Egiptas: vasara sausio mėnesį

Reginos MUSNECKIENĖS nuo­tr.
Pas­ta­tai tar­si ap­rė­mi­na vieš­bu­čio te­ri­to­ri­ją. Per vi­du­rį alė­ja, ve­dan­ti prie jū­ros, į res­to­ra­ną ir re­gist­ra­tū­rą.
Ma­lo­ni die­nos ši­lu­ma ir gai­vi va­ka­ro vė­sa. Ar­ba­tos šil­tu­mą pra­ra­dęs Rau­do­no­sios jū­ros van­duo, pri­me­nan­tis Bal­ti­ją. Toks Egip­tas pa­si­tin­ka sau­sio pa­bai­go­je, kai iš gi­liu snie­gu už­klo­to Eu­ro­pos vi­du­rio pa­ten­ki į Af­ri­kos že­my­ną.

Poil­sis mies­to cent­re

Į Hur­ga­dą ke­lia­vau jau ant­rą kar­tą. Sa­ko­ma, jog tai kont­ras­tų ša­lis, į ku­rią nu­vyk­ti neuž­ten­ka vie­no kar­to. Egip­tą vis nau­jai ga­li at­ras­ti skir­tin­gu me­tų lai­ku ir skir­tin­go­se šios ša­lies vie­to­se.

Pir­mą kar­tą poil­sia­vo­me rug­sė­jo mė­ne­sį, kai dar tvos­kė 35 – 40 laips­nių kait­ra, o jū­ros van­duo pri­mi­nė ar­ba­tą. Ja­me ga­lė­jo­me be per­sto­jo mirk­ti po ke­lias va­lan­das.

Tuo­met ato­sto­ga­vo­me prie­mies­ty­je, ant jū­ros kran­to iš­si­ri­kia­vu­siuo­se dvie­jų kam­ba­rių ir mi­ni vir­tu­vė­lės na­me­liuo­se. Di­džiu­lė­je vieš­bu­čio te­ri­to­ri­jo­je ga­lė­jo­me pa­si­vaikš­čio­ti. Vieš­bu­čiui pri­klau­san­ti pa­plū­di­mio da­lis taip pat bu­vo ga­na erd­vi, tę­sė­si apie ki­lo­met­rą.

Šį­kart rin­ko­mės vieš­bu­tį pa­čia­me mies­te. Pa­ma­nė­me, jog žie­mą, kai ne­ga­lė­si­me iš­ti­są die­ną mau­dy­tis jū­ro­je, bus pro­gos pa­si­dai­ry­ti po Hur­ga­dą.

Iš gat­vės pu­sės – di­džiu­lis re­gist­ra­tū­ros pa­sta­tas. Iš jo, tik jau pro ki­tas du­ris išei­ni į vieš­bu­čio pa­sta­tų komp­lek­są. Ke­li vie­nas prieš ki­tą su­sta­ty­ti dau­giaaukš­čiai na­mai su ne­di­de­liais kam­ba­riais ir ma­žy­čiais bal­ko­nais. Tarp jų pal­mė­mis ir ki­tais šil­tų­jų kraš­tų au­ga­lais bei skulp­tū­rė­lė­mis pa­puoš­ta alė­ja, be­si­drie­kian­ti iki jū­ros. Ta alė­ja ta­po ir pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­ku, ir bū­du pa­siek­ti jū­rą, res­to­ra­ną bei vieš­bu­čio kam­ba­rius.

Keis­tas jaus­mas, kai iš snie­guo­to vi­dur­žie­mio šal­čio stai­ga pa­ten­ki į va­sa­rą. Be rei­ka­lo ve­žė­mės megz­tu­kus ir leng­vu­tes striu­kes. Tik vie­tą la­ga­mi­nuo­se užė­mė.

Ka­dan­gi poil­sia­vo­me jau ant­rą kar­tą, Kai­rą, Gi­zos pi­ra­mi­des ir ki­tas įdo­miau­sias vie­tas bu­vo­me ap­lan­kiu­sios. Pap­lau­kio­jo­me ir Ni­lu. Ma­žy­čia­me, svy­ruo­jan­čia­me lai­ve­ly­je.

