Naujausios
Aklo meistro portretas virtuvės interjere
„Aš laimingas. Viską padariau, ką norėjau. Viską nupaišiau ir parašiau“, — sako vienas ryškiausių XX amžiaus Lietuvos grafikų Eduardas Juchnevičius, neseniai apdovanotas kultūros ir meno premija “už meistriškai atliktus, modernius ir ekspresyvius darbus“.
Pats autorius atsiimti apdovanojimo neatvyko. „Šiaulių krašto“ žurnalistai sunkiai sergantį meistrą aplankė jo namuose.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Visą laiką dariau, ką norėjau“
Dailininkas mus pasitinka savo virtuvėje, kurios langai išeina į bulvarą. Tačiau pats meistras pastaruoju metu į bulvarą nebeina. Sunkiai serga. Be to, yra beveik aklas. Meistras daugiausiai laiko praleidžia lovoje ir interviu, sakė, specialiai kostiumo nesivilks, tegul būna, kaip būna.
Dailininkas įvertinimo ir premijos nesureikšmina, tik užsimena, kad „teisybė yra vienąkart“. Tad pokalbis pakrypsta apie tai, koks laikas Šiauliuose jam, kaip menininkui, kūrėjui buvo pats geriausias.
„Geriausias laikas buvo po instituto, aišku. Buvau modernistas tais laikais, o paskui pasidariau konservatorius“, — sako E. Juchnevičius.
Dailininkas mosteli ranka sau virš galvos, kur ant virtuvės sienos kabo jo pirmieji paveikslai, — į „tą darbelį už radijušo“ su nupiešta žvėries kaukole. Sako iš pradžių kopijavęs. Čia buvo ala Picaso, tik “biški“ pakeistas.
„Tada aš paišiau, ką norėjau. Nors aš visą laiką dariau, ką norėjau, toks ir likau“, — sako. Dažniausiai rinkdavęsis biblinius siužetus, nes jie esą visiems suprantami.
Tarpduryje įsitaisęs meistro sūnus Martynas (ponas Eduardas su žmona Dalia turi tris sūnus — du iš jų pasirinko dailininko kelią) įsiterpia, kad tėvo paveikslai buvo užkoduoti, nebuvo tiesmukiškai pavaizduota, ir paveikslai anaiptol nebuvo suprantami visiems.
„Žurnalistė protinga, ji susigaudys...“, — tarsi nenori būti atkoduotas dailininkas, tačiau paaiškina, “kad tame ir įdomumas yra, kai tiesiogiai, pirštu prikišamai neparodyta“.
Reiškinys
1968-aisiais baigęs Vilniaus Dailės institutą, E. Juchnevičius grįžo į Šiaulius, kuriuose gyveno nuo šeštos klasės, ir iš karto tapo reiškiniu, suteikusiu daug naujovių kultūriniam miesto gyvenimui. Viena tokių naujovių buvo dailės parodos ir literatūros vakarai dailininkų namuose Ežero gatvėje (kuriuos pats jis vadina „šabakštynu“). Čia atvykdavo jo Vilniaus studijų draugai ir daugiausia būdavo diskutuojama apie poeziją, kuriai dailininkas neabejingas nuo mažumės.
„Eilėraščius kūriau nuo šeštos klasės, pjeses, kai subrendau“, — patikslina.
1971 metais Šiauliuose įsikūrė savotiškas keturių aktorių pogrindžio teatras, kuris tais pačiais metais „šabakštyne“ suvaidino Eduardo Juchnevičiaus pjesę “Nuomininkas“, o Vaikų dailės mokyklos mokiniai pastatė jo pjesę “Napoleonas“.
E. Juchnevičius visada buvo maištininkas ir provokatorius, tai jis pirmasis pasiūlė eksponuoti darbus parduotuvėse ir stotyse. Iš pradžių ši mintis buvo sutikta palankiai, tačiau vėliau jo darbai buvo nukabinėjami ne tik stotyse, bet išiminėjami ir iš parodų. Vis dėlto E. Juchnevičiui pavyko „prasimušti“, 1973 metais buvo surengta menininko darbų paroda sostinės Menininkų rūmuose, 1986 m. Baltijos šalių grafikų trienalėje Taline pelnytas Didysis prizas.
