Naujausios
Supranta vienas kitą iš pusės žodžio
„Kuo ilgiau kartu, tuo labiau sugyvename. Nėra namų be dūmų, bet tarp mūsų nebeliko jokių barnių, balso pakėlimo. Suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, pusės žodžio, vienas kitam padedame. Abu pajuokaujame. Svarbiausia, kad protas dirba, nereikia kas rytą vienas kito klausti, kas tu toks esi ir iš kur atvykai“, – pasiteiravus, koks tokio ilgo gyvenimo kartu receptas, atvirai su homoro gaidele sako Pranutė Vernienė.
Nuo 2018-ųjų spalio pabaigos jie gyvena Vilniuje pas dukrą Onutę ir žentą Vytautą. Iki tol dviese, pasiremdami vienas į kitą, tvarkėsi Žagarėje turėtame bute. Paskutiniaisiais metais ten įsivedė miesto vandentiekį, anksčiau vandenį nešdavo kibirais. Bet šildymu ir vėliau tekdavo pasirūpinti patiems: atsinešti malkų, užsikurti ugnį.
„Mūsų persikraustymas į sostinę nebuvo staigus. Dukra jau prieš kokius metus po truputį kalbino, ruošė, sakė, kad ateis laikas, kada vieni negalėsime gyventi, per daug patiems rūpesčio. Todėl nusiteikėme, pardavėme butą, atsisveikinome su bičiuliais ir išvažiavome, – prisimena Pranutė Vernienė. – Mums nieko netrūksta, gyvename name, antrame aukšte, kur savas dušas, savas kambarys, televizorius. Laiptais nulipame žemyn ir vasarą, pavasarį, rudenį išeiname į kiemą. Juokaujame, kad laiptai ir turėklai – mūsų treniruoklis.“
O kieme irgi yra į ką pasidairyti, ką veikti: tai kelios lysvės svogūnų, morkų, šiltnamyje pomidorai noksta, agurkai.
„Mes patys netikėjome, kad taip gerai bus. Rami ir graži mūsų senatvė“, – nusprendžia Pranutė. Jai pritaria ir vyras Stasys.
„Mums tėveliai yra pavyzdys. Darbas, meilė, pagarba ir pozityvumas – jų tarpusavio supratimo, sugyvenimo receptas, kurį bandome perimti mes, – priduria dukra Onutė. – Jie nepraranda optimizmo, nors gyvenimas ir nebuvo lengvas. Štai, tėtis kiek yra pasakojęs, nuo 14 metų netekęs savo tėvo turėjo užimti pagrindinio šeimos vyro vietą, rūpintis jaunesniais vaikais šeimoje, padėti mamai. Abu jie su mama turi gerą humoro jausmą. Mama, kai išeina į lauką, per tvorą mėgsta su kaimynais pasišnekėti, nors už juos dvigubai vyresnė. 40-metė kaimynė sako, kad įdomu: ir apie politiką, ir apie gėles, apie gyvenimą pašneka.“
Darbais abu dalinosi
Pranutė ir Stasys visą laiką vienas kitam padeda. Žagarėje gyvendami dalindavosi darbus: jis žolę pjauna, gyvatvorę karpo ar žiemą sniegą valo, malkas neša. Ji – valgį daro, tvarko kambarius. Bet be griežto pasiskirstymo. Jei reikėdavo ir Stasys valgyti paruošdavo. Kartą jis tikrą siurprizą „ištaisė“. Žmona išvyko į Vilnių pas vaikus, o grįžusi po kelių dienų buvo pasitikta su garuojančiais cepelinais ant stalo.
„Kad visai nesunku: tarkius minkai, volioji, vis tiek kažkas išeina. O virtienius pagaminti sudėtinga. Neištaikyčiau geros tešlos paruošti,“ – pokštauja vyriškis.
Dabar jau cepelinų nebeverda nei vienas Stasys, nei abudu. Bet kad diena neprailgtų, būna, jog dukrai bulves ar morkas nuskuta, supjausto, jog grįžusiai po darbo būtų greičiau ir lengviau vakarienę paruošti.
Laikas prabėga greitai. Kol atsikelia, nusiprausia, susiruošia pusryčiauti, žiūrėk jau ir kelios valandos praėjo. Pasižiūri televizorių, dar be akinių abu paskaito „Savaitę“ ir jau pietauti metas, vakare su dukros šeima bendrauja.
Augino ir pardavinėjo gėles
Laikas greitai bėgdavo ir prieš kelis dešimtmečius, tik tada daug daugiau nuveikdavo. Kadaise Pranutė augino iki 60 rūšių kardelių, įvairių tulpių. Pastarąsias pražydindavo po lempomis kovo 8-ajai.
Tas kardelių „armijas“ reikdavo nuolat laistyti. Stasys įtaisė guminę žarną. Kartais vandens pritrūkdavo, tekdavo atsivežti.
„Jis buvo mano vandentiekis ant dviejų kojų,“ – juokiasi Pranutė, turėdama minty, kad vyras vandenį kibirais nešdavo.
Gėlės kurį laiką tapo didele paspirtimi šeimai. Sovietiniais laikais kooperatyve dirbusi P. Vernienė jau buvo sukaupusi pakankamą stažą pensijai, bet dar iki jos buvo likę keleri metai. Vienas žmogus paprotino, kad turguje ji galėtų daugiau pinigų uždirbti. Moteris ir paklausė, išėjo iš darbo. Užsiėmusi gėlių auginimu niekada nesigailėjo. Uždirbdavo daugiau kaip 100 rublių per mėnesį.
