Naujausios
200 šalikų ir 50 skėčių
Vienas stilingiausių Šiaulių dramos teatro aktorių, trupės vedėjas Vladas Baranauskas neįsivaizduojamas be skėčio ir šaliko. Šalikų vyras turi net ne vieną šimtą.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Šalikas – ir būtinybė
Pirmojo šaliko atsiradimo Vlado Baranausko spintoje istorija, jo paties žodžiais, gana proziška. Studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, būdamas devyniolikos–dvidešimties, jis išgirdo vokalo dėstytojos patarimą kaklą laikyti šiltai. „Norėdamas tausoti savo balsą, paprašiau mamos numegzti šiltą vilnonį šaliką. Žinoma, įprasto nenorėjau, užsiprašiau labai ilgo – maždaug 3–3,5 metro“, – prisimena pašnekovas.
Šis šalikas jį džiugino ilgai. Juo būdavo patogu ir patikusią merginą apgaubti, ir ant kėdės, kad jos neužimtų, užrišti. Vėliau aktorius nusprendė vienu šaliku neapsiriboti ir įsigijo kitą, po to – dar kitą. Dabar spintoje, atskirose dėžutėse šalikų, šalikėlių ir kaklaskarių turi apie 200. Skirtingo dydžio – pločio, ilgio, medžiaginių ir šiltesnių megztų, spalvų, ir raštų.
Aktorius juokiasi, prisiminęs klausimą, ar jis ir miega su šaliku: „Jei neturiu su kuo, tai miegu su šaliku. Juk žmogus su kažkuo turi užmigti – su gera knyga ar mintimi“.
Režisieriai atlaidžiai žiūri į aktoriau gebėjimą „sukombinuoti“, kad scenoje taip pat ryšėtų šalikėlį.
Specialiai nekolekcionuoja
Paklaustas, kodėl pasirenka vieną ar kitą šaliką, trupės vedėjas prisipažino, kad atsižvelgia į metų laiką, drabužius, kuriuos tą dieną dėvi, ir – nuotaiką. Kvatoja, prisimindamas, kaip ne kartą iš namų yra išėjęs, ryšėdamas net du ar tris šalikus: „Tačiau aplinkiniai jau taip priprato prie šio mano aksesuaro, kad nebekreipia į jį dėmesio“.
Šalikus V. Baranauskas ir pats perkasi, ir dovanų gauna. Jo spintoje yra šalikų iš įvairių pasaulio kampelių – Paryžiaus, Niujorko, Londono, net Gruzijos, Indijos, Afrikos.
Savęs kelionių metu aktorius neįpareigoja, kad būtinai turi nusipirkti šaliką. Šis pirmiausia jam turi patikti ir būtinai būti ilgas. „Kaip žmogaus mintis ar atstumas iki žvaigždžių“, – lyriškai nutęsia pašnekovas.
Paprašytas išskirti mėgstamą šaliką, V. Baranauskas susimąstė ir prisipažino tokio neturįs. Tačiau yra nemėgstamų – skirtų laidotuvėms. „Gaila, kad jų prireikia vis dažniau, vis daugiau draugų išeina neatsisveikinę“, – liūdnai sako vyras.
„Margarinas – tiems, kas nežino sviesto skonio“
V. Baranausko skėčiai namuose – didžiausi dulkių surinkėjai. Skėčių turi 50: klasikiniai, angliško tipo, daugiausia – languoti. Visi – metaliniu galu, kad būtų galima atsiremti, ir lenkta rankena, kad būtų patogu laikyti. Tarp jų – nė vieno sulankstomo. Kodėl? „Margarinas – tiems, kad nežino sviesto skonio“, – anglišką posakį prisimena aktorius.
Skėčius aktorius laiko atskirose pintinėse. Arčiausiai durų – 3–4 kasdieniai, atskiroje pintinėje – skirti ypatingoms progoms.
Skėčių jam niekas nedovanoja, nors gal ir neblogai būtų, mat per metus V. Baranauskas sunešioja porą skėčių. Anksčiau juos buvo gaila išmesti, dabar, nors ir sunkiai, bet su sulūžusiais skėčiais atsisveikina. „Man visuomet gaila skirtis su knygomis, skėčiais, net su priešais, nes nebus su kuo kariauti“, – šmaikštauja.
Jau beveik du dešimtmečius su skėčiu nei vasarą, nei žiemą nesiskiriantis aktorius, paklaustas, ar nesuprastėjo jų kokybė, kad taip lūžta, juokiasi: „Šeimininkas suprastėjo“.
ŠALIKAS: Pasiteiravus, ar tik ne šiuo tautinių motyvų šalikėliu buvo pasipuošęs pernai per Europos vyrų krepšinio čempionatą, Vladas Baranauskas paprieštaravo: „Jis – ne tautinis, parsivežiau iš Afrikos“.
SKĖČIAI: Namų durų žurnalistams nepraveriantis aktorius, trupės vadovas Vladas Baranauskas dalį savo turimų skėčių atsivežė mašina.
KASDIENYBĖ: Be šaliko ir skėčio Vladas Baranauskas neįsivaizduojamas.
DALIS: Čia tik nedidelė dalis Vlado Baranausko turimų šalikų. Daugelis jų turi paties sugalvotus pavadinimus, pavyzdžiui, šįkart riši gėlėtą šalikėlį, kurį vadina „Sudie, hipiai“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.