Iš dar neparašytos knygos (9)

Peleniškių laukuose

„Rudenėjo. Naktimis jau būdavo šalta. Prieš aušrą piemenys Juozas Jonaitis (jau miręs) ir Jonas Miliauskas pravėrė būdelės duris ir ruošėsi varyti karves į fermą. Pirmas išlindo Juozas Jonaitis. Po minutės Miliauskas išgirdo Jonaičio šauksmą: „Jonai, šventa Marija!“

Šalia, ant kalvelės, pasirodė keistas švytėjimas. Jis buvo gana ryškus, švietė ne tik dangus, bet apšviesta buvo ir karvių banda. Piemenys stovėjo apstulbę ir žiūrėjo, kaip švytėjimas įgauna žmogaus formas“, – tai ne scena iš biblinio filmo. Pasakojimo detalė apie neįprastą reiškinį, įvykusį Pakruojo rajone, Pašvitinio apylinkės Peleniškių kaime 1984 metų rugpjūčio 7 dieną, laikrodžiams parodžius 4 valandą 10 minučių.

Šv. Mariją tikino tą rytą matę ir kiti Peleniškiuose gyvenantys žmonės. Kalbintos dvi buvusio kolūkio melžėjos patvirtino Jono Miliausko žodžius. Užrašėme pasakojimą, kaip netoliese gyvenanti mergaitė matė ne tik Marijos švytinčią figūrą, bet ir mėlynas jos akis. Danutė Vilčiauskaitė apsiašarojo prisiminusi, kaip ją ir jos draugę kvailino kaimynai.

Visi redakcijos pašnekovai, to reiškinio liudytojai, nebeslėpė, kad juos spaudė rajono ir Vilniaus valdžia: ideologiškai apdorodavo, liepdavo nusimesti „kvailumo kaukę“. „Kaišiodavo popierius ir reikalaudavo pasirašyti, kad nieko nematė. Kaip jie galėjo pasirašyti, jeigu tikrai matė“, – rašyta korespondencijoje „Stebuklingoji šviesa“.

Garsas apie šv. Marijos apsireiškimą plačiai pasklido po apylinkes. Toje vietoje žmonės ėmė statyti kryžius, kryželius. Valdžia juos vertė, bet žmonės vėl statė, kojomis išmintos pievos plotelį suarė, panaikino takus takelius. Netoliese nuo tos vietos tarp plynų laukų žaliavo Antano ir Teodoros Zakarauskų sodyba. Gražaus gyvenimo šeimininkai pasakojo, kad prieš ateinat visagalei melioracijai toje vietoje buvęs Satkūnų dvaras, sausas Grubų miškas, tarp kurio ąžuolų kalnelyje buvo kapinaitės dar iš švedų karo laikų. Kai po melioracijos iš kalnelio pradėtas vežti žvyras, pabiro žmonių kaulai. Dar labiau kalnelis sunyko, kai traktoriais ėmė terioti šv. Marijos apsireiškimo vietą, nes kaip ant tik buvusių senkapių kalvelės neva ir nusileidusi stebuklinga šviesa.

Teodora Zakarauskienė prisiminė, kaip ratais burzgė traktoriai. Kai burzgimas nutoldavo, eidavo moteriškė į tą vietą ir visada ją rasdavo. Tai šv. Marijos statulėlė, tai kryželis iš arimo kyšodavo, o kartą rado žemėmis užpiltą dar degančią žvakelę. Tvarkydavo, pasodindavo gėlių. Taip ir išsaugojo Teodora senąjį kalnelį, tapusį šventa, mistine vieta.

Ar apylinkės žmonės tiki šv. Marijos apsireiškimu? Tiki, atsakė Zakarauskai.

„Įdėmiai žiūrėjau į savo pašnekovų veidus. Tai buvo paprasti kaimiečiai, bemoksliai ir sunkių darbų prispausti. Jų akys nespinduliavo jokios ypatingos šviesos. Pasakojo ramiai, kaip apie labai suprantamą dalyką“, – baigiau vieną iš nedaugelio savo rašinių apie neįprastus reiškinius.

Lena Lolišvili

Apie Leną Lolišvili didžioji dalis „Šiaulių krašto“ skaitytojų sužinojo 1992 metais iš Jūratės Masalskytės rašinio „Tai aš – legenda?“.

