Agnė savęs neįkalina provincijoje

Ag­nė sa­vęs neį­ka­li­na pro­vin­ci­jo­je

Kelmės rajono Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos kul­tū­ro­lo­gė Ag­nė Bu­chai­tė gi­mė ir au­go Ty­tu­vė­nuo­se. Čia ­li­ko gy­ven­ti ir dirb­ti, nes įžvel­gia daug ne­di­de­lio, eže­rais ir ši­lu iš­si­da­bi­nu­sio mies­to pri­va­lu­mų.

Jos tė­vai mo­ky­to­jai Bro­nė ir Pet­ras Bu­chai išau­gi­no tris vai­kus. Ir vi­si li­ko Ty­tu­vė­nuo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Už­sie­ny­je kan­ki­no vie­nat­vė

Bai­gu­si tu­riz­mo bei spor­to va­dy­bos ba­ka­lau­ro ir mar­ke­tin­go bei tarp­tau­ti­nės pre­ky­bos stu­di­jas Kau­no kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­jo­je Ag­nė Bu­chai­tė nu­spren­dė pa­ban­dy­ti lai­mę Vo­kie­ti­jo­je.

Į Vo­kie­ti­ją gal­būt kvie­tė krau­jo šauks­mas. Ag­nės pro­se­ne­lis bu­vo vo­kie­tis. Ve­dė lie­tu­vę. Ta­čiau po pro­se­ne­lės mir­ties pa­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. Se­ne­lį užau­gi­no jo ma­mos tė­vai.

„Ten pir­mą kar­tą su­si­dū­riau su ant lo­vos gu­lin­čiu žmo­gu­mi, ser­gan­čiu pa­sku­ti­nės sta­di­jos vė­žiu. Po dvie­jų sa­vai­čių ma­no slau­go­ma li­go­nė mi­rė, bet jos vy­ras pa­pra­šė pa­bū­ti dar mė­ne­sį, kol ap­si­pras su ne­tek­ti­mi, – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais mer­gi­na. – La­bai kul­tū­rin­gas, daug var­go ma­tęs, ka­re da­ly­va­vęs se­no­vi­nis žmo­gus. Vė­liau bū­da­ma Vo­kie­ti­jo­je spė­jau jį dar kar­tą ap­lan­ky­ti. Nes ten iš­ban­džiau dar ke­le­tą dar­bų.“

Dar­bo vie­ta tar­si lau­kė

Iš­vyks­tant į Vo­kie­ti­ją Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke bu­vo skel­bia­mas kon­kur­sas kul­tū­ro­lo­go pa­rei­goms. Kai su­grį­žo po kla­jo­nių už­sie­ny­je, vėl bu­vo skel­bia­mas kon­kur­sas toms pa­čioms pa­rei­goms.

„Tas dar­bas ma­nęs tar­si lau­kė, – lem­tį lik­ti gim­ti­nė­je ko­men­tuo­ja Ag­nė. – Dir­bu jau pen­ke­ri me­tai. La­bai pa­tin­ka dar­bas. Jis – įvai­rus: nuo lan­ky­to­jų priė­mi­mo iki te­ri­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mo ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo. Daug pro­gų su­si­pa­žin­ti su įdo­miais žmo­nė­mis. Ko­le­gos taip pat la­bai kom­pe­ten­tin­gi. Lie­tu­vos re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se dir­ba la­bai spe­ci­fi­niai žmo­nės: me­ni­nin­kai, ar­cheo­lo­gai, is­to­ri­kai. Ir mū­sų ko­lek­ty­vas – ga­na jau­nat­viš­kas, sma­gus.“

Ag­nei ypač pa­tin­ka te­ri­to­ri­jų ty­ri­nė­ji­mai, ry­šiai su moks­li­nin­kais. Ji or­ga­ni­zuo­ja „Ty­tu­ve­los“ ren­gi­nį, ku­ria­me ak­cen­tuo­ja­mas ak­ty­vus lais­va­lai­kis, dvi­ra­čių ir irk­len­čių žy­giai. Va­ka­re vyks­ta kon­cer­tai, jau­ni­mas ga­li pa­si­šok­ti.

„Tik dvi die­nos me­tuo­se ir yra, kai jau­ni­mas ga­li pa­šok­ti – „Ty­tu­vos“ ir „Ty­tu­ve­los“ šven­tės. Prieš ko­kį de­šimt­me­tį šo­kiai Ty­tu­vė­nuo­se vyk­da­vo be­veik kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį“, – sa­ko Ag­nė.

Mer­gi­na ne­sle­pia, kaip ir kiek­vie­na­me dar­be re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se yra pro­ble­mų. Kai ji pra­dė­jo dirb­ti kul­tū­ro­lo­ge, bu­vo kal­ba­ma, jog šie eta­tai bus nai­ki­na­mi. Dėl to iš sis­te­mos išė­jo la­bai daug ge­rų spe­cia­lis­tų. Jie ieš­ko­jo sta­bi­les­nių dar­bo vie­tų, kur ne­kal­ba­ma apie eta­tų nai­ki­ni­mą. Da­bar vis daž­niau kal­ba­ma apie re­gio­ni­nių par­kų re­for­mą.

„Pa­ti re­for­ma nė­ra blo­gis, – svars­to Ag­nė. – Ži­no­ma, jei nei­šar­do­ma per dau­ge­lį me­tų su­kur­ta sis­te­ma ir ne­nai­ki­na­mos dar­bo vie­tos.“

"Sa­ve pa­žįs­tu gim­ti­nė­je"

– Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių trokš­ta gy­ven­ti did­mies­čiuo­se, sa­ko, jog ten įdo­miau, dau­giau ga­li­my­bių.