O Žagarės kooperatyvas, kuriam anuomet vadovavo Leiba Baitleris, tapo ir poros pažinties vieta.
Susituokę net nepranešė bendradarbiams
„Kooperatyve įsidarbinau iškart po vidurinės mokyklos, nes neturėjau galimybės studijuoti. Buvau sekretore, ekonomiste, ir sandėliuose dirbau, ir parduotuvės vedėja, – pasakoja Pranutė. – Reikdavo važiuoti į revizijas, tai Stasys, kooperatyvo vairuotojas, veždavo...“
„Kas galėjo pagalvoti, kad ji man galvelę susuks visam gyvenimui,“ – juokiasi Stasys.
Poros vestuvės buvo kuklios. 1953-ieji – sunkus pokario laikas, prasidėjusi kolektyvizacija. Ir Pranutės, ir Stasio tėvai buvo mirę, likusios tik mamos. Tad nutarė su šeimomis susėsti vakarienės ir jokių „balių“ neruošti.
Ištaikę laisvą valandėlę darbe abu tiesiai per Žagarės miesto aikštę vilkėdami įprastais rūbai nuskubėjo į ten veikusį metrikacijos skyrių ir be liudininkų „susirašė“. Po to grįžo atgal į darbo vietas, kaip niekur nieko, net bendradarbiams nepranešė.
Tačiau mažame miestelyje kalbos greitai sklinda. Netrukus kolegos ėmė klausinėti, ar tikrai Pranutė ir Stasys vedę. Tada teko tiesą pasisakyti.
Kaimynas atsivedė muzikantą
Po poros savaičių prieš naujus metus jaunieji susituokė ir bažnyčioje. Ankstų rytą, dar prieš mišias.
Po santuokos sakramento būrelis artimųjų susirinko Stungiuose pas Stasio mamą. Nors tai buvo paprastas šeimos pasibuvimas, netikėtai atsirado vestuvių muzikantas. Kaimynas atsivedė vyrą su akordeonu. Tas žmogus dirbo Pavenčių autotransporto įmonėje ir iš Joniškio rajono kolūkių veždavo cukrinius runkelius. Dirbdamas Stungiuose apsistodavo.
Šeimoje augo du vaikai – dukra Onutė ir sūnus Rymantas, dabar jau suaugę penki anūkai, auga šeši proanūkiai.
Aktyvūs miesto gyventojai
Pranutė ir Stasys Verniai visada buvo aktyvūs Žagarės gyventojai. Jie daug savo laiko ir jėgų skyrė, kad Raktuvės kapinėse būtų pakeistas sutrešęs žuvusiesiems už Lietuvos laisvę stogastulpis. Pranutė susikalbėjo su pažįstamais joniškiečiais, kurie rūpinosi tremtinių ir politinių kalinių atminimo įamžinimu Milvydžiuose. Kartu su atvykusiais darbų atlikti vyrais skubėjo pas tuometinį Žagarės kleboną Marių Dyglį, kad apžiūrėtų ir parinktų tinkamą kryžių iš esančiųjų Raktuvės koplyčios ekspozicijoje.
Vėliau Stasys Vernys ieškojo, kur gauti smėlio pamatams mūryti ir pats jo vežė. Kelis kibirus iškasė žvyro karjere, bet buvo per sudėtinga tampyti tokį svorį aukštyn šlaitu. Tada paprašė seniūno leidimo, kad galėtų jo atsigabenti iš didžiulio vandentiekio tinklus tvarkančios įmonės supilto smėlio kalno.
„Kol aš automobiliu atvežu, vyrai jau būdavo ankstesnio vežimo smėlį sunaudoję,“ – pasakojo Stasys.
Garbaus amžiaus vyras talkino ir pačiam klebonui. Anuomet prieš gerą dešimtmetį bažnyčios šventoriuje išpjovus buvusius pavojingus medžius, teko juos supjaustyti ir suvežti į klebonijos kiemą. Stasys tris dienas didžiules kalades karučiu lygiai su jaunesniais vyrais stumdė.
O rudenį jis dar į mišką žingsniuodavo grybauti. Sako, ne tiek skanu grybus valgyti, kiek smagu rinkti. Ir Kūčioms turėdavo, ką ant stalo savo paties rankomis surinkto padėti.
Per Kūčias paminėjo sukaktį
Nors šioms Kūčioms Stasys jau nebeprigrybavo, bet stalas buvo ne mažiau turtingas, o ir šventė triguba. Mat vienu metu nuspręsta švęsti anūkės įkurtuves naujame name, pasitikti Kūčias su visa šeima ir ta pačia proga pasveikinti senelius su 70-ies metų bendro gyvenimo sukaktimi.
„Nusprendėme, kad taip bus patogiausia: visi susirinksime, pabūsime. O konkrečiai mūsų sutuoktuvių datai dukra jau buvo užsakiusi sveikinimą per televizijos sveikinimų koncertą. Taip ir sualukėme savo Palaimintųjų vestuvių. Kažkada žurnale skaičiau, kad dar gali būti 75 bendro gyvenimo metų Karūnuotosios vestuvės. Dar yra ko laukti“, – geros nuotaikos nepraranda Pranutė Vernienė.