Eduardo Juchnevičiaus kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios į Lenkiją, Vengriją, JAV, Italiją, Austriją, Australiją. Yra išleistos trys jo poezijos bei dramų knygos „Vilkolakiai“, “Šv. Roko šuo“, “Prūsijos krikštai. Treblinka 2“, kurias autorius pats yra iliustravęs.
Neregio parašas
„Atnešk bent vieną knygelę ir parodyk, ar tikrai taip buvo, — paliepia sūnui Martynui. E. Juchnevičius sako kasmet parašydavęs po kelias knygeles, ten būdavo po 25 ar 30 eilėraščių.
Leidyklose oficialiai yra išleistos trys jo knygos, bet stalčiuose, užsimena Martynas, dar yra „klodų klodai“ paties mašinėle atspaustų ir knygrišykloje įrištų knygų.
Klausimas, kiek tų rankraščių yra, suglumina abu: iš tiesų niekas ir neskaičiavo. „Bet turėtų būti iki dviejų šimtų“, — sako autorius.
Martynas atneša dvi išleistas knygas, atverčia, o tėvas pasirašo.
„Čia neregio parašas“, — sako.
Ar dailininkui pavyko susitaikyti su aklumu?
„Nu ką darysi? Su kaire biški matau. Ką matau? Aš matau, kad jūs moteris, ir viskas. Ir dar žalsva spalva“.
Viena akimi dailininkas apako maždaug prieš dvejus metus. „Vieną dieną be jokio skausmo tik bumbt, ir viskas“. Važiavo pas Vilniaus, Kauno, užsienio gydytojus, bet sparčiai pradėjo prastėti ir kitos akies regėjimas, dabar gydosi lašiukais.
Tačiau likimo dailininkas nekeikia.
„Aš laimingas. Viską padariau, ką norėjau. Viską nupaišiau ir parašiau. Juk kas knygas įrašinėja? Kas greitai numiršta arba apanka. Aš gyvenimu labai patenkintas, nes paruošiau viską smerčiui — visas knygas, visus paveikslus sudėjau į knygeles ir nufotkinau“, — pasakoja.
Ir dar prasitaria įpareigojęs sūnų, kad išleistų vieną knygą iš tų visų „rašalų“.
Renesanso žmogus
Suabejoju, kas gi ponas Eduardas labiau yra: poetas, dramaturgas ar dailininkas?
„Aš — Renesanso žmogus, o jie darė viską. Sakot, talentingas? Užtai, kad aš mišrūnas slavų ir estų, lenkų ir austrų vokiečių“, — paaiškina menininkas.
Sūnus įsiterpia, kad be šių pomėgių tėvas yra dar ir užkietėjęs buriuotojas, turintis 32 metų stažą, be to, jis renka mandolinas ir jomis groja, rimtai užsiiminėjo fotografija.
Dar viena buvusi E Juchenvičiaus aistra ir gyvenimo dalis — Gilija (arba Matrosovka) Kaliningrado krašte. Ją Eduardas atrado, plaukiodamas jachta apie 1986— tuosius metus, dar tais laikais, kai teritoriniai vandenys neturėjo sienos ir kai kas antras namas šiame krašte buvo tuščias. Namą dailininkas įsigijo už 1000 rublių ir jame vasaras leisdavo 15 metų, kol įvedė vizas. Tada vasaros rojų teko parduoti. Ten, sako E. Juchnevičius, gimė labai daug darbų, daug jų ten ir palikę.
Ko „nevirškina“ Eduardas Juchnevičius
E. Juchnevičius deklaruoja, kad yra nerimtas ir blogietis, kad „nevirškina“ moterų (“nes jos su manim žaidžia, kaip katės su pele“), tik savo žmoną Dalią vadina išimtinai “mamyte“. Jis “nevirškina“ ir vilniečių, kuriuos pravardžiuoja “velniečiais“ (“kokie jie vilniečiai, — sako, — visi iš Baisogalos“). Jis didžiuojasi, kad neišvažiavo į Vilnių (“aš šiaulietis — tai ko man važiuoti į Vilnių?). Jis netiki nei Dievu (“tegul jis man pasirodo už lango“), nei Lietuvos nepriklausomybe (“ką, ar tai mes nuo rusų vamzdžio nepriklausom?), bet teigia laisvę ir klausosi radijos “Svoboda“.
