Akordeonistas iš Anglijos grįžo įgyvendinti unikalios verslo idėjos

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Įtvirtinęs savo talentą profesionaliai groti akordeonu Aurimas Goris nusprendė tapti ir profesionaliu akordeonų meistru.
Prieš porą mėnesių iš Londono į gimtąją Kelmę grįžo akordeonistas, tarptautinių konkursų laureatas Aurimas Goris. Šiuo metu kelmiškis vis dar moko groti akordeonu Vakarų Londono universiteto, kurį ir pats baigė, studentus. Turi kitų nebaigtų reikalų Anglijoje, kur lankysis tik epizodiškai.
Tačiau unikalią verslo idėją vaikinas įgyvendino būtent Kelmėje ir ketina pasilikti čia ilgam. Italijoje baigė akordeono meistro studijas ir įkūrė akordeonų remonto dirbtuvėles – akolatoroją, ko gero, kol kas vienintelę Lietuvoje.

Muzika ir meistrystė

Nedidelis kambarėlis Kelmės pašto pastato antrajame aukšte. Darbo stalas su kompiuteriu. Akordeonų remonto įranga. Pasienyje sustatyti keli stalai, ant kurių sukrauta apie dešimt akordeonų. Daugiausia jų iš Kelmės Algirdo Lipeikos meno mokyklos. Prieš naujuosius mokslo metus muzikos instrumentai atvežti meistrui, kad apžiūrėtų, kas ne taip ir pataisytų. Keli atvežti iš kitų rajonų.

Dešimtmetį praleidęs Londone Aurimas Goris gimtajame mieste pradeda verslą, apie kurį svajojo vaikystėje. Jis mokėsi groti akordeonu Kelmės meno mokykloje. Buvo vienas iš gabiausųjų mokytojos Vaivos Bukantienės mokinių. Laimėdavo pirmąsias, antrąsias ir kitas prizines vietas Italijoje, Prancūzijoje, Estijoje rengiamuose tarptautiniuose akordeonistų konkursuose.

Meno mokykloje dirbo mokytojas Algirdas Lipeika, kurio vardu dabar ši talentų ugdymo įstaiga pavadinta. Mokytojas gebėdavo suderinti pianinus, suremontuoti akordeoną. Vieną kartą jis Aurimui atvėrė ir parodė akordeono vidų. Nuo to laiko vaikinui visuomet kirbėjo mintis tapti akordeonų meistru. Domino ne tik iš akordeono išgaunamas garsas, bet ir jo sandara.

Ieškoti naujų galimybių

Baigęs devynias klases Aurimas Goris įstojo į Šiaulių konservatoriją. Mokėsi akordeono specialybės. Po studijų, kurios truko ketverius metus, nusprendė vykti į Angliją paieškoti naujų galimybių.

Iš pradžių apsistojo gražia gamta garsėjančiame Kornvalio krašte. Apsidairys. Pasvers savo galimybes. Patobulins anglų kalbą. Universitete lankė anglų kalbos kursus.

Vertėsi dirbdamas automobilių plovykloje, fabrikuose, restorane. Bet nepamiršo ir akordeono. Pamena pirmąjį savo pasirodymą irkluotojų klube. Paskui pasirodymų daugėjo.

Po metų teko persikelti į Londoną. Įstojo į Vakarų Londono universitetą. Akordeono specialybės ten negalėjo studijuoti. Šis instrumentas Anglijoje nėra populiarus. Tad universitetai neturi ir mokytojų. Nebent būtų studijavęs Karališkoje muzikos akademijoje.

„Norėjosi platesnės specialybės. Studijavau muzikos atlikimą ir kompoziciją. Kai reikėjo rinktis siauresnę specializaciją, pasirinkau muzikos vadybą. Labiausiai orientavausi į ansamblinį grojimą. Mokėmės rašyti koncertų apžvalgas, grojome ansambliuose. Tuo metu kaip tik susiradau grupę, kurioje grojau apie septynerius metus“, – pasakoja Aurimas.

Vaikiną įtraukė koncertinė veikla. Vasaromis jų karavanas traukdavo iš vieno miesto į kitą. Vos atgrodavo viename festivalyje, tuoj pat būdavo kviečiami į kitą. Aurimas kartais grodavo ne tik akordeonu, skambindavo gitara, mušdavo būgnus. Tačiau rudens ir žiemos laikotarpiu, kai sumažėdavo koncertų, tekdavo padirbėti ir padavėju restorane. Kad pragyventų ir galėtų studijuoti.

