Naujausios
Supo artimi žmonės
Leonorą Kontrimienę jos jubiliejinės sukakties dieną supo patys artimiausieji: mylima anūkė, proanūkiai, kiti šeimos nariai.️ Ilgametei gyventojai stiprios sveikatos linkėjo Joniškio rajono savivaldybės vicemerė Indrė Stalnionienė, Sveikatos ir paramos skyriaus vedėja Laima Klemienė, senjorų namų darbuotojai. Ypatingą muzikinę dovaną jubiliatei ir susirinkusiems skyrė Joniškio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Jievarėlė“ kartu su vadove Alfreda Gavorkiene.
110 metų Leonora Kontrimienė sako visą gyvenimą sunkiai dirbusi, netinginiavusi, niekada pykčio užanty nenešiojusi, dažnai pasimelsdavusi už visus, sveikatos ir stiprybės linkėdama. Gal todėl ir sulaukė tokio ilgo amžiaus.
Blogų gaspadorių nepasitaikę
Leonora Kontrimienė užaugo septynių vaikų smulkaus ūkininko, turėjusio devynis hektarus žemės, šeimoje Buožėnų kaime (Telšių rajonas). Šeimoje buvo penki broliai ir dvi seserys.
Močiutė baigė tris pradinės mokyklos skyrius, kaip ir kiti vaikai, tik trys mažiausieji iš šeimos jau lankė keturias klases.
„Kas norėjo, tais laikais į mokyklą ėjo, bet tikrai ne visi. Kaimynai irgi turėjo septynis vaikus, o nė vienas nesimokė. Man 13-os metų teko pamokas pamiršti, nes išėjau pas ūkininkus karvių ganyti. Turėdavau rytą išginti, vakare parginti, pakratyti, pagirdyti, prižiūrėti. O po metų jau išėjau tarnauti nebe piemene, bet merga. Tada kiaules šėriau, šieną grėbiau, valgyti gaminau – viską dariau, ką šeimininkė liepdavo. Už metus sulygome 70 ar 90 litų. Viena karvė tada apie 80 litų kainuodavo, – prisimena senolė. – Blogų gaspadorių nepasitaikė. O viena ūkininkė ypač gera buvo. Ji mėgdavo į Telšius nuvažiuoti, kino teatre apsilankyti. Grįžusi namo pašaukdavo mane ir ilgai pasakodavo apie matytą filmą.“
Kasdien į darbą dviračiu po 7 kilometrus važinėdavo
Kaip ir kitas to meto jaunimas, Leonora šeštadieniais, sekmadieniais traukdavo į gegužines. Nors gyveno paprastai ir rengėsi ne išskirtiniais rūbais, papuošalų neturėjo, bet sako tarp jaunikaičių buvusi populiari, tik ne su kiekvienu pati norėdavo eiti šokti.
25-erių metų Leonora ištekėjo už to paties Buožėnų kaimo ūkininko, keliolika metų vyresnio Dominyko Kontrimo, turėjusio 15 hektarų žemės.
Vestuvės, sako, buvusios paprastos. Tradiciškai papjovė kiaulę, priruošė maisto. Ji dėvėjusi „bordavą suknelę“, nes baltos neturėjo.
Su vyru augino gyvulius, laikė keturias karves, daug avių. Tačiau sovietinei valdžiai turtą nacionalizavus, šeimai paliko tik vieną karvę ir 50 arų žemės.
„Kolūkyje daug dirbdavome, o užmokesčio normalaus nebuvo. Nusibodo taip gyventi. Nusprendžiau eiti dirbti į Telšių trikotažo gaminių fabriką „Mastis“. Vyras liko kaime, o aš dviračiu kasdien 7 kilometrus iki miesto nuvažiuodavau ir po darbo vakare grįždavau. Kai vyrui kaime pabodo paskui gyvulius vaikščioti, abu įsikūrėme mieste. Dirbau fabrike išleidėja: prižiūrėdavau, kad gaminiuose nebūtų broko. Paskui, kai akys labiau nusilpo, lygindavau gaminius. „Mastis“ gamindavo kostiumėlius, kelnes, kaproninius marškinius, ten vos ne pusė Telšių miesto dirbo, daug žmonių buvo. O kur dar pieninė, elektrinė, keramikos dirbinių įmonė“, – mena ilgaamžė.
Ilgaamžiškumo recepto neturi
Senolė į pensiją pagal tuometinius įstatymus išėjo 55-erių, nors mielai būtų dar padirbėjusi keletą metelių. Reikėjo padėti dukrai vaikus auginti, vėliau ir proanūkius prižiūrėjo. Sveikata nesiskundė, juokauja netgi kartais norėdavusi, kad imtų ką nors skaudėti, tada būtų galėjusi pailsėti.
Kurį laiką ilgaamžė gyveno pas anūkę, tačiau, kai susilaužė koją, po ligoninės bei slaugos reikėjo rimtesnės medicinos priežiūros, tada atkeliavo į Beržėnų senjorų namus.
Jokio ypatingo ilgaamžiškumo recepto močiutė neturi: visada daug dirbo ir viską valgė. Ir lašinius su svogūnais mėgdavo, ir rūkytą dešrą su raugintais kopūstais, o didžiausias gardumynas būdavęs kastinis su karštomis bulvėmis. Prisimena ji ir mamos virtas košes, o ypač didžiulį, krosnies šiluma alsuojantį duonos kepalą, kurio šeimai užtekdavo visam mėnesiui.
