„100 metų – man ar Lietuvai?“ – šmaikštavo šimtametė

„100 me­tų – man ar Lie­tu­vai?“ – šmaikš­ta­vo šim­ta­me­tė

Nau­jo­sios Ak­me­nės mies­to gy­ven­to­ja Ade­lė Jo­nai­tie­nė, per gim­ta­die­nį ap­do­va­no­ta tau­ti­ne juos­ta su už­ra­šu „100 me­tų“, nu­ste­bi­no svei­kin­to­jus są­mo­ju: „Bet neuž­ra­šy­ta, kam tas šim­tas me­tų – man ar Lie­tu­vai?“ Ir aiš­ki­no, kad tur­būt Lie­tu­vai, nes juos­ta tau­tiš­kai raš­tuo­ta.

Il­gaam­žė pri­si­me­na ma­ty­tus Pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną, ra­šy­to­ją, vi­suo­me­nės vei­kė­ją Gab­rie­lę Pet­ke­vi­čai­tę-Bi­tę. Daug ži­no­jo apie poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries ir jos vy­ro skulp­to­riaus Ber­nar­do Bu­čo šei­mą, nes bend­ra­vo su jų sū­nu­mi Sau­liu­ku, kai tė­vas at­si­vež­da­vo į gim­tuo­sius Smil­gius Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pen­kiaaukš­čio na­mo bu­te ap­lan­ky­ta A. Jo­nai­tie­nė ne­bu­vo kal­bi. Pras­tai be­gir­di.

Apie šim­ta­me­tės gy­ve­ni­mą pa­pa­sa­ko­jo glo­bo­jan­ti duk­ra Ro­mual­da Krav­čen­ko.

Pra­kal­bus apie są­sa­jas su vi­sos vals­ty­bės šim­to me­tų su­kak­ti­mi, duk­ra pa­kar­to­jo ma­mos ne kar­tą sa­ky­tus žo­džius: „Kai aš gi­miau, at­si­ne­šiau Lie­tu­vą“.

Šim­ta­me­tė kar­to­jo sa­vo ma­mos pri­si­mi­ni­mą, kaip atė­jo į pa­sau­lį per sau­lės te­kė­ji­mą

Gim­ti­nė – Pa­ne­vė­žio ra­jo­no Smil­gių apy­lin­kės. Mer­gai­tė teį­gi­jo pra­di­nį iš­si­moks­li­ni­mą.

Nors vis no­rė­jo dau­giau. Už­tat net po ke­lių de­šimt­me­čių, paau­gi­nu­si vai­kus, ne­pa­bū­go su jais lan­ky­ti tą pa­čią mo­kyk­lą, kad tu­rė­tų aš­tuon­me­tį iš­si­la­vi­ni­mą.

„Gal tik mums, vai­kams, at­ro­dė keis­tai, kai ir ma­mai mū­sų mo­ky­to­jos ra­šy­da­vo pa­žy­mius“, – me­na R. Krav­čen­ko.

Jos ma­ma ir dai­nuo­da­vo. Dar šian­dien už­trau­kia: „Sė­dė­jau aš dar­že­ly, sė­dė­jau tarp gė­lių“. Vai­din­da­vo mė­gė­jų spek­tak­liuo­se. Mė­go ke­liau­ti. Au­to­bu­se pra­leis­da­vo ne vie­ną sa­vai­tę. Ir lėk­tu­vu skri­du­si. La­bai įsi­mi­nė Gru­zi­jos kal­nus. Iš ten par­si­ve­žė ir au­gi­no Smil­giuo­se ne­ma­ty­tą ar­batk­rū­mį. Le­ning­ra­do Er­mi­ta­že džiau­gė­si me­no ver­ty­bė­mis. Tik neiš­si­pil­dė sva­jo­nė – lai­vu nu­kak­ti pas tė­vo bro­lį į Ame­ri­ką.

Ko­lū­ky­je dir­bo lau­ko dar­bus. Ke­tu­rio­li­ka me­tų pra­lei­do ne­to­li na­mų vei­ku­sio­je ply­ti­nė­je. Ne­šio­jo pa­štą. Prieš pat pen­si­ją šė­rė ko­lū­kio ver­šius.

Lais­ves­niu lai­ku aus­da­vo. Iki šiol nei­šar­dy­tos au­di­mo stak­lės.