Lena Lolišvili stebukladarė? Dievo atsiųstoji. Nuo jos rankų prisilietimo pasveiksta sunkūs ligoniai, ji suteikia šviesą neregiams, išmoko vaikščioti nevaikščiojančius... Tais metais Lena Lolišvili pirmą kartą aplankė šiauliečius: „Aš ne ekstrasensė, – sakė ji. – Per mane jus gydo Dievas.“

Į Šiaulius Lena atvažiavo iš Alytaus. Balsas jai pasakė, kad laikas apšviesti šiauliečius. Atvažiavo. „Pirmą kartą išgirdau Dievo balsą, būdama toli nuo savo namų, – pasakojo Lena. – Labai ilgėjausi vaikų, kentėjau, kad negalėjau jų matyti. Vieną naktį mane prikėlė stebuklingas balsas, nuramino, pasiėmė mano kančias ir nuo to karto aš galiu palikti tėvynę, šeimą, vaikus, eiti ten, kur mane kviečia Dievas.“

Penkerius metus Neringą kankino sunki liga, šeima jau ruošėsi šermenims. „Mergaitę išvežė į Alytų pas Leną. Po pirmojo seanso Neringa jau vaikščiojo, valgė, gyveno normalų gyvenimą. Neseniai Neringa ištekėjo“, – tokia stebuklingoji pagijimo istorija vainikavo straipsnį apie Dievo atsiųstąją.

Po publikacijos redakciją užvertė laiškai, netilo skambučiai. Kur Lolišvili? Po mėnesio redakcija išspausdino: „Šiuo metu L. Lolišvili Lietuvoje nėra, todėl mes negalime skaitytojams paskelbti jos adreso. Du mėnesius ji gydys žmones Lenkijoje. Apie tolesnį Lenos Lolišvili darbą Lietuvoje sužinosime, kai Lena grįš į Alytų.“

Dar kartą su Lena Lolišvili susitikta po metų, kai ji apsireiškė Radviliškyje, ten įkūrė individualią įmonę ir ėmė gydyti žmones.

Garsas apie stebukladarę greitai pasklido. Žmonės nebepasitikėjo vietos gydytojais ir būriavosi prie Lenos durų. Tarp medikų kilo pavydas. Savivaldybėje stengtasi išsiaiškinti, kokiu pagrindu jai leista hospitalizuoti ligonius, diagnozuoti ir gydyti. Žurnalistė Jadvyga Buivydienė, taip pat norėjusi išsiaiškinti iš kur, kaip ir kodėl, rašė:

„Lena operavo ir kitą savo ligonį vilnietį Nerijų. Iškritęs iš antrojo aukšto balkono ir susižeidęs stuburą, vaikinas buvo prikaustytas prie lovos.

– Negalėčiau pasakyti, ar Lena mane operavo daugiau rankomis, ar akimis. Uždėjo savo rankas ant mano rankų, ir krūtinėj pajutau sunkumą. Pavedžiojo akimis per kūną, manyje ėmė vykti kažkokie procesai, pats nesuprantu, kokie. Pagaliau pajutau, kaip užtirpo kojos, kurių aš po traumos nejaučiau.

Nerijus tiki. Jis pirmą kartą po ilgo laiko pajuto turintis kojas.“

Iš Radviliškio Lena išvažiavo į Paryžių. Po dešimtmečio jau visa Lietuva kalbėjo apie ją, kaip apie Prezidento Rolando Pakso šeimos draugę, pas kurią lankėsi ir gydėsi daugelis šalies žymūnų. Kai R. Paksą ėmė versti iš posto, Lenos korta buvo iškelta virš Lietuvos. Ji tapo „Dviračio žinių“ heroje, o gydomasis tualetinis popierius – vizitine kortele.

Dvasios „eina savo ruošą“

Rita ir Stasys Merkeliai tiksliai negalėjo pasakyti, kada jų namuose ėmė vykti keisti dalykai. Gal tada, kai dukra Rūta pradėjo užsiiminėti spiritizmu ir į namus kvietė ne mirusiųjų giminių vėles, o tas, su kuriomis tiesiog norėjo pabendrauti. Į dukros žaidimus su anapusybe tėvai žiūrėjo pro pirštus, bet kai vis dažniau ėmė „vaidentis“, ne juokais sunerimo.

„Kartą Rūta atsikėlė su raudonom smaugimo žymėm ant kaklo, nors miegojusi ir nieko nejautusi. Vakare mergaitė sėdėjo ir piešė. Staiga ant popieriaus lapo iš viršaus pradėjo kristi mažutės spalvotos skiautelės.

