Akordeonas – Eglės likimas

Akordeonas – Eglės likimas

Akor­deo­nas – Eg­lės li­ki­mas

„Šiau­liai – ma­no na­mai“, – sa­ko akor­deo­nis­tė Eg­lė Bart­ke­vi­čiū­tė, trum­pam į Šiau­lius su­grį­žu­si iš Pran­cū­zi­jos. Eg­lė – vie­na iš ne­dau­ge­lio akor­deo­nis­čių, ski­nan­čių lau­rus pa­sau­li­niuo­se kon­kur­suo­se. Ke­lioms sa­vai­tėms grį­žu­si į Lie­tu­vą, ji spė­jo lai­mė­ti ant­rąją vie­tą pa­sau­li­nia­me kon­kur­se „Cou­pe Mon­dia­le“ ("Pa­sau­lio tau­rė"), ku­ris šiais me­tais vy­ko Kau­ne. Prieš tai, rug­sė­jo 9–16 die­no­mis, Eg­lė Bart­ke­vi­čiū­tė ta­po pir­mą­ja lie­tu­ve, lai­mė­ju­sia Cas­tel­fi­dar­do mies­te, Ita­li­jo­je, vy­ku­sį vie­ną iš ke­tu­rių pres­ti­žiš­kiau­sių mu­zi­kos kon­kur­sų akor­deo­nis­tų pa­sau­ly­je „Pif Cas­tel­fi­dar­do“ se­nior va­rie­te ka­te­go­ri­jo­je.

Jū­ra­tė Rau­du­vie­nė

jurate@skrastas.lt

For­te­pi­jo­ną iš­kei­tė į akor­deo­ną

Šiau­lie­čiai tu­rė­jo pro­gos ne kar­tą klau­sy­tis šios ta­len­tin­gos mer­gi­nos. Kol mo­kė­si S. Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jo­je, jos bu­vo vi­sur – mies­to šven­tė­se, mo­kyk­los kon­cer­tuo­se, jos at­lie­ka­ma akor­deo­no mu­zi­ka skam­bė­jo „Cent­ro Šo­ko­la­di­nė­je“. Šian­dien ji gro­ja Pran­cū­zi­jos, Ita­li­jos, Švei­ca­ri­jos sce­no­se, grei­tai kon­cer­tuos Ka­na­do­je. Prig­lu­du­si prie akor­deo­no ir už­mer­ku­si akis kar­tu su akor­deo­no gar­sais ji at­ve­ria sa­vo sie­lą klau­sy­to­jams. „Tuo me­tu jau­čiuo­si tar­si ap­si­nuo­gin­da­ma. Bet esu lai­min­ga, ga­lė­da­ma sa­vo jaus­mais da­ly­tis su žiū­ro­vais“, – sa­ko Eg­lė.

Po­kal­bio su ti­tu­luo­ta mu­zi­kan­te su­sė­do­me jai grį­žus į Šiau­lius po „Pa­sau­lio tau­rės“ kon­kur­so. Eg­lė pa­sa­ko­ja, kad akor­deo­nas į jos vai­kys­tę įžen­gė ne iš kar­to. Pra­dė­ju­si lan­ky­ti mu­zi­kos mo­kyk­lą, me­tus gro­jo for­te­pi­jo­nu. Iš­gir­du­si mo­kyk­lo­je akor­deo­no kon­cer­tą, 8 me­tų mer­gai­tė ryž­tin­gai nu­spren­dė – no­ri gro­ti akor­deo­nu.

Eg­lei se­kė­si, per me­tus bai­gė dvi kla­ses. Ga­bią mer­gai­tę pa­ste­bė­jo žy­mi akor­deo­no mo­ky­to­ja, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tė Ma­ry­tė Mar­ke­vi­čie­nė ir pa­sa­kė, kad jau­no­ji mu­zi­kan­tė ateis pas ją mo­ky­tis.