Ne­pa­ni­ro­me tik jū­ro­je po van­de­niu, kur ga­lė­jo­me pa­ma­ty­ti ri­fus ir ki­tus po­van­de­ni­nius Rau­do­no­sios jū­ros tur­tus.

Žie­mos poil­sio me­tu ke­ti­no­me nu­ke­liau­ti tik į Luk­so­rą. Pa­ma­ty­ti įspū­din­gų šven­tyk­lų ir pa­si­sem­ti dva­si­nės pa­lai­mos, ku­rią ti­ki­na ten ran­dan­tys vie­tos gy­ven­to­jai. Mat, žie­mos me­tas, kai vė­ses­ni orai, pa­ts ge­riau­sias lai­kas ten vyk­ti. Va­sa­rą, per karš­čius, to­kia ke­lio­nė – per sun­ki.

De­ja, ten vy­ko re­mon­to dar­bai. Tad vi­sa sa­vai­tė bu­vo pa­skir­ta le­pi­ntis ne­di­deliame pa­plū­di­my­je ir vie­tos mais­tui bei vai­siams ra­ga­uti. Į ke­lia­la­pio kai­ną bu­vo vis­kas įskai­čiuo­ta.

Sun­ku ap­si­gin­ti nuo pre­kiau­to­jų

No­ras pa­si­vaikš­čio­ti po Hur­ga­dą su­žlu­go jau ant­rą­ją ato­sto­gų die­ną, kai, į ki­še­nę įsi­ki­šu­sios po 25 eu­rus, išė­jo­me iš vieš­bu­čio te­ri­to­ri­jos.

Ša­li­gat­viai tie­siog ap­li­pę pre­kiau­to­jais. Kiek­vie­nas įky­riai siū­lo sa­vo pre­kes: prie­sko­nių rin­ki­nius, ar­ba­tas, alie­jus, te­pa­lus. Var­gais ne­ga­lais, tu­rė­da­mos dar vi­są pi­ni­gų su­mą, pa­sie­kė­mė tiks­lą – odi­nės ga­lan­te­ri­jos par­duo­tu­vė­lę, kur pre­kiau­ja­ma pa­ly­gin­ti ko­ky­biš­ko­mis odos ran­ki­nė­mis su su­klasto­tais ži­no­mais pre­kių ženk­lais.

Pas­lau­gūs par­da­vė­jai tuoj pat ėmė klaus­ti, iš kur at­vy­ko­me. Neš­ne­kė­ti ne­gra­žu – pra­bi­lo­me ru­siš­kai. Jie, taip pat pra­šne­kę mū­sų kal­ba, sten­gė­si įbruk­ti kuo dau­giau pre­kių. Ro­dė vie­ną po ki­tos va­sa­rai ir žie­mai tin­kan­čias ran­ki­nes. Kai pa­klau­sė­me kai­nos, ne­sa­kė tik lie­pė rink­tis kuo dau­giau pre­kių. Nu­ve­dė prie to­kių pat su­klas­to­tų tri­ko­ta­žo marš­ki­nė­lių.

Įver­ti­nu­sios ki­še­nės tu­ri­nį, pa­siė­mė­me po vie­ną ran­ki­nu­ką ir vie­nus marš­ki­nė­lius. Ta­čiau egip­tie­čiai grū­do pre­kes per prie­var­tą. Pa­tin­ka ir im­kit. Te­ko pri­si­pa­žin­ti, jog ne­pa­siė­mė­me pi­ni­gi­nių – tu­ri­me tik po 25 eu­rus. Pa­si­muis­tęs ir pa­krapš­tę pa­kau­šį, ak­ty­viau­sias par­da­vė­jas įbru­ko į ran­kas po ant­rą ran­ki­nu­ką iš tų, ku­riuos ap­žiū­ri­nė­jo­me, pa­siė­mė pi­ni­gus – ir bu­vo­me at­si­skai­tę.

Grįž­tant jau te­mo. Egip­te sau­sio mė­ne­sį tems­ta ga­na anks­ti. Vieš­bu­tis – ne­to­li. Nuo jo nuė­jo­me gal ko­kį pus­ki­lo­met­rį. Bet gat­vės pre­kei­viai prie­te­mo­je bu­vo dar įky­res­ni. Stvė­rė už skver­nų, tem­pė­si prie sa­vo pre­kys­ta­lių.