„Dauguma muzikantų taip gyvena“, – nesistebi ir nesiskundžia vaikinas.

Žvaigdžių gyvenimas

Baigęs universitetą Aurimas liko dirbti akordeono dėstytoju. Tiesiog mokė akordeono meną įvaldyti norinčius studentus. Mat, dėstytojų ten vis dar trūksta. Nors Aurimui dar bestudijuojant, jam buvo surastas akordeono dėstytojas, garsus muzikantas John Leslie, kuris turėjo ir muzikos instrumentų bei akordeonų parduotuvę. Bet universitetui pravertė ir Aurimo žinios, talentas bei sceninė patirtis.

Tuo pačiu metu labai suaktyvėjo ir grupės „Barbarella' s bang, bang“, kurioje kelmiškis grojo, veikla. Koncertavo Vokietijoje, Kroatijoje, Italijoje. Aukštą meninį lygį pasiekusi grupė buvo gerai aprūpinama, visur laukiama. Tai buvo ta žvaigždžių valanda, kai atviros visos scenos.

Ypač įsiminė kelionė į Japoniją. Ten grupė išleido savo albumą. Jos koncertai buvo labai paklausūs. Į Angliją išvykęs su paprastu mokykliniu akordeonu, tik vėliau nusipirkęs koncertinį Aurimas negalėjo net svajoti, jog gros tokioje garsioje grupėje ir lydės tokia sėkmė.

„Patyrėme tikrą rokenroliško gyvenimo šurmulį, žvaigdžių akimirkas. Tačiau po kelionės į Japoniją ir albumo pasirodymo nusprendėme pasukti savais keliais. Matyt, atgroję septynerius metus, buvome pavargę nuo šurmulio, įtampos, spontaniškos dienotvarkės. Galbūt, iširus grupei, galėjau šlietis prie kitos arba pats ką nors organizuoti. Bet tiesiog nežinojau, ar norėčiau viską pradėti iš naujo. Tuomet ir prisiminiau, jog reikėtų įgyvendinti vaikystės svajonę ir tapti akordeono meistru“, – mena A. Goris.

Kas akordeono viduje?

Šiandien dėliojant kelio į meistrystę ir savo verslą detales, atrodo, jog pats likimas Aurimą vedė būtent tuo keliu, kol parvedė į gimtąjį miestą.

Dar mokantis universitete akordeono dėstytojas John Leslie iš savo parduotuvės jam leisdavo per koncertus pasiimti naują akordeoną ir juo groti.

Leisdavo lankytis ir savo instrumentų parduotuvėje bei taisykloje. Meistras dažnai sirgdavo, todėl Aurimas ten galėdavo pabūti vienas. Vaikinas nusipirko eksperimentinį akordeoną ir taisykloje jį išardydavo, apžiūrėdavo, kas viduje, nuolat rinko ir kaupė informaciją apie akordeonų gamybą, taisymą ir priežiūrą.

O išsiskirsčius grupei, kurioje grojo, pradėjo domėtis, kur galėtų pasimokyti akordeonų meistro amato. Italijoje atrado akordeono meistro akademiją. Pradėjęs studijuoti suprato, jog iki šiol jo sukauptos žinios – tik mažas lašelis jūroje. Ir ne visiškai teisingos.

Trejus metus vaikinas iš Londono skraidė į Italiją. Ten pastudijuodavo intensyvų kursą, paskui grįždavo į Londoną, kur stropiai atlikdavo namų darbus ir užsidirbdavo studijoms Italijoje. Gerte gėrė žinias, susipažino su akordeonų fabrikų savinininkais, lankėsi fabrikuose, kur gaminami akordeono aksesuarai ir medžiagos šio instrumento gamybai.

Ta patirtis ir pažintys labai pravertė Lietuvoje kuriant verslą.

Beje, mokydamasis Italijoje, Aurimas dažnai parskrisdavo ir į Kelmę. Čia taisydavo akordeonus. Darbas jam buvo savotiška mokomoji medžiaga ir praktika.