„Man pa­si­se­kė, tu­rė­jau la­bai ge­rą pir­mą­ją akor­deo­no mo­ky­to­ją Ja­ni­ną Ma­žo­nai­tę, pa­skui ji ma­ne per­lei­do Ma­ry­tei Mar­ke­vi­čie­nei. Ta­da pra­si­dė­jo kon­kur­sai, kon­cer­tai“, – pri­si­me­na Eg­lė. Ji ti­ki, kad akor­deo­nas yra jos li­ki­mas: „Pa­ma­čiau, už­si­no­rė­jau, ir vis­kas įvy­ko...“

Dė­kin­ga mo­ky­to­jai M. Mar­ke­vi­čie­nei

Eg­lė, kaip mu­zi­kan­tė, sa­ko su­bren­du­si S. Son­dec­kio gim­na­zi­jo­je. Kam nors pa­pra­šius pa­rink­ti Lie­tu­vo­je ge­rą akor­deo­no dės­ty­to­ją, vie­na­reikš­miš­kai re­ko­men­duo­tų M. Mar­ke­vi­čie­nę. Jos ak­ty­vu­mas, at­si­da­vi­mas mo­ki­niams ne­lei­džia su­sto­ti.

„Ji ne­skai­čiuo­da­vo dar­bo va­lan­dų, ati­duo­da­vo vis­ką. La­bai ma­ne už­kū­rė. Ve­žio­jo, ro­dė. Taip mez­gė­si ry­šiai, pra­dė­jo ma­ne kvies­ti į kon­cer­tus. Vie­na, bū­da­ma dar vai­kas, aš tik­rai ne­bū­čiau tiek pa­sie­ku­si. Tie kon­cer­tai nie­ka­da ne­lei­do nu­sė­s­ti. Bu­vo tiks­las po tiks­lo, sie­kiau aug­ti“, – džiau­gia­si mer­gi­na.

Nors M. Mar­ke­vi­čie­nė vi­sa­da tu­rė­da­vo bū­re­lį itin ga­bių mo­ki­nių, Eg­lė sa­ko kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­tu­si, nes mo­ky­to­ja ne­su­kur­da­vo po­jū­čio, kad tu­ri kon­ku­ruo­ti. Tie­siog mo­kė­si vie­ni iš ki­tų. Tie ryš­kūs moks­lei­viai bu­vo pa­ska­ta ste­bė­ti juos, aug­ti. Nors po ke­lių va­lan­dų mu­zi­ka­vi­mo jaus­da­vo­si pa­var­gu­si, bet iš­gir­du­si už sie­nos, kad dar gro­ja akor­deo­nas, to­liau gro­da­vo ir ji.

Su ki­tu žy­miu M. Mar­ke­vi­čie­nės mo­ki­niu Mar­ty­nu Le­vic­kiu mer­gi­nos ke­liai gim­na­zi­jo­je pra­si­len­kė, ta­čiau abu mu­zi­kan­tai pa­lai­kė ga­na ge­rus ry­šius. Eg­lei jis bu­vo svar­bus žmo­gus, ku­ris pa­ska­tin­da­vo, pa­drą­sin­da­vo, pa­gir­da­vo.

Inst­ru­men­tas – pri­vi­le­gi­ja iš­reikš­ti jaus­mus

Eg­lė ne­sle­pia, kad lip­da­ma į sce­ną jau­di­na­si ir šian­dien. Tas jaus­mas ly­di nuo vai­kys­tės ir, ti­ki, ly­dės vi­sa­da. Juk ei­ni ir da­li­nie­si sa­vi­mi su žiū­ro­vais. Ta­čiau bai­mės ne­bu­vo nie­ka­da. Jai pa­ti­ko bū­ti sce­no­je, pa­ti­ko, kad žmo­nės rea­guo­ja.

„Ma­no tiks­las – pri­vers­ti žmo­gų kaž­ką jaus­ti, kaž­ką ja­me pa­ža­din­ti, kad mu­zi­ka kel­tų aso­cia­ci­jas. Tiks­las – da­ly­tis“, – aiš­ki­na mu­zi­kan­tė.

Paaug­lys­tė­je te­ko su­si­dur­ti su di­de­le at­sa­ko­my­be, ku­ri kel­da­vo bai­mę. Juk mo­ky­to­ja tiek va­lan­dų su ja sė­dė­jo, to­dėl da­bar rei­kia pa­da­ry­ti mak­si­mu­mą.

Ar sun­ku ras­ti ke­lią į klau­sy­to­jo sie­lą? Prik­lau­so ne tik nuo at­li­kė­jo, bet ir nuo to, kas ta­vęs klau­so ir ką no­ri gir­dė­ti. Akor­deo­nas Eg­lei yra prie­mo­nė iš­reikš­ti jaus­mus. „Kai no­riu pa­sa­ky­ti, ko kar­tais ne­ga­liu iš­reikš­ti žo­džiais, tu­riu di­de­lę pri­vi­le­gi­ją – inst­ru­men­tą“, – sa­ko mer­gi­na.