Naktį kažkas nuo mergaitės traukdavo antklodę ir ne kartą ji atbėgdavo miegoti pas motiną“, – 1995 metų kovą straipsnyje „Dvasioms Merkelių namuose labai patinka“ rašė žurnalistė Regina Musneckienė.

Vėliau su neįprastais reiškiniais vis dažniau susidurdavo ir Rita Merkelienė. Stasys Merkelis visas išdaigas laikė moterų prasimanymais. Tačiau, kai virtuvėje pamatė bešokinėjantį puodo dangtį, girdėjo žingsnius, bet namuose nieko nebuvo, Merkelis sunerimo ir ėmė ieškoti pagalbos.

Greitai į jų namus Kelmės rajone atvyko ekstrasensas Vladimiras Azanovas – labai aukštas vyras, įspūdingas, tarsi ne šios planetos gyventojas. „Vladimiro Azanovo teigimu, kiekvienuose namuose yra naminuko arba židinio saugotojo dvasia. Jis ne matomo, o jaučiamo pasaulio esybė, su kuria galime bendrauti mintimis ar balsu.“

Įeidamas į Merkelių namus Vladimiras mintimis atsiklausė naminuko, ar gali jis ir filmavimo grupė įeiti. „Vidiniu regėjimu V. Azanovas virtuvėje pamatęs senyvos moters, pagyvenusio vyro, vaikino ir merginos astralinius kūnus.“ Paprašė jų palikti namus, tačiau tie pasakė, jog čia jiems labai patinka. V. Azanovas meldėsi ir degino žvakes prie atsivežtos ikonos. Jis paprašė, kad dvasios elgtųsi ramiau ir mandagiau su namo šeimininkais.

„Prieš vykdama į Laikšes paskambinau poniai Merkelienei: ji tvirtino, kad dvasios ir toliau „eina savo ruošą“. Vėliau, sėdėdama jų svetainėje ir kalbėdamasi, keletą kartų girdėjau barkštelėjimų ir trakštelėjimų, tačiau didesnio triukšmo astralai nesukėlė“, – tęsė pasakojimą žurnalistė.

Praėjus porai dienų po ekstrasenso vizito Rita Merkelienė savo akimis matė praslenkantį naminuką. „Tai buvo žemas, už vakaro prieblandą šviesesnis ir labai skaidrus sutvėrimas.“ Astralai iš anapus tylos? Kas žino, kieno sielos nerimsta Merkelių namuose? V. Azanovas tikėjo, kad padės joms atsiplėšti nuo žemės ir pradingti Visatos nežinomybėje.

Lietuvos televizijos laidoje „Nakvišos“ buvo pranešta, kad V. Azanovui pavyko išprašyti kviestas, bet nebemielas viešnias iš Merkelių namų, kuriuose ekstrasensas lankėsi dar kartą. Ar nurimo bildukai. Po dviejų savaičių žurnalistė vėl apsilankė Laikšėse. R. Merkelienė pasakojo, kad prieš pusvalandį kažkas pabeldė į duris, moteris manė, jog atvyko žurnalistė, tačiau už durų nieko nebuvo.

Dvasios nedingo. „V. Azanovas pasakęs, kad šiuo metu Merkelių namuose likęs tik vienas poltergeistas. Tai – moters dvasia, iš tų, kurios buvo virtuvėje.“ Trys sielos – brolis, sesuo ir jų dėdė išėjo, o ši, rodos, niekur nesiruošė eiti... Štai tokia buvo istorija apie dvasias Merkelių namuose.

...Ir taip būna. Žmonės tiki ir įsitikina. Ateiviais, driežiažmogiais, karalienės Mikaldos raštais, laukia ir nesulaukia pasaulio pabaigos. Neretai redakcijos rytinius gamybinius pasitarimus pradėdavau klausimu – ar bus šiandien stebuklų?

Redakcija traukia ne tik informaciją, bet ir stebuklus, ypač kai pateka pilnatis. Ima lankytis įvairūs gyduoliai ir magai. Viena moteriškė prie uždegtos žvakės metė man kortas ir spėliojo, kiek turiu vaikų: du, tris... keturis – kai linktelėjau, net pati nepatikėjo. Po kelerių metų su ja atsitiktinai atsidūrėme poilsio namuose Kryme. Mus traukinyje kažkur už Kijevo vagys buvo apšvarinę, nebeturėjome nė cento. Paprašiau kraštietės aiškiaregės paskolinti pinigų, kol gausiu perlaidą. Nepaskolino. Nepažįstami jauni vilniečiai pasiūlė keliolika dolerių, kad vaikams ką nors skanesnio nupirkti galėtume...

