Akistata su šarvuota kareivių kolona

Akis­ta­ta su šar­vuo­ta ka­rei­vių ko­lo­na

Ar­tė­jant Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­čio iš­kil­mėms į „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ją už­su­ko šiau­lie­tis dziu­do tre­ne­ris Vid­man­tas BUD­RAI­TIS, ne­ši­nas be­veik 30 me­tų se­nu­mo „Tie­sos“ laik­raš­čiu. Ja­me – ne­di­de­lis straips­ne­lis apie tre­ne­rio ir jo bend­ra­ke­lei­vio su­si­dū­ri­mą su ru­sų ka­riš­kiais ke­ly­je iš Šiau­lių į Aly­tų. Ta­da bai­mės ne­bu­vo, V. Bud­rai­tis įsi­ti­ki­nęs, kad ir da­bar ne­bū­tų, jei­gu vėl rei­kė­tų gin­ti Tė­vy­nę.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

V. Bud­rai­tis ant sta­lo de­da pa­gel­tu­sį nuo lai­ko 1990 me­tų ba­lan­džio 10 die­nos „Tie­sos“ nu­me­rį. Įvy­kių skil­ty­je – ma­ža ži­nu­tė „Ka­riš­kiai sa­vi­va­liau­ja“.

„Sek­ma­die­nį, 13 val. 50 min. Aly­taus ra­jo­ne (ke­lio Alytus–Kaunas 14-aja­me ki­lo­met­re), pra­si­len­kiant su ka­ri­nės tech­ni­kos ko­lo­na, iš tan­ke­tės į au­to­mo­bi­lį, vai­ruo­ja­mą šiau­lie­čio Vid­man­to Bud­rai­čio, bu­vo mes­tas sprog­muo. Jis, at­si­mu­šęs į au­to­mo­bi­lio stik­lą, spro­go. Tan­ke­čių ko­lo­na va­žia­vo to­liau – Kau­no link“, – ra­šo­ma laik­raš­ty­je.

„Bu­vo­me pir­mie­ji lie­tu­viai ta­da nu­ken­tė­ję nuo ru­sų ka­rei­vių“, – sa­ko tre­ne­ris.

V. Bud­rai­tis su drau­gu Juo­zu Bar­ta­šiu­mi tą die­ną vy­ko į Aly­tų ap­lan­ky­ti ser­gan­čio bro­lio, ta­čiau tiks­lo ne­pa­sie­kė. Aly­taus ra­jo­ne su­si­dū­rė su prie­šais vi­du­riu plen­to at­va­žiuo­jan­čia ka­ri­nės tech­ni­kos ko­lo­na. Vi­si prie­šais va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­liai trau­kė­si į kelk­raš­tį, ke­li net nu­va­žia­vo nuo ke­lio, ta­čiau V. Bud­rai­tis nu­spren­dė ne­si­trauk­ti iš ke­lio.

„Aiš­ku, ri­zi­ka­vo­me. Tan­kas su­sto­jo vos per po­rą cen­ti­met­rų nuo mū­sų ma­ši­nos“, – pri­si­me­na tre­ne­ris.

Įpy­kę ka­rei­viai pa­lei­do ke­le­tą sprog­me­nų. Vie­nas iš jų nu­ne­šė se­nu­tė­lio „ži­gu­liu­ko“ sto­gą. V. Bud­rai­tis vos spė­jo už­si­deng­ti gal­vą ir vei­dą, kad pa­ži­ru­sios prie­ki­nio stik­lo šu­kės ne­su­žeis­tų vei­do, J. Bar­ta­šius sau­go­da­ma­sis par­kri­to ant au­to­mo­bi­lio grin­dų. Lai­mei, nė vie­nas stip­riai ne­nu­ken­tė­jo.

Iš­si­ropš­tę iš ap­lam­dy­to au­to­mo­bi­lio, vy­rai pa­grū­mo­jo ka­riš­kiams ir pa­klau­sė, kur ras­ti vy­riau­sią pa­gal ran­gą. Šie pa­ro­dė į vie­na­me iš sunk­ve­ži­mių sė­dė­ju­sį ka­pi­to­ną. Šiau­lie­čiai drą­siai nu­žings­nia­vo prie jo ir pa­rei­ka­la­vo, kad ka­riš­kiai elg­tų­si kul­tū­rin­gai, va­žiuo­tų ta ke­lio pu­se, ku­ria pri­klau­so, nes ne jie čia šei­mi­nin­kai, o tik sve­čiai. V. Bud­rai­tis da­bar ste­bi­si, iš kur ja­me bu­vo tiek drą­sos ir įžū­lu­mo. Be­je, ka­riš­kiai šiau­lie­čių pa­klau­sė ir pa­si­trau­kė į de­ši­nę ke­lio pu­sę.

