Geda žengia gėlių taku

Ge­dos DRE­VINS­KAI­TĖS al­bu­mo nuotr.
Šie­me­ti­nio Ge­dos (kai­rė­je) trium­fo aki­mir­ka Ta­li­ne.
Bū­si­mo­ji ap­žel­din­to­ja Ge­da Dre­vins­kai­tė iš Kriukų jau ne pir­mus me­tus sėk­min­gai da­ly­vau­ja ša­lies ir tarp­tau­ti­niuo­se flo­ris­tų kon­kur­suo­se, par­ve­ža į Jo­niš­kį ap­do­va­no­ji­mus. Moks­lus be­bai­gian­ti mer­gi­na kol kas kryž­ke­lė­je: ar to­liau už­siim­ti vien kū­ry­ba iš gė­lių, ar įgy­tą pa­tir­tį pri­tai­ky­ti ir skleis­ti. Vie­na iš Ge­dos sva­jo­nių – tap­ti dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja.

Tarp­tau­ti­nė pri­zi­nin­kė be ma­ni­kiū­ro

Pir­mą­jį bir­že­lio šeš­ta­die­nį Ta­li­ne (Estija) vy­ku­sio tarp­tau­ti­nio flo­ris­tų kon­kur­so LIL­LE­BALL-2019 įspū­džiai jau pri­blė­so, jau­du­lys se­no­kai iš­si­sklai­dė. Ant­rą kar­tą pa­kar­to­tą sėk­mę (tre­čia­ją vie­tą šia­me kon­kur­se Ge­da su ko­man­da iš­ko­vo­jo ne tik šie­met, bet ir 2017-ai­siais) Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los auk­lė­ti­nei da­bar la­biau­siai pri­me­na dar neuž­gi­ję pirš­tai. Ku­riant kom­po­zi­ci­ją, juos skau­džiai su­ba­dė me­ta­li­niai spyg­liu­kai, ant ku­rių bu­vo mau­na­mas kiek­vie­nas gė­lės žie­das.

"Nau­do­jant me­ta­li­nės vie­los tink­lo – "ežiu­ko" tech­ni­ką, ten­ka su tuo su­si­tai­ky­ti. Re­zul­ta­tas pa­sie­kia­mas įspū­din­gas, taip dir­ba ne­daž­nas flo­ris­tas. Tuo me­tu, kai ku­ria­mos kom­po­zi­ci­jos, pri­siei­na ne tik dū­rius iš­tver­ti – flo­ris­tėms ten­ka ap­sei­ti ir be ma­din­go ma­ni­kiū­ro", – šyp­so­si Ge­da.

Jai tai neat­ro­do di­de­lis pra­ra­di­mas, ly­gi­nant su ga­li­my­bė­mis ma­ty­ti, kaip dir­ba ži­no­mi pro­fe­sio­na­lai, su įgy­ta pa­tir­ti­mi, su vi­sam lai­kui li­ku­siais kon­kur­sų įspū­džiais, ku­riuos at­gai­vi­na iš­sau­go­tos nuo­trau­kos. O prie dū­rių bė­gant lai­kui pri­pran­ta­ma. Bū­si­mie­ji ap­žel­din­to­jai Jo­niš­kio ŽŪM kaip tik ir mo­ko­si kur­ti flo­ris­ti­nes kom­po­zi­ci­jas, ne­re­tai nau­do­da­mi "tinklą–ežiuką".

Ge­da pa­ste­bi, kad kon­kur­suo­se Ta­li­ne nė­ra ašt­rios kon­ku­ren­ci­jos: pa­ty­rę meist­rai, gar­sių flo­ris­ti­kos stu­di­jų at­sto­vai ge­ra­no­riš­kai žvel­gia į jau­ni­mą. O štai į kon­kur­sus Lie­tu­vo­je su­va­žiuo­jan­tys jau­nie­ji kū­rė­jai jau dau­giau­siai žiū­ri vie­ni į ki­tus, kaip į var­žo­vus.

