Naujausios
Valerija Visockienė – tvirta žemaitė, gimusi Telšių rajone, netoli Tryškių. Ji buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo 8 vaikai. Tiesa, vienas brolis mirė dar būdamas mažas. Mergaitei teko auginti jaunesnius tris brolius ir tris seseris, gaminti šeimai maistą, padėti mamai ūkyje. Moteris pasakoja, kad turėjo anksti subręsti, nes reikėjo rūpintis broliais, sesėmis ir sergančia mama.
Valerija baigė 4 klases. Nors mokytoja prašė tėvų leisti jai mokytis toliau, nes buvo gabi mokslams, tėvai atsisakė, nes neturėjo galimybių. Tėvai patys buvo beraščiai.
„Mano vaikystė buvo skurdi ir basa. Mano kojeles plovė rasa, nes vaikščiodavau basa“, – sako senolė ir pasakoja, kad iš tetos išmoko siuvėjos amato, kuris ir tapo jos pragyvenimo šaltiniu.
Gyvendama pas tetą dar turėjo pasirūpinti jos ir mamos neįgaliu broliu.
Svečius šimtametė nustebina puikia atmintimi, įvardydama tikslias datas, kada susipažino su vyru, susituokė ir panašiai. Vyras buvo geležinkelio darbuotojas, santuokoje išgyveno 60 metų, tačiau sutuoktinį pasiglemžė sunki liga. Šeimoje užaugo du sūnūs, tačiau vyresnėlį prieš kelerius metus palaidojo. Dabar džiaugiasi keturiais anūkais ir trimis proanūkiais.
Į Šiaulius moteris persikėlė praėjus keliems mėnesiams po vyro mirties – 2012 metų rudenį. Iki šiol gyvena viena. Ją lanko sūnus su marčia, socialinė darbuotoja. Anot marčios Editos Šimkutės, senolė nenori, kad ją kas dažnai lankytų, trikdytų jos ramybę. Kartais pasiskambina jaunesnėms seserims, pabendrauja.
Ilgaamžė sako negalinti pasidžiaugti gera sveikata. Dar Antrojo pasaulinio karo metais susirgo Parkinsono liga, kuri ypač kamuoja susinervinus, vargina aukštas kraujospūdis, silpnai mato.
Ilgaamžių šimtametės giminėje beveik nebuvo, išskyrus tėčio mamą bajorę irgi Valeriją (Narbutaitę) Visockienę, gyvenusią ilgiau nei 90 metų.
E. Šimkutė pasakojo, kad jos ilgaamžė močiutė gydosi liaudies priemonėmis, o jos mėgstamiausia televizijos laida „Klauskite daktaro“. Ji gaminasi medaus su riešutais, kitų liaudiškų priemonių sveikatai stiprinti, naudoja įvairias žoleles. Gal tai ir yra jos ilgaamžiškumo priežastis. Nors pati Valerija mano, kad gyvybingumo variklis yra judėjimas. Ji artimiesiems sakė, kad jei ją parsivežtų pas save ar iškraustytų į senelių namus ir jai nereikėtų niekuo rūpintis, judėti, tai ji greičiau iškeliautų į amžinybę.
Sudėtingą gyvenimo kelią nuėjusi senolė linki visiems taikos ir ramybės, o Lietuvai – neįsivelti į konfliktus.
„Politikai reikia lankstumo. Pasauliui linkiu taikos, ramybės. Kad tautos gyventų ramiai, visus reikalus spręstų protingai. Valdžiai reikalingos geros smegeninės. Jeigu visos tautos sutars, daug laimės. Ir prieš rusus, ir prieš kitus“, – bylojo šimtametės išmintis.
Šiaulių gyventojams moteris linkėjo, kad ramiai priimtų valdžios sprendimus, kad neiškraipytų, o miesto valdžiai – kad dirbtų teisingai, o žmonės visi būtų laimingi ir sulauktų 100 metų.
„Kiekvienas gali gyventi 100 metų, jei elgtųsi teisingai ir žiūrėtų į gamtą. Jei pasodinsi pomidorą ir užpilsi trąšų virš normos, augalas augs, lapos, vaisių bus, bet jis tuoj supus. Taip ir žmogus. Jei vis mažiau dirbsi, tik skaniai valgysi, anksčiau mirsi. Reikia iš gamtos mokytis. O dabar apsikrauna stalą maistu, kemša, kemša. Kuo daugiau malonumų, tuo greičiau gulėsi paslikas“, – savo patirtį dėstė senolė.
Šimtametė svečiams padeklamavo keletą eilėraščių, skirtų vyrui, sūnui, meilei.
O paklausta, ką šiauliečiams palinkėtų Vasario 16-osios proga, moteris atsakė: „Tegul švenčia...“
Šiais metais 100 metų sukaktį turėtų švęsti 6 šiauliečiai.
