Naujausios
Liepos 10 d. Joniškio vidurinės mokyklos 18-osios laidos abiturientai paminės mokyklos baigimo septyniasdešimtmetį.
Ši laida Lietuvai davė 20 mokytojų, 23 inžinierius, 5 agronomus, 7 įvairaus lygio medikus. Su ta laida į kunigų seminariją ruošėsi ir Algis Andrešiūnas, jis „Komjaunimo tiesos“ žurnalisto Šidlausko „dėka“ buvo paviešintas kaip toli gražu ne komunistines idėjas iš sakyklos skelbiantis kunigas. Prieš 70 metų brandos atestatą gavo ir Jonas Paužolis, išsitarnavęs iki pulkininko laipsnio ir nepriklausomybės atkūrimo periodu, dirbdamas gynybos ministro pavaduotoju, su lupa rankose, klūpėdamas ant grindų studijavo Lietuvos valstybės sienos orientyrus. Vlado Dryžos nuotraukų galime rasti KGB ypatingajame archyve. Ir ką ten žinai – gal iš Liucijos Kizevičiūtės išvestų bulvių dažna šeimininkė gamina cepelinus? O jaunos Šiaulių medicinos mokyklos absolventės akušerės Rimos Krištaponytės nei galva nesupanikavo, nei rankos nesudrebėjo, kai arkliniame vežime vežamos į ligoninę būsimos mamos vaikelis pradėjo nekantriai belstis į pasaulį ir jai padedant prisibeldė ir užaugo. O prof. Algis Samulionis? Raskite, kas už jį detaliau išnagrinėjo Balį Sruogą.
Mes į gimnaziją atėjome jau tada, kai karas buvo pasibaigęs. Tačiau Antrojo pasaulinio karo šmėkla buvo gyva ir liko ištikima mūsų palydovė. Gal net iki šių dienų. Juk jau vien tai, kad dabar, kaip ir tada, nežinia dėl ko žudomi žmonės.
Jeigu būtų technologija, galinti atkurti faktorius, suformavusius mano kartos charakterio savybes, mentalitetą, karą vaizduojanti spalva spalvų paletėje būtų dominuojanti.
Prasidėjus karui mes, keletas kaimynystėje gyvenusių Skaistgirio valsčiaus taučiūniškių, slėpėmės Prancės (Prano Sruogiaus) statinio griuvėsiuose. Vieną vakarą ginkluoti vyrai liepė išlįsti iš rūsio. Matyt, vienas iš svečių mus pažino, tad, atidžiai apžiūrėjęs, pranešė apie vokiečių atėjimą ir liepė eiti namo. Vėliau sužinojau, kad tada, rodos, trys skaistgiriečiai buvo sušaudyti.
Mačiau oro mūšį. Lėktuvai sukasi vienas apie kitą, staiga iš vieno lėktuvo išsiveržia juodi dūmai. Tėvas pirštą nukreipia į tolį: žiūrėk ten. Pamatau parašiutą, o po juo kažkas juoda. Vėliau išgirdau tėvus kalbant, kad lakūnas, nusileidęs į bulvių lauką, nusišovė. Tai vyko karui jau persiritus į antrąją pusę, tą dieną, kai vokiečių lakūnai stengėsi sudaužyti Joniškį (skilusi bažnyčios siena ilgai priminė tai).
1941 metų vasara buvo kiek kitokia. Gyvenome prie Joniškio–Žagarės kelio, pirmiausia pamatėme Joniškio kryptimi besitraukiančius nuvargusius rusų kareivius. Vėliau, gal po metų, mačiau kolonas žydų pėsčiomis, kinkytais vežimais, lydimus ginkluotų sargybinių, judančius Žagarės kryptimi. Praėjus daug metų Žagarės parko pakraštyje iš arti pamačiau kauburį žemių, amžiams paslėpusį keletą tūkstančių tų, kuriuos tada mačiau einančius Žagarės link. Einančius tam, kad sustotų prie lavonais pildomos duobės.
Manoji mokyklos laida pradinę mokyklą pradėjo lankyti vokiečių laikais, o baigėme jau karui pasibaigus.