– Ne­ma­tau di­de­lių mies­to pra­na­šu­mų. Gy­ven­ti daug svei­kiau ir pa­pras­čiau Ty­tu­vė­nuo­se. Svar­biau­sia, kad čia tu­riu dar­bą. O po dar­bo no­ri­si tik pail­sė­ti, pa­si­da­lin­ti min­ti­mis su drau­gais so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Čia gy­ve­na ma­no tė­vai, bro­lis ir se­suo su šei­mo­mis. Ga­liu bet ka­da pa­bend­rau­ti. Čia vyks­ta in­ten­sy­vus kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, so­li­dūs, aukš­to ly­gio Ty­tu­vė­nų fes­ti­va­lio kon­cer­tai.

O pa­no­rė­ju­si bet ka­da ga­liu nu­va­žiuo­ti į mies­tą. Vai­ruo­ju. Mies­tuo­se gy­ve­na daug drau­gų.

Gy­ven­ti ma­ža­me mies­te­ly­je nė­ra ap­ri­bo­ji­mas. Ap­ri­bo­ji­mai gims­ta mū­sų gal­vo­se. To­dėl svar­biau­sia – neuž­si­da­ry­ti min­ty­se. Pa­tiems sa­vęs neį­ka­lin­ti pro­vin­ci­jo­je.

– Jus ga­li­ma ma­ty­ti Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir liau­dies ama­tų kur­suo­se, sa­va­no­riau­ja­te fes­ti­va­ly­je „Kil­kim žai­bu“. Re­tas jau­nas žmo­gus taip in­ten­sy­viai do­mi­si se­no­sio­mis lie­tu­vių tra­di­ci­jo­mis.

– Man įdo­mu vis­kas, kas su­si­ję su ma­no šak­ni­mis. Kuo dau­giau su­ži­nai, tuo la­biau my­li tai, ką pa­žįs­ti. Tą no­rą pa­žin­ti tik­riau­siai įskie­pi­jo tė­vai. Do­mė­da­ma­si šak­ni­mis sa­ve la­biau pa­žįs­tu gim­ti­nė­je.

O sa­va­no­rys­tė man dar vie­na pro­ga pa­bend­rau­ti su įdo­miais, iš­skir­ti­niais žmo­nė­mis. „Kil­kim žai­bu“ – tai se­no­vi­nių ama­tų ir sun­kio­sios mu­zi­kos fes­ti­va­lis. Prik­lau­sau ko­man­dai, ku­ri su­si­ren­ka sa­vai­tę prieš fes­ti­va­lį ir at­lie­ka pa­ren­gia­muo­sius dar­bus. Sa­va­no­riš­kais pa­grin­dais ren­gia­me ir kon­cer­tą „Vil­kų žie­ma“.

Šei­ma yra au­ko­ji­ma­sis

– Jau įsi­tvir­ti­no­te Ty­tu­vė­nuo­se. Tu­ri­te sa­vo būs­tą, dar­bą. Ar kar­tais pa­gal­vo­ja­te apie sa­vo šei­mos kū­ri­mą?

– Yra žmo­nių, ku­rie ma­to tik vie­nin­te­lį gy­ve­ni­mo ke­lią: su­kur­ti šei­mą, au­gin­ti vai­kus. Anks­čiau jau­ni­mas ir neį­si­vaiz­da­vo ki­to­kio gy­ve­ni­mo. Jei gy­ve­nai vie­nas, bu­vai tar­si už ri­bos.

Da­bar po­žiū­ris pa­si­kei­tė. Jau­nas žmo­gus ga­li rink­tis, kaip jam gy­ven­ti, ir tai yra to­le­ruo­ja­ma. Nes iš tie­sų jau­ni­mas tu­ri ir dau­gy­bę ki­to­kių ga­li­my­bių, tarp jų ir ga­li­my­bę rink­tis.

Šei­mą lai­kau di­de­le, pa­čia svar­biau­sia gy­ve­ni­mo ver­ty­be. Tai di­de­lis gy­ve­ni­mo pliu­sas. Ta­čiau ji įma­no­ma, jei­gu su­tin­ki žmo­gų, dėl ku­rio ver­ta at­si­sa­ky­ti lig­šio­li­nio gy­ve­ni­mo bū­do, lais­vės, vis­ko, ką tu­ri.

– Ar tu­ri­te ne­rea­lių sva­jo­nių?

– Tu­riu rea­lią sva­jo­nę ka­da nors gy­ven­ti ne­di­de­lia­me sa­vo na­me­ly­je, tu­rė­ti kie­mą, jaus­ti že­mę po ko­jo­mis. Man pa­to­gu gy­ven­ti bu­te. Ra­mu, ge­ri kai­my­nai. Bet ne­su „bu­ti­nis“ žmo­gus. Už­ten­ka išei­ti į laip­ti­nę ir api­ma jaus­mas, jog čia ne ma­no na­mai.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nuo­se gi­mu­si ir au­gu­si Ag­nė Bu­chai­tė li­ko dirb­ti ir gy­ven­ti gim­ti­nė­je.

Ag­nė Bu­chai­tė sa­ko, jog ne pro­vin­ci­ja už­da­ro žmo­gų, o jis pa­ts už­si­da­ro pro­vin­ci­jo­je, nes su­si­kaus­to sa­vo min­ty­se.

Že­mė po ko­jo­mis ir nuo­sta­bi Ty­tu­vė­nų gam­ta Ag­nę su­lai­ko gim­ti­nė­je.

Da­lį dar­bo die­nos Ag­nė Bu­chai­tė pra­lei­džia biu­re. Ta­čiau la­biau mėgs­ta ty­ri­nė­ti re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­ją.

Ag­nė sa­ko, jog žmo­gui svar­biau­sia pa­tin­kan­tis dar­bas. O kur dirb­ti, ne taip ir svar­bu.