Kai ren­gia sa­vo kon­cer­tą, Eg­lė ver­ti­na tai, kad žmo­nės jau atei­na klau­sy­ti bū­tent jos. Jie nei­na į ko­kį nors ki­no teat­rą ar ki­tus ren­gi­nius, o atei­na pas ją. Kai gro­ja kon­kur­se, su­pran­ta, jog yra no­rin­čių, kad jai ne­pa­si­sek­tų.

Ku­ria akor­deo­no is­to­ri­ją

Eg­lė sa­ko nie­ka­da ne­si­gai­lė­ju­si, kad pa­si­rin­ko akor­deo­ną. Dar vai­kys­tė­je lai­ką leis­da­vo ne vai­kiš­ko­se pra­mo­go­se, o il­gas va­lan­das gro­da­vo. Tai bu­vo jos lais­va­lai­kis, ho­bis. Net ma­ma sa­ky­da­vo, kad pail­sė­tų, ne­re­pe­tuo­tų tiek il­gai. „La­bai no­rė­jau gro­ti. Ma­nęs ne­do­mi­no vaikš­čio­ti po pre­ky­bos cent­rus, spar­dy­ti ka­muo­lį ar žais­ti su lė­lė­mis. Nuo vai­kys­tės ir dai­nuo­da­vau, ir kon­cer­tus ma­mai reng­da­vau“, – pri­si­me­na jau­no­ji ta­len­tė.

Jau 13-os me­tų ži­no­jo, kad jos atei­tis – gro­ti akor­deo­nu. Juk ne vel­tui kas­dien inst­ru­men­tą „kan­kin­da­vo“ po 7–8 va­lan­das.

Eg­lė su­tin­ka, kad akor­deo­nas nė­ra po­pu­lia­rus inst­ru­men­tas. Pa­vyz­džiui, smui­ki­nin­kų, pia­nis­tų yra gal net mi­li­jo­nai, to­dėl tarp jų – di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Akor­deo­nas pa­lygin­ti ne­se­nas inst­ru­men­tas, to­dėl mu­zi­kan­tai tu­ri ge­rą dir­vą da­ry­ti nau­jus da­ly­kus. Mer­gi­na pa­sa­ko­ja, kad po kon­cer­tų kar­tais atei­na ki­ti mu­zi­kan­tai ir sa­ko: mes pir­mą kar­tą gir­di­me taip gro­jant akor­deo­ną. „Mes, akor­deo­nis­tai, vie­ni ki­tus ži­no­me. Ži­no­me, ku­rie la­bai ge­rai gro­ja. Tai di­de­lis pliu­sas. Ku­ria­me tą pa­sau­lio akor­deo­no is­to­ri­ją, tu­ri­me to­kias ga­li­my­bes“, – di­džiuo­ja­si mu­zi­kan­tė.

Ji ti­ki­si, kad žmo­nės iš­girs akor­deo­no is­to­ri­ją. „Pas­kai­tys, kad ir šį straips­nį, ir sa­kys: va, dar vie­nas akor­deo­nas, yra ne tik Mar­ty­nas Le­vic­kis“.

Eg­lė pa­ste­bi, kad šis pro­ce­sas ne toks jau pa­pras­tas. Akor­deo­nui re­per­tua­ro yra ma­žo­kai. Šių die­nų kom­po­zi­to­riai ra­šo la­bai mo­der­nias kom­po­zi­ci­jas akor­deo­nui, su ku­rio­mis gal ir sun­ko­ka priei­ti prie klau­sy­to­jo. Akor­deo­nas „kal­ti­na­mas“ jau­nys­te, to­dėl nė­ra jam su­kur­tos se­nos kla­si­ki­nės mu­zi­kos. Ta­čiau šis inst­ru­men­tas tu­ri sa­vo ma­žą­ją kla­si­ką, nors jai gal tik 50–60 me­tų. Anot Eg­lės, tai tik­ras lo­by­nas ir jį žmo­nėms rei­kia at­ver­ti daž­niau.

