi, tai kiti.“
Į Šiaulius – su dviem projektais
„Į Šiaulius, į savo pirmąjį teatrą, dabar atvykstu su dviem visiškai skirtingais projektais, – pabrėžia N. Narmontaitė. – Pirmasis – spektaklis „Meistriškumo pamoka“, jis vyks spalio 14 dieną, teatre, labai kviečiu pamatyti.“
Ji akcentuoja du gražius sutapimus. Šiais metais operos legendai Maria Callas (1923–1977) sukanka 100 metų, o spektaklio režisierius Gytis Padegimas, kuris yra dirbęs Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, – švenčia 50 kūrybos metų jubiliejų.
Pačiam spektakliui – 23 metai. N. Narmontaitė sukūrė įsimenantį Maria Callas vaidmenį, kuri šlovės saulėlydyje, praradusi savo išskirtinį balsą, veda meistriškumo pamokas jauniems dainininkams.
Aktorė sako, jog šis vaidmuo jai tiesiog prilipo prie širdies ir odos. Bet atėjo atsisveikinimo laikas.
„Mano dainininkai, kuriuos mokau dainavimo, jau subrendę, puikiai dainuoja – nepadoru nė juos mokyti, – juokiasi pagrindinio vaidmens atlikėja. – Tad pradėjome atsisveikinimo turą. Šis spektaklis paskutinį kartą bus vaidinamas Šiauliuose, labai kviečiu ateiti, skambės daug gražių arijų, jas dainuos sopranai Ona Kolobovaitė, Vilhelma Mončytė, tenoras Kęstutis Alčauskis, gros puikus pianistas Justas Šervenikas, o scenos darbininką vaidins pats režisierius Gytis Padegimas. Jis net yra apdovanotas už šitą epizodinį vaidmenį. „
Pati N. Narmontaitė už Maria Callas vaidmenį yra apdovanota Kauno teatralams įteikiama „Fortūnos“ statulėle ir premija ir užsienio festivaliuose pelnė laurus, kaip geriausio moters vaidmens atlikėja.
„O lapkričio 28 dieną į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą atvažiuoju su gyvo garso grupe, su programa „Apie meilę rimtai ir žaismingai“, – įvardija savo antrąjį projektą N. Narmontaitė. – Bus daug dainų, daug jumoro – kur šią programą rodome, salės sausakimšos, o žmonės išeina išsišiepę iki ausų. Aš labai mėgstu, kada žmonės juokiasi“.
Ji akcentuoja, jog dvi kontrastingos programos – spektaklis ir koncertas-susitikimas – apie dalykus, kurie pačiai yra brangūs. Nuo skausmingo dramatinio vaidmens – iki poezijos, retro dainų, jumoro – ir viskas apie meilę.
„Ir netiesa, kad žmonės nori kriminalų, žmonės nori kažko šviesaus, – tikina N. Narmontaitė. – O mes, aktoriai, be žiūrovų esame absoliutus nulis. Gali vaidinti ir virtuvėje pats vienas. Nesuprantu režisierių, kurie sako: „Svarbiausia, kad man įdomu, o žiūrovai supras ar ne – jų reikalas“. Niekada tokiu principu nesivadovavau. Man labai svarbu, kad žiūrovas mane suprastų ir kad pati transliuočiau tai, ko žmonės tikisi, ko išsiilgę. Tegu išeina pakylėti ar susimąstę, sukrėsti, bet, kad juos veiktų tai, kas sklinda iš scenos. Aktoriui išauga sparnai, kai mato pilną salę – tada vėl norisi kažką naujo kurti, nesustoti.“
Apie laisvę, laimę ir … žvejybą
N. Narmontaitė – laisva menininkė. Prieš dvidešimt metų išėjo iš Kauno dramos teatro ir sako, jog nė minutės dėl įgytos laisvės nepasigailėjo.
„Kadangi esu labai disciplinuotas žmogus ir darboholikė, tai man darbų niekada netrūksta, – teigia ji. – Iš Kauno dramos teatro išėjau į niekur – į laisvę. Bet nė karto nepasigailėjau. Net per tą šlykštųjį karantiną, kai pusantrų metų neturėjau jokio darbo.“
„Esu laisva, nuo nieko nepriklausoma ir savo aktorystės nesu užsmaugusi. Galiu kurti tokius vaidmenis ir tokias koncertines programas, kokias noriu. Galiu rašyti knygas, kurios atima beprotiškai daug laiko, ir nereikia eikvoti laiko vaidmenims, kurie kartais nepriimtini, nelimpa, be kurių galiu gyventi.“
Septynias knygas jau išleido, sumanyta ir aštunta. Visos – apie teatrą, teatro žmones. Septintąją pavadino „Aktoriai, režisieriai ir 77 laimės receptai“.
„Nes 7 pagal numerologiją yra laimės ženklas, o aš jį dar sudvigubinau ir 77 aktorius ir režisierius apklausiau, kas jiems yra laimė? Į knygą sugulė aktorių vaikystės istorijos, jų svajonės ir teatriniai nuotykiai. Su didžiausiu malonumu knygas rašau ir džiaugiuosi, kad jos skaitomos“, – pasidžiaugia N. Narmontaitė.
Kas pačiai knygų autorei yra laimė?
„Laimė man yra meilė, – atsako ji. – To jausmo nepatyręs žmogus yra labai nelaimingas.“
N. Narmontaitė ir jos vyras Paulius Kovas – tokia pora, kuri susikalba ir tylėdama.
„Žvejyba mudviejų su vyru didžiulis pomėgis, pro bet kokį prūdą negalime ramiai pravažiuoti – veidai tik ištįsta, žiūrim, ar kas žvejoja? Gal dėl taip mėgstame žiemoti Tenerifėje, kur gali išplaukti į vandenyną pažvejoti. Man tai didžiausia meditacija. Gali visą dieną pratylėti – mes susikalbame ir be žodžių, ir tai didžiulė bendrystė. Žvejoji ir matai, kaip ratus aplink laivą suka vėžlys, matai miegantį banginį, žuvėdrų pulkus, žaidžiančius delfinus. Stebėdama tuos vaizdus, išlaisvinu fantaziją ir daug ką prikuriu.“
Pasakoja, jog abiem yra tekę ir didžiulę audrą išgyventi – prie Švedijos krantų, tada didelę baimę patyrė.
„Visa romantika nusidažė kitokiom spalvom, mintys buvo visai ne kokios: perkūnija su žaibais buvo tokie galingi, kad atrodė, jog stebiu Australijos naujametinius fejerverkus, kurie didžiausi pasaulyje, o pašėlusios bangos be perstojo ritosi per laivą, kurį septynias valandas mėtė ir draskė kaip šapelį. Kūrybai visokios patirtys vertingos, bet tokių patyrimų geriau jau nebūtų“, – sako N. Narmontaitė.