Pa­vi­lio­jo pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja

Kriu­kų mo­kyk­lo­je aš­tuo­nias kla­ses bai­gu­si Ge­da įgy­ti vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo į ŽŪM atė­jo įkan­din vy­res­nio­sios se­sers. Ener­gin­ga de­vin­to­kė sė­mė iš vi­sų jai pa­siū­ly­tų aruo­dų: da­ly­va­vo įvai­riuo­se da­ly­ki­niuo­se moks­lei­vių kon­kur­suo­se, ve­dė ren­gi­nius, de­ko­ra­vo pla­ka­tus, de­monst­ra­vo am­žiu­mi vy­res­nių moks­lei­vių su­kur­tus dra­bu­žius. Įsi­jun­gė į Li­nos Bud­rie­nės va­do­vau­ja­mą mo­kyk­los šo­kių ko­lek­ty­vą. Ir – ėmė lan­ky­ti Ri­mos Skir­vai­nie­nės va­do­vau­ja­mą flo­ris­ti­kos bū­re­lį.

Šis bū­re­lis, bend­ra­vi­mas su pe­da­go­ge Ri­ma ta­po lem­tin­gu, Ge­dai spren­džiant, kur pa­suk­ti, ga­vus bran­dos ates­ta­tą. Mer­gi­na pri­si­me­na – tie­siog ne­no­rė­jo pa­lik­ti že­mės ūkio mo­kyk­los. Ir ėmė mo­ky­tis pro­fe­si­jos, ku­rią dės­tė R. Skir­vai­nie­nė.

Mokytoja ne­tru­ko pra­dė­ti ra­gin­ti kū­ry­bin­gą mo­ki­nę pla­čiau skleis­ti spar­nus. Ge­da juo­kia­si, kad jaus­da­ma mo­ky­to­jų pa­lai­ky­mą, įsi­drą­si­no – su­pra­to, kad ga­li ban­dy­ti jė­gas kon­kur­suo­se. O juo­se ša­lia mer­gi­nos sto­jo ne tik mo­ky­to­ja Ri­ma ir bend­ra­moks­lės – flo­ris­tų ko­man­dai ėmė­si tal­kin­ti ir šo­kio pe­da­go­gė L. Bud­rie­nė. Nors Ge­da jos ko­lek­ty­vą pa­li­ko, pri­sti­gu­si lai­ko ruoš­da­ma­si abi­tū­ros eg­za­mi­nams.

Kon­kur­suo­se pri­pa­žin­ta G. Dre­vins­kai­tė jau su­lau­kia ir už­sa­ko­vų. Šie ją su­si­ran­da so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ge­da ku­ria tiek iš lau­ki­nių, tiek iš gė­ly­nuo­se au­gi­na­mų gė­lių, net iš žo­lių. O pa­čiai la­biau­siai pa­tin­ka ne­die­lės ro­žės ir ru­gia­gė­lės.

"Ne­se­niai iš­te­kė­ju­siai pus­se­se­rei įtei­kiau ne­tra­di­ciš­ką do­va­ną: su­kū­riau nuo­ta­kos puokš­tę ir sta­lo de­ko­ra­ci­jas iš gy­vų gė­lių. Bu­vo la­bai sma­gu tą da­ry­ti."

Net­ru­kus dip­lo­mą gau­sian­ti Ge­da dar svars­to: ar su­kti į veik­lą, su­si­ju­sią tik su gė­lė­mis (dar­bo pa­siū­ly­mų kol kas nė­ra su­lau­ku­si) – kur­ti sa­vo vers­lą. Ar­ba mė­gin­ti įgy­ven­din­ti vai­kys­tės sva­jo­nę – stu­di­juo­ti dai­lę ir tech­no­lo­gi­jas, tap­ti jų mo­ky­to­ja? Mer­gi­nai pa­tin­ka ne tik kur­ti, bet ir da­lin­tis sa­vo pa­ty­ri­mu, mo­ky­ti ki­tus. Pieš­ti, už­siim­ti ran­dar­biais Ge­da mė­go nuo vai­kys­tės. Bet ne­bu­vo ga­li­my­bės po­lin­kių į dai­lę ug­dy­ti ak­ty­viau: kaip iš Kriu­kų pri­va­ži­nė­ti į už­siė­mi­mus me­no mo­kyk­lo­je?

Apie mo­ky­to­jus (tiek Kriu­kų pa­grin­di­nės, tiek Jo­niš­kio ŽŪM) Ge­da at­si­lie­pia pir­miau­sia kaip apie nuo­šir­džius vy­res­nius drau­gus. Ir pa­ti sva­jo­tų to­kia tap­ti.

Ge­dos DRE­VINS­KAI­TĖS al­bu­mo nuotr.
Ku­riant flo­ris­ti­nes kom­po­zi­ci­jas, nau­do­ja­mos ir gė­lės, ir gam­tos me­džia­gos.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.