Pasibaigęs? Nakties tamsą tai šen, tai ten sudrumsdavo gaisrai, nakties tylą nutraukdavo aidintys šūviai. Šaudė miške, o aidas ateidavo iki Skaistgirio aikštės grindinio. Kare iš žuvusiųjų nesityčiojama, o tada bendraklasiai, mokyklon atėję iš Reibenių kaimo arba „iš kito Skaistgirio miestelio galo“, paslaptingai kuždėdavosi apie tai, ką pamatydavo prie parduotuvės. Baimės drebinamas, ir aš kartą po pamokų nuėjau parduotuvėn „nupirkti už rublį degtukų...“. Atgal ėjau neatsigręždamas, o akyse stovėjo aštuoniolika prie gaisrinės numestų kūnų.
Manoji laida išgyveno ir tą laikotarpį, kai pamokos rimtį sudrumsdavo kaustyti kareivių batai. Per pertrauką išgirsdavome – išvedė... Kur išvedė? Į geležinkelio stotį, į tremtį.
Rinkdamas medžiagą šiam rašiniui išgirdau įstoriją apie mano mokytoją ir auklėtoją Vincą Lataitį. Šaukimą prisistatyti į karinį komisariatą Vincas jau lyg ir turėjo, tik staiga sužinoma, kad derliaus kūlimo laikotarpiui nuo karinės tarnybos atleidžiami kūlimo mašinų „mašiniekai“. Frontui reikia ne tik patrankų mėsos, bet ir duonos. Kaimynas tokią kuliamąją turi, o Vincas turi ją valdyti.
„Mašinieko“ karjera truko tik iki darbų pabaigos. Vėl laimingos žvaigždės spindulys: valdžia susigriebė, kad nebėra kas dirba mokyklose. Vincas pradeda dirbti Žeimelyje. Inžinieriumi svajojęs tapti jaunuolis pradeda mokinius mokyti daugybos lentelės, atlikinėti trupmenų veiksmus arba moko lygčių sprendimo gudrybių.
Gali būti, kad taip fronto išvengė ir mokytojai Romanas Vilkickas, Juozas Baikštys.
Iš mūsų didelės pirmos“D“ (man atrodo, kad buvo apie 40) klasės mokinių 1954 metais brandos atestatus iš tuometinio mokyklos direktoriaus Prano Samulionio rankų gavome tik trys: Juozas Noreika, Algirdas Augulis ir šių eilučių autorius.
Taigi – tokius išgyvenimus išgyvenome mes, karo vaikai. Ir išgyvenome tikrąja to žodžio prasme.
Na, moksleiviškų problemų, žinoma, buvo. Jeigu rašomojo darbo metu daugybos lentelę galėjome pasitikslinti žvilgtelėję į ketvirtą sąsiuvinio viršelio puslapį, tai mokytojo V. Lataičio galvon šovus minčiai įsitikinti, ar žinome teisingą 6x9 sandaugos rezultatą, pasikliauti galėjome tiktai smegenyse sukaupta informacija.
„Nebuvo“ tada ir demokratijos. Su mokytoju kalbėjomės tik stovėdami, į jį kreipdavomės vartodami žodelį „tamsta“ ir tiktai gavę „tamstos“ leidimą: „Tamsta mokytojau“, „Tamsta direktoriau“... Be „tamstos“ – nei pirmyn, nei atgal. Bandau įsivaizduoti, kokia būtų buvusi anuomečio pedagogo reakcija, jeigu klasėje staiga nuskambėtų sėdinčio suole mokinio kreipinys: „Mokytojau, Juozai“ arba „Direktoriau, Pranai“.
Tačiau tie „tamstos“ nebuvo mūsų priešai. Iš jų sužinojome, kad Australija yra žemės rutulio pietuose, kad Ameriką atrado Kolumbas, o Pitagoras išmokė žmones žemės paviršiuje nužymėti stačiojo trikampio viršūnes naudojant paprasčiausią virvę...
Mano laida – tai 80 mergaičių ir berniukų (40+40=80). Didžiuojamės, kad tarp mūsų nėra nė vieno, savo gyvenimą pavertusio purvo klanu.
Tokie mes, tie karo vaikai, 1946 metais iš įvairių Joniškio apskrities vietovių susirinkę į Joniškio gimnaziją ir ją palikusieji 1954 metais. 18-oji abiturientų laida.