Žiau­riau­sias laik­me­tis bu­vęs – ka­ras ir po­ka­ris. Į tro­bą miš­kuo­se gink­luo­ti vie­ni atei­da­vo, ki­ti išei­da­vo. Svar­biau­sia bu­vo vi­sus pa­val­gy­din­ti, leis­ti iš­si­džio­vin­ti, ap­šil­ti. Ir kuo ma­žiau kal­bė­ti apie ki­tus.

„Net­gi aš at­si­me­nu su­si­šau­dy­mus, kar­tą per su­si­šau­dy­mą du­žo lan­gų stik­lai, o ma­ma pa­sku­bė­jo ma­ne lo­ve­lė­je ap­mė­ty­ti va­ti­nė­mis ant­klo­dė­mis – kad kul­kos jo­se įstrig­tų“, – pa­sa­ko­ja R. Krav­čen­ko.

Gim­tuo­siuo­se Smil­giuo­se nu­gy­ve­no iki 90 me­tų. Kol tuo­met vai­kai įkal­bė­jo pa­lik­ti vi­sus ūkio dar­bus. Iki tol il­gaam­žė vis pa­jė­gė dar­žus ap­so­din­ti, der­lių su­do­ro­ti. Pa­ti dal­giu šie­nau­da­vo, nes iš­lai­kė ir ark­lį. Jis bu­vo tar­si bran­ge­ny­bė. Šei­ma tu­rė­jo ati­duo­ti ke­lis ark­lius po­ka­ry­je be­si­kū­ru­siam kol­cho­zui, o kai po ke­lių de­šimt­me­čių jis griu­vo, mo­te­ris už pa­jų iš­pra­šė duo­ti bent vie­ną ark­lį.

Juo su­vež­da­vo pa­ša­rą ir kar­vei. Kai ją par­duo­ti vai­kai pri­kal­bi­no ma­mą ir leng­viau at­si­du­so – ne­be­si­tam­pys, o po ke­lių die­nų iš kai­my­nų iš­gir­do: se­no­ji slap­čia nu­si­pir­ko ož­ką.

Dar­buo­se il­gaam­žę su­stab­dė vy­ro mir­tis. Ta­da ir su­ti­ko pa­lik­ti vien­kie­mį lau­kuo­se ne­to­li Smil­gių, per­si­kel­ti į duk­ros bu­tą su pa­to­gu­mais Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je.

Be­maž ir­gi šim­ta­me­tės tro­bos ne­sku­ba­ma par­duo­ti. Su rū­siais, mū­ri­niais ūkio sta­ti­niais. Ir vis­kas tvar­kin­ga, nors jau de­šimt­me­tis kaip tuš­čia.

„Nu­ka­bink spy­ną nuo du­rų ir vėl gy­venk, nors ži­no­me, kad nie­kas iš mū­siš­kių ne­beį­si­kur­si­me, – sa­kė R. Krav­čen­ko. – Par­duo­si­me tik ta­da, kai ma­ma su na­mais at­si­svei­kins – tik ten ve­ši­me pa­šar­vo­ti. Iš kur iš­ke­lia­vo jos tė­vai, ki­ti ar­ti­mie­ji“.

Pra­kal­bu­si apie neiš­ven­gia­mą da­ly­ką, R. Krav­čen­ko at­sklei­džia neįp­ras­tą šei­mos pa­slap­tį.

„Vi­sa mū­sų gi­mi­nė bi­jo­me gim­ta­die­nių, dre­ba­me, kai jie ar­tė­ja – nes tuo­met kas nors mirš­ta“, – sa­kė R. Krav­čen­ko.

A. Jo­nai­tie­nė tu­rė­jo 6 vai­kus. Tą die­ną, kai vie­nas iš jų gi­mė, ki­tas nu­mi­rė. Vie­nas iš bro­liu­kų atė­jo į pa­sau­lį, kai mi­rė se­ne­lis. Kai A. Jo­nai­tie­nė mi­nė­jo 60-me­tį, į am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo jos ma­ma. R. Krav­čen­ko su­ka­ko 50 me­tų ir at­si­svei­ki­no su se­se­ri­mi.