Ke­lias į Pran­cū­zi­ją

Eglės ke­lias į Pran­cū­zi­jos akor­deo­no mo­kyk­lą ne vi­sai įpras­tas. Bai­gu­si S. Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ją mer­gi­na įsto­jo į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją. Vos pra­dė­ju­si stu­di­jas, iš­vy­ko į pa­sau­lio akor­deo­no čem­pio­na­tą Švei­ca­ri­jo­je. Ten su­ti­ko vie­ną žy­miau­sių akor­deo­no pe­da­go­gų pran­cū­zą Fre­de­ri­ką De­šam­pą, ku­ris tu­ri vi­siš­kai skir­tin­gą po­žiū­rį į akor­deo­no val­dy­mą, gar­so iš­ga­vi­mą. Eg­lė kon­kur­se ne­li­ko ne­pas­te­bė­ta. Ta­len­tin­ga mer­gi­na lai­mė­jo tre­čią vie­tą. Po kon­kur­so prie jos priė­jo F. De­šam­pas ir ir pa­sa­kė: „Tu šian­dien pa­da­rei vis­ką, ko aš ban­dau iš­mo­ky­ti sa­vo stu­den­tus. Tu tu­ri at­va­žiuo­ti pas ma­ne“.

Jau­no­ji mu­zi­kan­tė apie šį pe­da­go­gą ži­no­jo, bet nie­ka­da net ne­sva­jo­jo, kad ga­lė­tų pas jį mo­ky­tis. Akor­deo­no ko­ri­fė­jus dės­to pri­va­čiai. Grį­žu­siai į aka­de­mi­ją, mer­gi­nai pran­cū­zas pa­ra­šė, kad tu­ri at­va­žiuo­ti pas jį bent po­rai sa­vai­čių. Tai bu­vo kaž­kas neį­ti­kė­ti­no. Prieš Ka­lė­das Eg­lė jau bu­vo pas jį ir per dvi ten pra­leis­tas sa­vai­tes su­pra­to, kad čia yra tai, ko jai rei­kia. Mer­gi­na iš dės­ty­to­jo iš­gir­do žo­džius, ku­rie pa­kei­tė jos atei­ties pla­nus: „Da­bar ta­vo lai­kas gro­ti, užau­gin­ti sa­vo ly­gį dar la­biau. Tu bai­gei mo­kyk­lą, da­bar tu­ri nuo­šir­džiai dirb­ti“.

E­glė nu­trau­kė stu­di­jas aka­de­mi­jo­je ir iš­vy­ko į pri­va­čią mo­kyk­lą ša­lia Pa­ry­žiaus, kurioje stu­di­ja­vo be­veik tre­jus me­tus.

„Ne­ga­liu žo­džiais ap­sa­ky­ti, ką aš ga­vau. Da­bar aš val­dau tai, ką da­rau. Su­dė­jus dvi mo­kyk­las – lie­tu­viš­ką­ją mo­ky­to­jos Ma­ry­tės Mar­ke­vi­čie­nės, for­te­pi­jo­no mo­ky­to­jos (ly­giag­re­čiai mo­kiau­si for­te­pi­jo­no) Rai­mon­dos Sli­žie­nės ir pran­cū­ziš­ką­ją, ku­ri yra vi­siš­kai skir­tin­ga nuo Lie­tu­vos, Ru­si­jos akor­deo­no mo­kyk­los – tai ge­riau­sias komp­lek­tas, ką ga­lė­jau gau­ti“, – ver­ti­na sa­vo pa­ty­ri­mą mu­zi­kan­tė.

Jau be­veik me­tai, kai ji įsi­kū­rė Uver­ne re­gio­ne, nu­to­lu­sia­me nuo Pran­cū­zi­jos sos­ti­nės per 5–6 va­lan­das. Ten ji mo­ko akor­deo­no me­no vai­kus, stu­den­tus, kon­cer­tuo­ja. Dės­to pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je, ku­ri pri­klau­so pir­ma­jam jos bu­vu­sio dės­ty­to­jo mo­ky­to­jui Ža­kui Mar­ne. Kar­tais nuei­na pas jį pa­si­kon­sul­tuo­ti. Jis ne­si­ki­ša į Eg­lės kū­ry­bi­nį pro­ce­są, bet kon­sul­tuo­ja dėl at­li­ki­mo tech­ni­kos.

Pres­ti­ži­nių kon­kur­sų lau­rea­tė

Akor­deo­nis­tė pa­ste­bi, kad vie­niems at­li­kė­jams rei­kia are­nų ir bliz­gu­čių. Ji no­ri bū­ti pro­fe­sio­na­lio­je sce­no­je, bū­ti įver­tin­ta akor­deo­no pa­sau­ly­je. Kon­cer­tuo­ja Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je. Lai­mė­jus kon­kur­są Ita­li­jo­je, kaip spe­cia­lus pri­zas pa­siū­ly­ti du kon­cer­tai Ka­na­do­je. Da­bar de­ri­na­mas jų lai­kas.

