Europos vicečempionei kamuolį paduoda tėtis

Mer­gai­tė iš "Ta­len­tų kar­tos"

Pak­laus­ta, kaip pa­te­ko į Lie­tu­vos U-16 rink­ti­nę, Rus­nė pa­sa­ko­ja, kad vis­kas pra­si­dė­jo per­nai, kai jai bu­vo 14 me­tų. Ta­da ji bu­vo at­rink­ta da­ly­vau­ti pro­jek­te "Ta­len­tų U-15 kar­ta". Vie­nin­te­lė iš šiau­lie­čių.

Iš įvai­rių ša­lies mies­tų spor­to cent­rų ir krep­ši­nio aka­de­mi­jų su­rink­ta mer­gi­nų ko­man­da pa­si­ro­dė ne­blo­gai – star­ta­vo Eu­ro­pos jau­ni­mo krep­ši­nio ly­go­je (EYBL) Lat­vi­jo­je, ir nors pra­džia bu­vo la­bai sun­ki, bet vė­liau "įsi­va­žia­vo", lai­mė­jo pa­sku­ti­nį tu­rą ir tik per žings­nį li­ko nuo fi­na­lo. 2018 me­tų se­zo­ną "Ta­len­tų kar­tos" krep­ši­nin­kės bai­gė iš­ko­vo­da­mos tau­rę tra­di­ci­nia­me tarp­tau­ti­nia­me Ra­mū­no Šiš­kaus­ko tau­rės tur­ny­re. Be­je, gy­nė­jos po­zi­ci­jo­je žai­džian­ti Rus­nė bu­vo šios ko­man­dos ka­pi­to­nė.

Kai šie­met bu­vo ren­ka­ma U-16 rink­ti­nė Eu­ro­pos čem­pio­na­tui, ne­nuos­ta­bu, kad jos pa­grin­dą su­da­rė "Ta­len­tų U-15 kar­tos" krep­ši­nin­kės.

"La­bai džiau­gia­mės, kad Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­ja in­ves­tuo­ja į mus ir tai pa­si­tei­si­na", – sa­ko Rus­nė.

Apie vie­tą ne­gal­vo­jo

Be­veik tris sa­vai­tes iki čem­pio­na­to Rus­nė kar­tu su ko­man­dos drau­gė­mis lei­do tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lo­se ir skin­da­mos per­ga­les drau­giš­kuo­se tur­ny­ruo­se, pa­skui iš­vy­ko į Šiau­rės Ma­ke­do­ni­jos sos­ti­nę Skop­ję, kur de­šimt die­nų vy­ko Eu­ro­pos čem­pio­na­tas.

Ar vyk­da­mos ti­kė­jo­si to­kios aukš­tos vie­tos?

"Fe­de­ra­ci­ja iš mū­sų ti­kė­jo­si 5–12 vie­tos, toks bu­vo ke­lia­mas tiks­las. Kai va­žia­vo­me į Eu­ro­pos čem­pio­na­tą, ne­gal­vo­jo­me apie vie­tą, bent jau aš. No­rė­jo­si tik kuo dau­giau rung­ty­nių lai­mė­ti ir kuo ge­riau joms pa­si­ruoš­ti, nes kai išei­ni iš gru­pės, pa­ten­ki į aš­tunt­fi­na­lį, ta­da žai­di dėl ket­virt­fi­na­lio, ta­da dėl fi­na­lo. Ir mes vis­ką praė­jom! La­biau­siai džiau­gė­mės, kai pa­te­ko­me į ket­virt­fi­na­lį, tiek jė­gų bu­vo ati­duo­ta, vi­sos ver­kė­me, o kai pa­te­ko­me į fi­na­lą, jau ne­be­tu­rė­jo­me aša­rų. La­bai sma­gu bu­vo, kad tai pa­da­rė­me", – pa­sa­ko­ja Rus­nė.

Rus­nės tė­tis Žyd­rū­nas sa­ko taip pat ne­gal­vo­jęs apie vie­tą, džiaug­da­vo­si kiek­vie­no­mis lai­mė­to­mis rung­ty­nė­mis.

Sa­ko­ma, kad lai­mi­mos pir­ma ir tre­čia vie­tos, o ant­ra ir ket­vir­ta ati­ten­ka. Lie­tu­vės fi­na­le 66:73 nu­si­lei­do ru­sėms. Ar ne­bu­vo nuo­skau­dos, nors ir pel­ny­ti si­dab­ro me­da­liai?