Prie vie­no jų stai­pė­si se­ny­vo am­žiaus lie­tu­vė. Pri­si­pa­ži­no gau­sian­ti ar­ba­tos ir prie­sko­nių už dy­ką, kad pa­kal­bin­tų ir su­stab­dy­tų jų pre­kė­mis ne­su­si­do­min­čius sa­vo tau­tie­čius. Kai žmo­gus su­sto­ja – jam jau ga­li­ma "pūs­ti ara­bus" ir plėš­te iš­plėš­ti iš ran­kų pi­ni­gus. Jei­gu pa­duo­si­te de­šimt eu­rų, o pirk­si­te už pen­kis, grą­žą gau­si­te alie­jais, švei­tik­liais ar dar ko­kiu ne­rei­ka­lin­gu nie­ka­lu.

Bū­na ir at­virkš­čiai – siū­lo pre­kes ar pa­slau­gas be pi­ni­gų – esą pi­ni­gus at­ne­ši­te ry­toj.

"Gal rei­kia vy­ro?"

Kai ku­rie, dar vi­sai vai­kiš­kai at­ro­dan­tys egip­tie­čiai, pa­ma­tę gat­vė­je mo­te­ris, šau­kia: "Gal rei­kia vy­ro? Aš – vien­gun­gis!"

Šių vy­ru­kų už­ma­čias ir ties­mu­kiš­ku­mą su­pra­to­me vė­liau, kai su­si­pa­ži­no­me su vieš­bu­čio par­duo­tu­vė­lė­je alie­jais pre­kia­vu­sia ru­se Ka­tia.

Die­no­mis ji nuo­lat vaikš­ti­nė­jo po pa­plū­di­mį ir kvie­tė klien­tes pa­va­ka­ro­ti sa­vo par­duo­tu­vė­lė­je. Siū­lė iš­ban­dy­ti kau­kes, alie­jus ir ki­to­kias kos­me­ti­kos prie­mo­nes.

Vie­ną po­pie­tę pri­sė­do ša­lia mū­sų gul­to ir pra­dė­jo rek­la­muo­ti sa­vo pre­kes. Klau­sė­mės tik iš man­da­gu­mo.

Ta­čiau mums la­biau rū­pė­jo vie­tos gy­ven­to­jų pa­pro­čiai jų gy­ve­ni­mo bū­das. Ka­tia su at­vi­ra tik­ros ru­sės sie­la at­vė­rė tu­ris­tui ne­ma­to­mas egip­tie­čių gy­ve­ni­mo pu­ses.

Ji Hur­ga­do­je gy­ve­na jau ke­lio­li­ka me­tų. Vy­ras, su ku­riuo šiuo me­tu gy­ve­na, – jau tre­čias. Per daug komp­lek­sų ne­tu­rin­ti ge­rų kū­no for­mų mo­te­ris ti­ki­no, jog jai pa­si­tai­ko tik ge­ri, lė­ti egip­tie­čiai vy­rai. Be­je, ir iš­si­la­vi­nę.

Pa­si­ro­do, dau­ge­lis jau­nų egip­tie­čių, no­rė­da­mi iš­trūk­ti į Eu­ro­pą, kal­bi­na mo­te­ris, ne­pai­sy­da­mi nei jų am­žiaus, nei iš­vaiz­dos. Ne­re­tai jie ve­da se­ny­vas vie­ni­šas vo­kie­tes ar ki­tas eu­ro­pie­tes. Taip pa­ten­ka į ki­tą pa­sau­lį. Sa­vo žmo­no­mis at­sa­kin­gai rū­pi­na­si iki mir­ties, ne­si­gė­di­ja su jo­mis ro­dy­tis vie­šo­se vie­to­se, glo­bo­ja. Po jų mir­ties vai­ki­nu­kams lie­ka vi­sas žmo­nų tur­tas: būs­tai, san­tau­pos, su­kaup­ta pen­si­ja.

"Ta­čiau keis­čiau­sia, jog jie, ta­pę naš­liais ir, tu­rė­da­mi už­tik­rin­tą ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį, ne­ve­da jau­nų sa­vo tau­tie­čių, ku­rios pa­gim­dy­tų vai­kų. Vėl dai­ro­si se­nų tur­tin­gų mo­te­rų. Ve­dy­bos tam­pa jų vers­lu", – su nuo­sta­ba pasakojo Ka­tia.