Eg­lė pa­sa­ko­ja, kad akor­deo­no vir­tuo­zai tu­ri ke­tu­ris stip­riau­sius kon­kur­sus, ir šiau­lie­tė yra vi­sų jų pri­zi­nin­kė. Tai „Pa­sau­lio tro­fė­jus“, ku­ria­me 2015 me­tais lai­mė­jo tre­čią vie­tą. „Pa­sau­lio tau­rė­je“ lai­mė­jo tre­čią vie­tą, o šį­met Kau­ne – ant­rą. Vie­na­me se­niau­sių kon­kur­sų Klin­gent­hal Vo­kie­ti­jo­je pa­va­sa­rį lai­mė­jo tre­čią vie­tą, o jau mi­nė­ta­me Ita­li­jos „Pif Cas­tel­fi­dar­do“ – pir­mą vie­tą.

Ją ypač džiu­gi­na pir­mo­ji vie­ta, nes de­šimt­me­čius vyks­tan­čia­me kon­kur­se ji – vie­nin­te­lė nu­ga­lė­to­ja iš Lie­tu­vos. To­kie lai­mė­ji­mai su­tei­kia spar­nus. Kad ga­lė­tų pa­siek­ti to­kių re­zul­ta­tų, akor­deo­nis­tė dve­jus me­tus dir­bo už­si­da­riu­si, la­vi­no tech­ni­ką. Jai ypač svar­bu, kad lai­mė­ji­mas pa­siek­tas gro­jant nau­ja pran­cū­ziš­ka tech­ni­ka, ku­ri nor­ma taps gal tik po ke­lių de­šimt­me­čių. Eg­lė di­džiuo­ja­si, kad šia gro­ji­mo ma­nie­ra pa­vy­ko įti­kin­ti žmo­nes ir bū­ti įver­tin­tai.

Eg­lė pa­sa­ko­ja, kad tarp lai­mė­to­jų pa­pras­tai mer­gi­nų yra la­bai ma­žai, nes jų ma­žiau gro­ja. Daž­niau­siai kon­kur­so ka­te­go­ri­jo­je iš 20 at­li­kė­jų iš mer­gi­nų bū­na ji vie­na ar­ba dar vie­na akor­deo­nis­tė.

Sa­vo ži­nias no­ri par­vež­ti į Lie­tu­vą

At­li­kė­ja pa­sta­ruo­ju me­tu Šiau­liuo­se kon­cer­tuo­ja re­tai. Lapk­ri­tį ža­da grįž­ti į Šiau­liuo­se vyk­sian­tį fes­ti­va­lį „Links­ma­sis akor­deo­nas“ ir su­reng­ti so­li­nį kon­cer­tą.

Kai pra­de­da­me kal­bė­ti apie jos inst­ru­men­tą, mer­gi­na pri­si­pa­žįs­ta, kad tai jai skau­di te­ma. Sa­vo akor­deo­no ta­len­tin­ga mu­zi­kan­tė ne­tu­ri. Ge­ros va­lios žmo­nės nu­pir­ko inst­ru­men­tą S. Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jai, kad Eg­lė ga­lė­tų juo nau­do­tis. Nors mo­kyk­lą jau bai­gė, M. Mar­ke­vi­čie­nei pa­de­dant dar vis lei­džia­ma mer­gi­nai juo nau­do­tis, ta­čiau šį inst­ru­men­tą at­li­kė­ja jau „išau­go“. Ji at­sklei­džia, kad kai esi 15–16 me­tų, rė­mė­jų ras­ti leng­viau.

„Svars­čiau, gal į ko­kį fab­ri­ką va­žiuo­ti už­dar­biau­ti. Akor­deo­nas kai­nuo­ja 16–17 tūks­tan­čių eu­rų. Kiek me­tų aš tu­rė­čiau dirb­ti? Ta­da man jau akor­deo­no ne­be­rei­kės, nes bū­siu pra­ra­du­si vi­sus įgū­džius“, – svars­to pa­sau­li­nio ly­gio at­li­kė­ja. Išei­ties dar ne­su­gal­vo­jo. Su sa­vo bu­vu­sia mo­ky­to­ja ban­dė kreip­tis ir į mies­to val­džią. Vi­si pri­ta­ria, kad rei­kia kaž­ką da­ry­ti, gal­vo­ti, bet greit pa­mirš­ta. Eg­lė sa­ko, kad ga­lė­tų Šiau­liuo­se ir daž­niau pa­gro­ti, jei tik pa­kvies­tų, ti­ki­na, nie­ka­da neat­si­sa­kan­ti. Ji dė­kin­ga mies­tui už skir­tą sti­pen­di­ją, ki­tą Sa­vi­val­dy­bės, Kul­tū­ros sky­riaus pa­gal­bą.