"Tik­rai jau­tė­mės šiek tiek nu­liū­du­sios, bet ta­da tre­ne­rė Li­na Braz­dei­ky­tė priė­jo prie mū­sų ir pa­sa­kė, kad ne­tu­ri­me liū­dė­ti, nes lai­mė­jo­me ant­rą vie­tą, su­kū­rė­me is­to­ri­ją, nes dar nie­ka­da Lie­tu­vos U-16 mer­gi­nų rink­ti­nė ne­bu­vo pa­sie­ku­si to­kios aukš­tos vie­tos. Sten­gė­mės kuo aukš­čiau pa­kel­ti gal­vas, nors žiū­rė­da­mos, kaip džiau­gia­si ru­sės, gal­vo­jo­me, kad mes ga­lė­jo­me bū­ti jų vie­to­je", – pa­sa­ko­ja Rus­nė.

Ver­tin­da­ma pa­čios sa­vo žai­di­mą mer­gi­na sa­ko: "Ga­lė­jau ge­riau, bet ati­da­viau vi­sas jė­gas, kiek ta­da tu­rė­jau, ir žai­džiau ge­riau­siai, kaip ga­lė­jau. Sten­giau­si iš­pil­dy­ti tre­ne­rio iš­kel­tus tiks­lus ir kuo dau­giau pa­dė­ti ko­man­dai."

Rus­nė pri­ta­ria min­čiai, kad daug ma­žiau įtam­pos pa­ti­ria­ma žai­džiant, kai nė­ra tiks­lo grįž­ti su me­da­liais.

"Ma­nau, kad taip bu­vo is­pa­nėms, pran­cū­zėms. La­bai ju­to­si, kad jos bū­ti­nai tu­ri pa­tek­ti į fi­na­lą. Is­pa­nės li­ko tre­čios, nors anks­čiau bū­da­vo pir­mos ar­ba ant­ros, o pran­zū­zės iš vi­so li­ko be me­da­lių, ket­vir­tos. Iš jų daug ti­kė­jo­si, o mes, nie­kam ne­ži­no­mos, atė­jom ir lai­mė­jom", – šyp­so­si mer­gi­na.

Iš­ko­vo­tus me­da­lius mer­gi­nos ra­miai at­šven­tė rū­bi­nė­je ir tos pa­čios die­nos va­ka­rą sė­do į lėk­tu­vą, skrai­di­nan­tį na­mo, į Lie­tu­vą.

Atei­nam – o ten pil­na ka­me­rų, vi­sos blyks­tės į mus, mer­gai­tės sto­vi su pla­ka­tais, tai bu­vo "wow".

Šeš­ta­sis žai­dė­jas

Į Šiau­rės Ma­ke­do­ni­ją pa­lai­ky­ti lie­tu­vai­čių iš­si­nuo­mo­tu au­to­bu­siu­ku vy­ko pen­kių krep­ši­nin­kių tė­vai.

"Mes jau­di­no­mės dvi­gu­bai: ir kaip sir­ga­liai, ir kaip tė­vai, – sa­ko Ž. Au­gus­ti­nas. – Tik­rai bu­vo­me šeš­ta­sis žai­dė­jas, bal­sus pra­rė­kė­me, Lie­tu­vos var­das bu­vo nuo­lat skan­duo­ja­mas."

Nors Šiau­rės Ma­ke­do­ni­ja lai­ko­ma krep­ši­nio ša­li­mi, ta­čiau pa­čių šei­mi­nin­kų ko­man­da čem­pio­na­te ne­da­ly­va­vo, gal­būt to­dėl ir žiū­ro­vų į rung­ty­nes su­si­rink­da­vo ne­gau­siai, dau­giau­siai krep­ši­nin­kių ar­ti­mie­ji.

"La­bai džiu­gu, kad mus pa­lai­kė ki­tų ša­lių sir­ga­liai, pa­vyz­džiui, kai­my­nai lat­viai. Mes ir­gi jų mer­gi­nas pa­lai­kė­me. Kar­tą prie mū­sų pri­sė­do ke­le­tas ne­pa­žįs­ta­ma kal­ba kal­ban­čių žmo­nių, ku­rie ir­gi, nors sun­kai iš­tar­da­mi, skan­da­vo Lie­tu­vos var­dą", – pa­sa­ko­ja Žyd­rū­nas.

Rus­nė sa­ko, kad rink­ti­nė pa­lai­ky­mo ži­nu­čių su­lauk­da­vo ir iš Lie­tu­vos. Svei­ki­ni­mo ir pa­lai­ky­mo žo­džius ra­šė ne tik įvy­kius se­kan­tys krep­ši­nin­kių ar­ti­mie­ji, drau­gai, pa­žįs­ta­mi, mo­ky­to­jai, tre­ne­riai, bet ir žy­mūs žmo­nės, Lie­tu­vos mo­te­rų rink­ti­nės na­rės.