Verslo planas

Prieš porą mėnesių A. Goris Kelmėje atidarė akordeono dirbtuvėles – akolatoriją. Svajonę buvusiam emigrantui padėjo įgyvendinti Užimtumo tarnyba, skyrusi 12 tūkstančių eurų įkurti sau darbo vietą.

Bene didžiausias iššūkis buvo parengti projektą. Veikla – nišinė. Reikia labai tikslių paskaičiavimų ir aiškių įrodymų, įtikinamo veiklos aprašymo. „Beveik metus dirbau prie projekto. Konsultavausi su Italijos akordeono ir jo detalių bei medžiagų fabrikų specialistais. Jie sukūrė man įrangos ir įrankių komplektus, kuriuos galėjau nupirkti už skiriamus pinigus. Skaičiavimus atlikti padėjo mama. Ji – iš profesijos buhalterė. Aišku, gautos paramos verslo pradžiai neužteko. Reikėjo pridėti ir savų lėšų. Bet be paramos nebūčiau galėjęs įkurti verslo“, – nauja patirtimi dalijasi Aurimas.

Jaunasis verslininkas savo veiklą jau spėjo pristatyti Palangos vasaros festivalyje, kur ir pagrojo. Kelmiškis sulaukė daug pagyrų ir pripažinimo. Pastaruoju metu muzikantai susiduria su meistrų stygiumi. Oficialių akordeono ar kitų instrumentų taisyklų kaip ir nėra. Dirba pavieniai meistrai. Dažniausiai jie vykdo po kelias veiklas. Tikėtis profesionalumo ir operatyvumo – sudėtinga.

Po prisistatymo Palangos vasaros festivalyje pagausėjo akolatorijos klientų ratas. Iš profesionalaus akordeonisto akordeonų meistru tapusiam Aurimui muzikantai jau patiki ir koncertinius, modernius, naujos kartos akordeonus. Tačiau dažniausiai dar tenka taisyti senus, porą dešimtmečių meistro rankų nemačiusius instrumentus. Nes meistrų, paprasčiausiai, nebūdavo. Akordeoną įsimylėjęs kelmiškis sako, jog tokias dirbtuvėles atidaryti buvo tiesiog būtina, kad akordeonistai galėtų tinkamai prižiūrėti savo instrumentą.

„Muzikos instrumentų taisymas – apleista sfera, – sako Aurimas. – Mano tikslas ne tik taisyti akordeonus, bet ir šviesti žmones. Jie turi suprasti, jog akordeoną ar kitą muzikos instrumentą reikia prižiūrėti nuolat, kaip prižiūrime, pavyzdžiui, automobilį. Turiu didelių svajonių. Ateityje norėčiau plėstis. Galbūt šalia remonto dirbtuvių galėtų atsirasti ir parduotuvė. Bet kol kas mano verslas tik kūdikystės stadijoje. O kūdikiui, kaip žinia, reikia daug dėmesio. Jį reikia išauginti.“

Pasiilgo erdvės

Unikalų verslą Lietuvoje pradėjęs Aurimas dar kurį laiką turės nuskristi į Londoną, nes jo laukia studentai ir klientai, kuriems jau teikia akordeono serviso paslaugas. Yra ir kitų reikalų. Tačiau skubės grįžti namo, nes laukia mėgstamas darbas.

Ar nesigaili grįžęs į Lietuvą ir dar į tokį nedidelį Kelmės miestelį? „Mėgaujuosi erdve ir tyla. Vertinu šį brangų pokytį po ilgo koncertinio maratono, – sako vaikinas. – Londone jau buvo taip įkyrėjęs šurmulys, kad norėjosi bėgti į mišką. Norėjosi ramybės. Galbūt to norėjo visi mūsų grupės nariai, kad išsiskirstėme? Bet nieko nesigailiu ir jeigu reikėtų pakartoti, nieko nekeisčiau. Į Lietuvą parsivežiau daug žinių, kitokio supratimo, gebėjimo įvertinti galimybes. Taip mąstau ne aš vienas. Pažįstu daug lietuvių, ketinančių ar bent jau norinčių grįžti į Lietuvą.“

Geriausiu akordeonų meistru svajojantis tapti Aurimas tikina nepamiršiąs ir grojimo. Profesionalo klausa pravers taisant akordeonus. O kai pasiilgs scenos, būtinai į ją pakils.