„Už­tat ne­lau­kiau sa­vo 70-ojo gim­ta­die­nio, bi­jo­jau tą­dien ne­tek­ti ma­mos, – sa­kė R. Krav­čen­ko. – Iš tik­ro tuo me­tu bu­vo su­si­lpnė­ju­si, dak­ta­rai sa­kė bū­ti pa­si­ruo­šus...“

Vis dėl­to vis­kas bai­gė­si ge­rai. Gal bai­gė­si su­ta­pi­mai. Vis dėl­to R. Krav­čen­ko dėl jų ruo­šia­si kreip­tis į ekst­ra­sen­sę, su­ži­no­ti, ko­dėl bū­tent jų šei­mo­je.

A. Jo­nai­tie­nės gim­ti­nė Smil­giai pla­čiai ži­no­ma ra­šy­to­jos, vi­suo­me­nės vei­kė­jos Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės gy­ve­ni­mu.

Į jos dva­rą, me­na A. Jo­nai­tie­nė, ma­mos bu­vo siun­čia­ma par­neš­ti vais­tų ne­ga­luo­jan­tiems gy­vu­liams ar net ku­riam iš na­miš­kių. G. Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė tu­rė­jo gydomųjų re­cep­tų, kaip su­ruoš­ti iš žo­lių, me­džių žie­vių ir ki­to­kių au­ga­lų. Tu­rė­jo pa­gal­bi­nin­kų jiems rink­ti, vi­ra­lams vir­ti.

Il­gaam­žės duk­ra R. Krav­čen­ko, ku­riai da­bar 70 me­tų, me­na sa­vo ba­bu­tę pa­sa­ko­jus, kaip už už­dirb­tus pi­ni­gus, taip pat ki­tų tur­tin­ges­nių ap­lin­ki­nių žmo­nių au­kas, bu­vo iš­moks­lin­tas ta­len­tin­gas, bet ne­tur­tin­gas vai­kas Ber­nar­dė­lis. Ta­po gar­siu skulp­to­riu­mi.

Tas pa­ts Ber­nar­das Bu­čas vė­liau mė­go lan­ky­tis Smil­gių apy­lin­kė­se. Pas čia gy­ve­nu­sius tė­vus, o kai jie išė­jo am­ži­ny­bėn – pas bro­lį, bet mie­lai bend­ra­vo su vi­sais vie­ti­niais.

Sa­viš­kiu Smil­giuo­se bu­vo lai­ko­mas ir kraš­tie­čio sū­nus Sau­liu­kas. Toks sa­vas, kad ir suau­gęs vie­ti­nių va­din­tas ma­žy­bi­niu var­du.

Jo ma­mos poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries ne­te­ko pa­ma­ty­ti. Smil­giš­kiai dėl šei­mos iši­ri­mo kal­ti­no laik­me­tį. Nes­mer­kė, kam ra­šy­to­ja at­si­sa­kė am­ži­nų­jų įža­dų ir gy­ve­no su ki­tu vy­ru Ru­si­jo­je.

„Sup­ras­kim, kaip ka­ro lai­kais bu­vo sun­ku iš­si­lai­ky­ti vie­nai mo­te­riai kaž­kur apie Mask­vą – rei­kė­jo prie­globs­čio“, – sa­kė R. Krav­čen­ko.

A. Jo­nai­tie­nė Smil­giuo­se ma­tė An­ta­ną Sme­to­ną. Jis lan­ky­da­vo­si G. Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės dva­re. Pre­zi­den­tas ska­nu­my­nais džiu­gin­da­vo kai­mo vai­kus. Jiems iš ark­liais trau­kia­mo ve­ži­mo bu­vo pa­svie­džia­ma sal­dai­nių, ba­ran­ky­čių.

Kar­tą A. Sme­to­na pa­kal­bi­no ma­žą­ją. Da­vė 500 li­tų, pa­sa­kė: „Par­nešk ma­mai“.

Pi­ni­gus paė­mu­si ma­ma pa­ža­dė­jo: „Kai užaug­si, kai ką nu­pirk­si­me“.

Ta­čiau iš at­min­ties din­go, koks bu­vęs tas pir­ki­nys už Pre­zi­den­to pi­ni­gus.

Au­to­riaus nuo­tr.

Į klau­si­mą: „Tai kiek Tams­tai me­tų?“, Ade­lė Jo­nai­tie­nė at­sa­kė su hu­mo­ru: „Ale jau ke­li šim­tai“.

Ro­mual­da Krav­čen­ko pa­pa­sa­ko­jo, kaip ma­mai per šim­tą­jį gim­ta­die­nį gau­ta juos­ta pri­mi­nė Lie­tu­vos šimt­me­tį.