Garbės piliečio regalijos įteiktos Vaclovui Daunorui

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Iš maest­ro Vac­lo­vo Dau­no­ro lū­pų tą­dien ne kar­tą skam­bė­jo mei­lės ir il­ge­sio gim­ta­jam mies­tui žo­džiai: „Ža­ga­re, ma­no Ža­ga­rė­le...“
Šeš­ta­die­nį Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­ly­je ope­ros so­lis­tui, ži­no­miau­siam kraš­tie­čiui Vac­lo­vui Dau­no­rui įteik­tos Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­čio re­ga­li­jos. Ža­ga­rie­čiai maest­ro taip pat tu­rė­jo do­va­ną – mies­to aikš­tė­je ati­deng­tas jam skir­tas me­ta­li­nis krės­las, kaip sos­tas ka­ra­liui, tar­si pa­gal ta­me pa­čia­me ren­gi­ny­je pri­sta­ty­tos mu­zi­ko­lo­gės Jū­ra­tės Ka­ti­nai­tės kny­gos „Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka“ pa­va­di­ni­mą.
Vac­lo­vas Dau­no­ras ne kar­tą grau­di­no­si, pri­ver­tęs kar­tu aša­ras brauk­ti su­si­rin­ku­sią jį ger­bian­čią, iš­siil­gu­sią ir my­lin­čią pub­li­ką.

Ne­su­me­luo­ta mei­lė Ža­ga­rei

Sau­sa­kim­šo­je Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro sa­lė­je žmo­nės sū­naus To­mo ve­ži­mė­ly­je ly­di­mą ope­ros so­lis­tą, kraš­tie­tį Vac­lo­vą Dau­no­rą pa­si­ti­ko ova­ci­jo­mis sto­vė­da­mi. Ir vė­liau ren­gi­nio me­tu su­si­rin­ku­sie­ji sto­jo­si iš vie­tos, už­lie­da­mi sa­lę plo­ji­mais.

„Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, kiek il­gai man te­ko lauk­ti šio su­si­ti­ki­mo. Per il­gai... De­šimt me­tų dai­na­vau „Met­ro­po­li­tan Ope­ra“, o da­bar aša­ros spau­džia akis. Jau jo­kių klyst­ke­lių ne­be­bus, tik vie­na mei­lė Ža­ga­rei, ma­no Ža­ga­rė­lei...“ – grau­di­no­si maest­ro, ku­riam ža­ga­rie­čiai už­dė­jo ąžuo­lo la­pų vai­ni­ką, taip sim­bo­liš­kai dar kar­tą jį vai­ni­kuo­da­mi, o Jo­niš­kio ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius įtei­kė Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­čio re­ga­li­jas.

V. Dau­no­ras pri­si­mi­nė, kaip jis ka­dai­se ber­nio­kas, paaug­lys iš­klam­po­jo vieš­ke­liu į Jo­niš­kį, ir to­liau – į Vil­nių, dar ne­ži­no­da­mas, kad Ža­ga­rės dva­ro par­ko alė­ja jį nu­ves taip to­li, per vi­sas gar­siau­sias ope­ros sce­nas pa­sau­ly­je. Ta­čiau jau ta­da tu­rė­jo no­rą siek­ti di­de­lių da­ly­kų.

Maest­ro daug te­ko ko­vo­ti, kad už­sie­nio ša­ly­se į ope­rų, kon­kur­sų, kon­cer­ti­nes pro­gra­mas bū­tų įtrauk­ta rai­dė „Ž“, nes prie sa­vo pa­var­dės jis vi­sa­da rei­ka­lau­da­vo nu­ro­dy­ti vie­to­vę, iš kurios at­vy­kęs: „Ža­ga­rė“. Taip vo­ka­li­nė­je pa­sau­lio kul­tū­ro­je vi­siems lai­kams bu­vo įra­šy­tas ma­žo mies­te­lio var­das.

Maest­ro skir­tas krės­las

Ren­gi­ny­je kny­gos apie maest­ro su­da­ry­to­ja mu­zi­ko­lo­gė Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė pa­ste­bė­jo, kad Vac­lo­vas Dau­no­ras bu­vo ne tik iš­skir­ti­nio ta­len­to so­lis­tas, bet ir „šlo­vin­gas vo­ka­lo pe­da­go­gas“. Jis de­gė vo­ka­lo teo­ri­ja, tai­kė nau­jau­sius me­to­dus. Po jo il­gą lai­ką ne­bu­vo to­kių mo­ky­to­jų.

Kad V. Dau­no­ro pa­mo­kos iš­ties ver­tin­gos, ga­lė­jo įsi­ti­kin­ti ir tą­dien su­si­rin­ku­si pub­li­ka, ku­riai dai­na­vo vie­nas pa­sku­ti­nių maest­ro mo­ki­nių – ta­len­tin­gas te­no­ras, ka­dai­se nu­trau­kęs ope­ros so­lis­to kar­je­rą ir pa­si­rin­kęs vers­li­nin­ko ke­lią, bet da­bar vėl pra­dė­jęs dai­nuo­ti – Arū­nas Din­ge­lis. Vo­ka­li­niais kū­ri­niais džiu­gi­no ir pir­mo­ji V. Dau­no­ro mo­ki­nė ope­ros so­lis­tė So­fi­ja Jo­nai­ty­tė bei efek­tin­gas bo­so par­ti­jas at­li­kęs Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro so­lis­tas, bo­sas Ta­das Gi­ri­nin­kas, gro­jo pia­nis­tas Alek­sand­ras Viz­ba­ras. Poe­ti­ne įžan­ga pra­bi­lo maest­ro se­suo, Ža­ga­rė­je gy­ve­nan­ti Sta­sė Gri­nie­nė.

Po su­si­ti­ki­mo su kraš­tie­čiais, ku­rį ly­dė­jo lei­džia­mos dai­nos „Ža­ga­re, ma­no Ža­ga­rė­le...“ leit­mo­ty­vas, mies­to aikš­tė­je ati­deng­tas skaist­gi­rie­čio kal­vio iš me­ta­lo su­kur­tas krės­las, skir­tas Vac­lo­vui Dau­no­rui. Tai – Ža­ga­rės bend­ruo­me­nės „Vei­dė“, re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos ir se­niū­ni­jos do­va­na mies­tui ir Gar­bės pi­lie­čiui.

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Vac­lo­vas Dau­no­ras ati­den­gia Ža­ga­rės mies­to aikš­tė­je pa­sta­ty­tą jam skir­tą kal­vio su­kur­tą krės­lą – tar­si sos­tą ope­ros ka­ra­liui.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.