Ž. Au­gus­ti­nas ža­vi­si Lie­tu­vos rink­ti­nės vy­riau­sio­jo tre­ne­rio Vi­liaus Sta­ni­šaus­ko ir ki­tų tre­ne­rių dar­bu: "Šau­nuo­liai tre­ne­riai. Žais­ti prieš to­kius gran­dus kaip Pran­cū­zi­ja, Ru­si­ja, Veng­ri­ja ir taip ra­miai psi­cho­lo­giš­kai nu­teik­ti! Aš ste­biuo­si."

Tė­čiui pri­ta­ria ir Rus­nė: "Tik­rai džiau­gia­mės tre­ne­rių dar­bu, la­bai ge­ras šta­bas. Jo­kios įtam­pos ne­bū­da­vo prieš rung­ty­nes, tu­rė­da­vo­me sa­vo tiks­lus ir gal­vo­da­vo­me, kaip žais­ti, kad tuos tiks­lus įvyk­dy­ti, o ne jau­din­tis, prieš ko­kią čia ko­man­dą žai­si­me."

Pa­siž­val­gy­ti po Skop­ję krep­ši­nin­kės ga­lė­jo tik pro au­to­bu­so lan­gą, kol vyk­da­vo į tre­ni­ruo­tes ar rung­ty­nes, o štai krep­ši­nin­kių tė­vai, kol mer­gi­nos plu­šė­da­vo tre­ni­ruo­tė­se ar il­sė­da­vo­si, lai­ką lei­do pa­žin­da­mi ne tik Šiau­rės Ma­ke­do­ni­jos sos­ti­nę, bet ir jos apy­lin­kes. Lei­do­si į ke­lio­nę val­ti­mi Tres­kos upe, ap­lan­kė jos kran­tuo­se esan­čius gar­siuo­sius ur­vus. Ž. Au­gus­ti­ną la­biau­siai su­ža­vė­jo ša­lies gam­ta: kal­nai, eže­rai, kan­jo­nai.

Skop­jė­je am­ba­sa­dų ra­jo­ne lie­tu­viai ap­ti­ko Lie­tu­vos kon­su­la­tą, nu­si­fo­tog­ra­fa­vo prie jo ir net pa­skam­bi­no į du­ris. Pa­si­tik­ti išė­ju­si mo­te­ris ne­mo­kė­jo nė žo­džio lie­tu­viš­kai ir nu­ro­dė vieš­bu­tį, ku­ria­me ga­li­ma su­ras­ti Lie­tu­vos kon­su­lą.

Pa­sak Žyd­rū­no, Šiau­rės Ma­ke­do­ni­ja ne­ma­žai dė­me­sio ski­ria spor­tui. Sos­ti­nė­je daug pui­kių sta­dio­nų, spor­to are­nų.

Dė­me­sys džiu­gi­na

Sug­rį­žu­sią į Lie­tu­vą U-16 rink­ti­nę Vil­niaus oro uos­te pa­si­ti­ko vi­sas bū­rys ži­niask­lai­dos at­sto­vų, ger­bė­jų.

"Kai pa­siė­mė­me la­ga­mi­nus, mums pa­sa­kė, kad da­bar rei­kės paei­ti į ki­tą pu­sę, nes tre­ne­ris ir mū­sų ly­de­rė tu­rės duo­ti in­ter­viu. Atei­nam – o ten pil­na ka­me­rų, vi­sos blyks­tės į mus, mer­gai­tės sto­vi su pla­ka­tais, tai bu­vo "wow". Ir da­bar at­si­da­rius in­ter­ne­tą ma­tau, kad esa­me ne­pa­mirš­tos. La­bai džiu­gu, kad tiek dė­me­sio, kad gar­si­na­mas mer­gi­nų krep­ši­nis", – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja Rus­nė.

Grį­žu­sią į Šiau­lius Rus­nę pa­svei­ki­no Šiau­lių krep­ši­nio aka­de­mi­jos "Sau­lė" ko­lek­ty­vas, paė­mė in­ter­viu, ku­rį ga­li­ma pa­ma­ty­ti aka­de­mi­jos feis­bu­ko pa­sky­ro­je. Auk­lė­ti­nės pa­sie­ki­mais džiau­gia­si ir Lie­po­rių gim­na­zi­ja.