Vė­liau te­ko pa­siaiš­kin­ti Aly­taus mi­li­ci­jai ir net tuo­me­čiui Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui Ma­ri­jo­nui Mi­siu­ko­niui, ku­ris V. Bud­rai­tį pra­šė „ne­po­li­ti­kuo­ti“, ža­dė­jo, kad „ateis ge­ri lai­kai“, „gau­si nau­ją ma­ši­ną“.

Aly­taus mi­li­ci­nin­kai pa­tys pa­dė­jo šiek tiek pa­re­mon­tuo­ti „ži­gu­lį“, įsta­tė se­ną, su­ski­lu­sį, bet dar pa­ken­čia­mą prie­ki­nį stik­lą, kad šiau­lie­čiai ga­lė­tų par­vyk­ti na­mo.

„Tik tos ža­dė­tos nau­jos ma­ši­nos taip ir ne­su­lau­kiau“, – šyp­so­si šiau­lie­tis.

Pa­na­šių drą­sių „iš­si­šo­ki­mų“ ta­da bū­ta ir dau­giau. Net­ru­kus po su­si­dū­ri­mo su ka­riš­kių ko­lo­na, sve­čiuo­da­ma­sis Vil­niu­je pas ki­tą bro­lį, Vid­man­tas nu­spren­dė už­suk­ti į „Min­ties“ lei­dyk­lą, ku­rią jau bu­vo užė­mę ru­sų ka­riai. „No­rė­jau tie­siog pa­si­kal­bė­ti, o jie ma­ne iš­ne­šė lauk“, – vėl šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

1991 me­tų sau­sį, kaip ir dau­ge­lis lie­tu­vių, V. Bud­rai­tis bu­dė­jo prie Lie­tu­vos par­la­men­to, de­gi­no lau­žus. Iš sau­sio 12-osios į 13-ąją bu­dė­jo prie Bu­bių te­le­vi­zi­jos bokš­to.

„Ne­ra­mūs bu­vo lai­kai, bet ne­bu­vo jo­kios bai­mės, tik da­bar pa­gal­vo­ji, kad ga­lė­jai bū­ti su­žeis­tas, rim­tai nu­ken­tė­ti“, – sa­ko V. Bud­rai­tis.

Tre­ne­ris pri­si­me­na, kad prieš tuos be­veik 28 me­tus drą­sos vi­siems lie­tu­viams ne­trū­ko. „Ar su­si­telk­tu­me vėl pri­rei­kus ap­gin­ti sa­vo že­mę? Tur­būt dau­ge­lis at­sa­ky­tų, kad taip“, – įsi­ti­ki­nęs V. Bud­rai­tis.

Šiau­lie­tis sa­ko, kad da­bar dau­ge­lis pa­bur­no­ja ant val­džios, tą kar­tais da­ro ir pa­ts, bet „ko­kia val­džia be­bū­tų, ver­ta kur­ti atei­tį čia, Lie­tu­vo­je, nes sve­tur ge­riau ne­bus“.

„Tą sa­kau ir sa­vo auk­lė­ti­niams. No­rė­čiau, kad jau­ni­mas gerb­tų vy­res­nius, spor­tuo­tų, gy­ven­tų svei­kai, be ža­lin­gų įpro­čių ir ma­žiau de­juo­tų. Tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, ko­kia ta Lie­tu­va bus“, – sa­ko V. Bud­rai­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Dziu­do tre­ne­ris Vid­man­tas Bud­rai­tis pri­si­me­na, koks pa­ts ir vi­si lie­tu­viai bu­vo be­pro­tiš­kai drą­sūs prieš 28 me­tus, ir įsi­ti­ki­nęs, kad vėl tos drą­sos at­si­ras­tų, jei­gu tik rei­kė­tų ap­gin­ti sa­vo ša­lį.

Straips­nis iš 1990 me­tų ba­lan­džio 10 die­nos „Tie­sos“ laik­raš­čio.