Ji dar pa­sa­ko­jo, jog dau­ge­lis tų į mies­tą at­si­bo­gi­nu­sių vy­ru­kų ga­li bū­ti ir ve­dę. Bet kai­me pa­lie­ka sa­vo jau­nas žmo­nas. Jos ten tu­ri ma­žą kam­ba­riu­ką, lo­vą, sta­lą – ir au­gi­na vai­kus. Vy­rai kar­tais par­va­žiuo­ja į kai­me­lius. Par­ve­ža pi­ni­gų. Bet ne­tru­kus ir vėl iš­vyks­ta. Pa­si­tai­ko, jog jų žmo­nos bū­na ma­ža­me­tės mer­gai­tės.

Kai at­si­dė­ko­da­mos už pa­pa­sa­ko­tas is­to­ri­jas, nuė­jo­me į par­duo­tu­vė­lę iš­ban­dy­ti Ka­tios alie­jų ir te­pa­lų, iš ki­tos par­duo­tu­vė­lės mus smal­siai ste­bė­jo jau­nas par­da­vė­jas. Po SPA pro­ce­dū­rų neiš­ken­tęs pri­puo­lė ir lau­žy­ta ru­sų kal­ba ėmė įti­ki­nė­ti, kad jam "daug, daug pa­tin­ka" jau­na ma­no ke­lio­nės drau­gė.

Hi­gie­na sa­vaip

Vieš­bu­ty­je dir­bo vie­ni vy­rai. Ir vir­tu­vė­je, ir va­ly­to­jais, ir kam­ba­rių tvar­ky­to­jais. Be­je, pa­sta­rie­ji bū­da­vo ypač jau­ni. Įta­riu, jog ne­pil­na­me­čiai. Su­siš­ne­kė­ti su jais bu­vo tik­ras var­gas. Ru­siš­kai, kaip ir pas mus jau­nes­nio­ji kar­ta, jie jau ne­be­mo­ka. Vo­kiš­kai – ir­gi ne­mo­ka. Ang­liš­kai – tik šiek tiek. Tad ko nors pa­rei­ka­lau­ti ar pa­pra­šy­ti tu­rė­da­vo­me ges­tais.

Tie­są sa­kant, jų su­pra­ti­mas apie šva­rą – ga­na keis­tas. Į kam­ba­rį at­si­ne­ša ki­bi­rą van­dens. Pa­pi­la ant grin­dų, pa­mo­zo­ja – ir jau ne­va šva­ru.

Keis­tai hi­gie­ną su­pran­ta ir ma­sa­žuo­to­jos. Po pa­plū­di­mį vaikš­tan­tys va­dy­bi­nin­kai įpir­šo ke­lis ma­sa­žo sean­sus. Egip­tie­tiš­ki ma­sa­žai – ge­ri, ver­ti jų kai­nos. Ma­sa­ža­vo vi­są kū­ną – nuo pė­dų iki vei­do.

Ta­čiau keis­čiau­sia, jog iš pra­džių ma­sa­ža­vu­sios ko­jų pa­dus, pa­skui – ko­jas, nu­ga­rą jos, net ne­nu­sip­lo­vu­sios ran­kų, ma­sa­žuo­da­vo ir vei­dą.

Vieš­bu­tis bu­vo ke­tu­rių žvaigž­du­čių. Ta­čiau pa­tal­pų vi­du­je bu­vo pa­ra­šy­ta, jog pa­gal egip­tie­tiš­kus stan­dar­tus jis ati­tin­ka pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­tį.

Ži­no­ma, kai­na, ku­rią su­mo­ki už sa­vai­tę ato­sto­gų su skry­džiu, vieš­bu­čiu, mais­tu ir vieš­bu­ty­je or­ga­ni­zuo­ja­mo­mis pra­mo­go­mis, – tik­rai ne­di­de­lė. Var­gu, ar už tiek ga­lė­tum sa­vai­tę pa­va­sa­ro­ti Pa­lan­go­je. Tad į kai ku­riuos keis­tu­mus ir ne­pa­to­gu­mus tie­siog nu­mo­ji ran­ka. Juk ir sa­vuo­se na­muo­se vis­ko pa­si­tai­ko.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.