"Tė­ve­lis ir­gi mo­kyk­los ge­riau­sių spor­ti­nin­kų pen­ke­tu­ke sa­vo lai­ku bu­vo, tai duk­ra tu­rė­tų aukš­čiau kil­ti", – šyp­so­si Ž. Au­gus­ti­nas, ku­ris taip pat mo­kė­si Lie­po­rių mo­kyk­lo­je, tik ne krep­ši­nį žai­dė, o dvi­ra­čio pe­da­lus my­nė.

Pir­mo­ji tre­ne­rė – ma­ma

Pak­laus­ta, kaip su­si­do­mė­jo krep­ši­niu, Rus­nė pa­sa­ko­ja, kad jos ma­ma Ra­sa – krep­ši­nio tre­ne­rė, o se­ne­lis, ma­mos tė­tis, – aist­rin­gas krep­ši­nio sir­ga­lius.

"Ma­ma sa­ko, kad aš nuo dve­jų me­tų pra­dė­jau su ka­muo­liu žais­ti", – sa­ko Rus­nė.

Pir­mo­ji tre­ne­rė ir bu­vo ma­ma. Pra­dė­ti lan­ky­ti rim­tas krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes mer­gai­tė la­bai no­rė­jo jau nuo pir­mos kla­sės, bet tre­ne­rė Jū­ra­tė Ber­tu­lie­nė pa­ta­rė dar me­tus pa­lauk­ti, su­stip­rė­ti. Tuos me­tus Rus­nė stip­rė­jo plau­kio­da­ma ba­sei­ne.

"Kai vie­ną die­ną į mo­kyk­lą atė­jo tre­ne­rė ir pa­da­vė la­pe­lį su kvie­ti­mu lan­ky­ti krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes, la­bai ap­si­džiau­giau", – pri­si­me­na Rus­nė.

Nuo ta­da jau­no­ji krep­ši­nin­kė tre­ni­ruo­ja­si pas J. Ber­tu­lie­nę. Per­nai Rus­nė iš­ban­dė jė­gas ir su Šiau­lių mo­te­rų krep­ši­nio ko­man­da "Šiau­liai-Uni­ver­si­te­tas", ku­rią tre­ni­ra­vo Dai­nius Ber­tu­lis. Tie­sa, ko­man­dai pa­dė­da­vo tik per tre­ni­ruo­tes, rung­ty­nė­se ne­žais­da­vo.

"Žai­di­mas su vy­res­nė­mis mer­gi­no­mis ir mo­te­ri­mis man la­bai daug da­vė", – sa­ko Rus­nė.

Šia­me se­zo­ne R. Au­gus­ti­nai­tė taip pat tre­ni­ruo­sis su "Šiau­lių" mo­te­rų ko­man­da, ku­riai va­do­vau­ja Ro­mual­das Pet­ro­nis. Gal­būt ir rung­ty­nė­se jau pa­si­ro­dys. Tre­ni­ruo­tės pra­si­dės ne­tru­kus, tad lai­ko poil­siui po čem­pio­na­to – vos sa­vai­tė.

"Bet ji vos grį­žus jau ne­nus­ty­go vie­to­je, ėjo į kie­mą pa­mė­ty­ti į krep­šį. Ir man ten­ka pa­dir­bė­ti – ka­muo­lį pa­da­vi­nė­ti", – šyp­so­si lai­min­gas tė­tis.

23 iš­kei­tė į 11

Ant Rus­nės marš­ki­nė­lių pui­kuo­ja­si 11 nu­me­ris, toks pat kaip kaž­ka­da Ar­vy­do Sa­bo­nio. Bet šiau­lie­tė nu­ste­bi­na at­sa­ky­mu net ir tė­tį.

"Pas mus Šiau­liuo­se yra to­kia žai­dė­ja Bri­gi­ta Si­nic­kai­tė, ji vi­sa­da 11 nu­me­riu žais­da­vo. Kai bu­vau ma­žes­nė, ma­ty­da­vau, kaip ji žai­džia, man la­bai pa­tik­da­vo jos "drib­li­gas", žai­di­mas, kaip ji pa­tai­ko tri­taš­kius. To­dėl su­gal­vo­jau, kad rink­ti­nei at­sto­vau­siu 11 nu­me­riu. Man gra­žus šis skai­čius", – sa­ko Rus­nė.

Į šį nu­me­rį pre­ten­da­vo net ke­lios žai­dė­jos, bet mes­ti bur­tai sėk­mę lė­mė šiau­lie­tei. Anks­čiau Rus­nė vil­kė­jo marš­ki­nė­lius su 23 nu­me­riu – kaip le­gen­di­nis NBA krep­ši­nin­kas Maik­las Džor­da­nas.