Dar viena burtininkė išeidama pasakė sekretorei, kad po kelių akimirkų nuo sienos nukris Viktoro Jaco siurrealistinis paveikslas. Ir kaip? Nukrito, – pranešė persigandusi darbuotoja.

Stebuklus eksploatavome gana profesionaliai... Nemažai uždirbome 1991 metais išleidę kunigo V. Šlevo „Pagramantės vaiduoklis, arba neįtikėtini įvykiai Skuodo rajone“. Išgraibstė 20 000 tiražo knygelę. Jei COVID-19 laikai užsitęs, reiktų pakartoti.

Mėnulis pakelia ir nuleidžia vandenynus, turbūt reguliuoja ir politinius procesus pasaulyje, o ypač Šiauliuose.

„Ki­to­kio pa­sau­lio paieš­kos“

Iš in­ter­viu su re­ži­sie­riu­mi Vy­tau­tu V. Lands­ber­giu

– Že­mai­čiai sa­ko: „Kuom kvep, tuom tep“. Vai­kai sa­ko dar pa­pras­čiau: „Kas ant ki­tų sa­ko, tas ant sa­vęs pa­si­sa­ko“. Taip yra ne tik teat­re. Ir ne tik su ak­to­riais ir kri­ti­kais.

Štai kar­di­no­las A. J. Bač­kis ėmė ir nu­spren­dė, kad gar­sio­ji aiš­kia­re­gė Le­na Lo­liš­vi­li – šė­to­no tar­nai­tė. O man su­kir­ba min­tis, kad tas, ku­ris ži­no, kad tai nuo šė­to­no, tu­ri di­de­lę do­va­ną šė­to­ną at­pa­žin­ti.

Vy­riau­sia­sis ka­ta­li­kų dva­siš­kis su­skirs­to žmo­nes į Die­vo pa­tep­tuo­sius ir šė­to­no ap­sės­tuo­sius. Pra­kei­kia. Kas tu­ri pra­kei­ki­mo tei­sę? Tik­tai šė­to­nas. Man la­bai gai­la to žmo­gaus. Ma­nau, kad jam pa­čiam eg­zor­cis­to (as­mens, ku­ris iš­va­ro pik­tą­sias dva­sias) pa­slau­gas rei­kė­tų pa­siū­ly­ti. Duok­die, kad jis at­si­vers­tų ir jam pa­ge­rė­tų, kad jis dau­giau mei­lės žmo­nėms įgy­tų...

– Ar jūs as­me­niš­kai ti­ki­te aiš­kia­re­giais?

– Ma­ne tai do­mi­na. Apie aiš­kia­re­gys­tės fe­no­me­ną, apie ypa­tin­go­mis ga­lio­mis ap­do­va­no­tus, su Die­vu bend­rau­jan­čius žmo­nes esu su­kū­ręs ne vie­ną fil­mą. Ma­ne ka­ma­vo sun­ki dep­re­si­ja, tu­rė­jau pro­ble­mų dėl al­ko­ho­lio. No­rė­jau su jo­mis su­si­tvar­ky­ti. Ieš­ko­jau ke­lių. Va­žia­vau į šven­tas vie­tas. Bu­vau Lur­de Pran­cū­zi­jo­je, Fa­ti­mo­je Por­tu­ga­li­jo­je, Me­džiu­go­ri­jo­je Bos­ni­jo­je. Trum­pai to ne­nu­sa­ky­si – įsi­ti­ki­nau, kad tos vie­tos iš tik­rų­jų vei­kia žmo­gų.

Lie­tu­vo­je ir­gi yra to­kių vie­tų ir to­kių žmo­nių.

– Su aiš­kia­re­ge Le­na Lo­liš­vi­li esa­te as­me­niš­kai pa­žįs­ta­mas?

– Taip. To­dėl ži­nau, kad prieš mė­ne­sį Le­na lan­kė­si Va­ti­ka­ne pas aukš­tus dva­si­nin­kus dar kar­tą pa­si­tik­rin­ti, ar jos ga­lios yra nuo Die­vo, ar nuo pik­tų­jų dva­sių. Ji bu­vo pa­lai­min­ta ir ga­vo pa­tvir­ti­ni­mą, kad tu­ri la­bai stip­rių Die­vo ga­lių. Tai­gi Va­ti­ka­ne vie­no­kia nuo­mo­nė, Vil­niu­je – ki­to­kia.

„Šiau­lių kraš­tas“. 2003 04 15.