„Šiau­liai – ma­no na­mai. Man taip sma­gu grįž­ti, su­si­tik­ti mo­ky­to­jus. Ką aš be­sa­ky­čiau, ma­no pra­džia, ma­no for­ma­vi­ma­sis bu­vo čia, Šiau­liuo­se“, – ti­ki­na Eg­lė.

Ji pri­si­me­na, kaip daug me­tų gro­jo „Cent­ro Šo­ko­la­di­nė­je“. Tai ne­bu­vo mo­kyk­la, tai bu­vo at­vi­ra erd­vė, kur ga­lė­jo su­si­rin­ku­siems žmo­nėms gro­ti ir iš­reikš­ti sa­ve, sa­vo mu­zi­ką. Jai be ga­lo gai­la, kad „Cent­ro Šo­ko­la­di­nės“ ne­li­ko. Jai liūd­na, kad va­ka­re mies­tas tuš­čias. Mu­zi­kan­tei no­rė­tų­si, kad Šiau­liuo­se, kaip did­mies­ty­je, vyk­tų dau­giau kul­tū­ri­nių ren­gi­nių. Ta­čiau net pa­va­ži­nė­ju­si po pa­sau­lį mer­gi­na ne­ma­no, kad Šiau­liai – pro­vin­ci­ja. „Man – tai „pa­čiau­sias“ mies­tas. Nei per di­de­lis, nei per ma­žas. Vi­sur ga­li pa­tek­ti pės­čio­mis...“

Kol kas Eg­lė ne tik sie­kia pro­fe­si­nių aukš­tu­mų, gar­si­na Lie­tu­vos ir Šiau­lių var­dą pa­sau­ly­je, bet ir mo­ko­si pran­cū­zų kal­bos. Kal­bė­ti pran­cū­ziš­kai dar rei­kia pa­stan­gų, nors su­pran­ta vis­ką. Mo­kyk­lo­je šios kal­bos ne­si­mo­kė. Dės­ty­to­jas F. De­šam­pas kal­bė­jo ang­liš­kai, kaip ir jo ko­man­da, su­va­žia­vu­si iš įvai­rių ša­lių. Ta­čiau Uver­ne re­gio­ne, kur da­bar gy­ve­na, vi­si kal­ba tik pran­cū­ziš­kai, tad pra­džia bu­vo su­dė­tin­ga.

Ne­pai­sant pa­sau­li­nių sce­nų vi­lio­nės, ta­len­tin­ga akor­deo­nis­tė Eg­lė Bart­ke­vi­čiū­tė sa­vo atei­tį įsi­vaiz­duo­ja tik Lie­tu­vo­je. Gal ne po me­tų ir ne po ki­tų, gal po de­šimt­me­čio... „Aš iš­vy­kau su­si­rink­ti da­ly­kus, ku­riuos ga­lė­čiau par­vež­ti čia. Sa­vo su­kaup­to­mis ži­nio­mis no­rė­čiau da­ly­tis Lie­tu­vo­je“, – ryž­tin­gai sa­ko mu­zi­kan­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Eg­lė Bart­ke­vi­čiū­tė nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo pa­si­rin­ku­si akor­deo­ną. Nors iki šiol nuo­sa­vo akor­deo­no ta­len­tin­ga mu­zi­kan­tė ne­tu­ri.

Ta­len­tin­ga akor­deo­nis­tė Eglė Bart­ke­vi­čiū­tė tre­čius me­tus sie­kia pro­fe­si­nių aukš­tu­mų Pran­cū­zi­jo­je.

Šiau­lie­tė E. Bart­ke­vi­čiū­tė sa­ko, kad gro­da­ma sie­kia su­kel­ti žmo­gui jaus­mus, kaž­ką ja­me pa­ža­din­ti, per mu­zi­ką su­kel­ti aso­cia­ci­jas.