Naujausios
Sparnuotųjų husarų sriuba
Pateikiu sriubos, kuri buvo įprastas sparnuotųjų dragūnų patiekalas, leidęs sumušti švedus Salaspilio, o rusus – Oršos mūšiuose. Kadangi anuometinės karališkosios gubernijos, tarp jų – Šiaulių ekonomija, kasmet turėjo karališkajam stalui tiekti ne tik mėsos, grūdų bei daržovių rinkinius, o kariuomenei – bene šešis ar devynerius aludarius, todėl šioje sriuboje ir šiandien galima pajusti ir jų skonį, ir braižą.
Taigi, susipažinkime su „husarų sriubos“ gamyba.
Pradėkime nuo „gruzdžių“, kai mėsa arba dešra, supjaustyta nedideliais gabalėliais, keptuvėje kepama tol, kol pradeda gruzdėti. Tuomet ten įberiama supjaustytų svogūnų, kad jie irgi gruzdėtų. Tas ruošinys, tie „gruzdžiai“ bus skirti viralui gardinti.
Viralas – tai viduramžių litaure, katile arba šiuolaikiniame puode, vandenyje, verdamos daržovės: ir rudos pupelės, ir morkos, ir žirniai, ir svogūnai. Dera ir bulvės, ir kukurūzų žirniukai – tik to niekam nepasakokite (nes Kolumbo atvežtos Europon bulvės tuomet nebuvo pasiekę Lietuvos, gi kukurūzai laukė Chruščiovo laikų).
Taigi, šis daržovių sąrašas, nebūtinai visas (priklausomai ir nuo virėjo skonio, ir nuo kariško sandėlio turtingumo), verda tol, kol pradeda išvirti, nes... tuomet doro veido aludaris supila į verdantį viralą alų (geriausia – tamsų), kad viralo apimtis puode padidėtų trečdaliu.
Viralui vėl užvirus, puodan supilami mūsų „gruzdžiai“, pamaišomi, pagardinami druska, pipirais, o pergalės atveju – lauro lapais! Šis kvapnus rinkinys tampa „husarų sriuba“, ji turi virti dar kokias penkias minutes, kol alkoholis visiškai išgaruoja.
Ar lėkštę verta pagardinti grietinės šaukštu, ar juodos duonos kriaukšle, man trūksta žinių. Pasiklauskite moterų...
Tai – vienas iš pagrindinių patiekalų, kuriais buvo maitinami anuometiniai husarai. Paragaukite ir pajusite jėgą savo rankose ir galingą šilumą širdyse. Valgykite drąsiai iki dugno. Jei tektų sėsti už automobilio vairo, širdis tebeplaks didvyrišku ritmu, todėl neviršykite greičio, kad baudos neužsidirbtumėte.