Jį ne kartą skundė ir ne kartą metė: pirmą kartą iš antrojo Šiaulių pedagoginio instituto kurso (už laišką „Kodėl keičiam pastą į traktorius?“, kurį kažkas nunešė į saugumą“) ir iš komjaunimo, vos neišmetė iš Vilniaus Dailės instituto, likus porai metų iki pensijos buvo, kaip pats sako, išmestas ir iš Dailės mokyklos, o kiek anksčiau — iš Dailininkų sąjungos.
Gal todėl neseniai išleistoje ir dar oficialiai nepristatytoje Dailininkų sąjungos parengtoje reprezentacinėje knygoje „Šiaulių dailininkai“ vietos E. Juchnevičiui neatsirado.
„Nu ką padarysi? Nėra tai nėra. Sakot, aš vienas žinomiausių? Gal ir žinomiausias, bet ne “chudožnikas“, ne sąjungos narys. Tai ką jūs dar norėjote sužinoti?“
O jums neskaudu dėl to?
„Nė kiek. Už tai, kad jau invalidas, turbūt todėl“, — ramiai sako meistras.
„Turėjau stoti į kiną“
Klausiu, ar aklam dailininkui kartais nekyla noras piešti?
„Niekuomet neturėjau tokio noro, — nustebina pašnekovas, — Piešdavau, nes tokia mano profesija, turiu paišyt. Yra toks grubus posakis: negi vogt eisi?“
Kodėl tada studijavo dailę?
„Turėjau stoti į kiną, — tvirtai sako, — Nes kinas apima viską. Tai supratau jau dešimtoje klasėje, bet nestojau. Kodėl? Visi lietuviai kinematografijos mokslus baigė Rusijoje. Užtat jie ir stato Čechovą. Aš net nebandžiau. Nors žinojau, kad kinas yra viskas (teatras — iš dalies), kine gali viską sukurt. Ir dar. Kontakto aš neieškojau su žiūrovu. Tą norėjau pasakyt“.
Užtat jo sūnus Martynas, baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, susidomėjo animacija. Su tėvu abu kalbėję, kaip būtų įdomu, kad jo darbai per animaciją galėtų pajudėti.
„Dabar technologijos viską leidžia. Animacija viską gali, čia įdomūs dalykai atsiveria. Tie darbai dar gyvuos ir kine“, — ima pasakoti meistro sūnus jau koridoriuje, išlydėdamas pro duris, kur ant koridorinės spintos sukrauti darbai laukia savo valandos.
RENESANSAS: Eduardas Juchnevičius save vadina Renesanso žmogumi. Anot jo, kai įsitrauki į meną, viskas pasidaro įdomu.
DAILININKAS: „Yra sakoma, kad dailininkas turi būti pačiuožęs, o jei jis tvarkingas, tai jis ne dailininkas. Aš taip nemanau. Aš save skaitau normaliu, tik blogiečiu. Bet kad aš normalus, tai ir arkliui aišku“, — filosofuoja Eduardas Juchnevičius.
PARAŠAS: „Neregio parašas“, — sako Eduardas Juchnevičius, pasirašęs ant išleistos savo pjesės. Tačiau stalčiuose dar guli apie 200 tvarkingai mašinėle atspaustų ir įrištų jo “rašalų“.
KINAS: Eduardo svajonę apie kinematografą ketina įgyvendinti sūnus Martynas, galvojantis animacijos dėka priversti tėvo paveikslus judėti.
PAVEIKSLAI: Eduardas Juchnevičius yra vienas žymiausių XX-amžiaus Lietuvos grafikų. Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios į Lenkiją, Vengriją, JAV, Italiją, Austriją, Australiją. Jais nukabinėtos buto sienos, pluoštas paveikslų guli ant spintos.
Jono TAMULIO nuotr.