Naujausios
„Bombos!!! Šiaulių pašonėje aptikta didžiulė senų sprogmenų saugykla“, – tokia sensacinga antrašte pranešėme grėsmingą naujieną apie Zoknių oro uoste rastą Antrojo pasaulinio karo vokiškų bombų saugyklą. „Joms susprogus gerokai sudrebėtų ir visas miestas. Reikalas labai rimtas – pirmadienį iš Vilniaus į aerodromą atvyksta speciali komisija“, – teigta žinutėje. Buvo balandis, bet jau po Apryliaus.
Šią žinią žurnalistas Arūnas Limantas sužinojo iš aukštas pareigas užimančio žmogaus. Informaciją lyg ir turėjome, dėl jos aktualumo ir įvykio svarbos bei galimų pasekmių gyventojams nekilo jokių abejonių, tačiau tai – ne oficiali informacija, ar jau įvykusi naujiena, o pašnibždėta. Patikrinti informacijos neturėjome galimybių, o laukti, kol ją galbūt praneš kiti, neleido savigarba ir karštas kraujas.
Naujiena verta rizikos. „Šiaulių krašto“ sensaciją pasigavo nacionalinė žiniasklaida ir „Zoknių bombos“ pasklido po visą Lietuvą.
Kitame laikraščio numeryje jau skelbta: „Šiaulių civilinės saugos sektoriaus vedėjo A. Badaugos teigimu, Zoknių aerodrome jokių bombų kol kas nerasta. Vedėjas penktadienį pats buvo nuvykęs į aerodromą ir pamatęs tik vieną iškastą tranšėją. Ji buvo tuščia“.
Pasipylė reikalavimai paneigti informaciją apie atrastas bombas. Paskleista žinia ėmė kaitinti padus. Redaktoriaus kabinete „geležinio vilko“ vadas karščiavosi, reikalavo nuvežti ir parodyti, kur tos bombos.
Kas tai: neatsakingai paskleistas pareigūno gandelis, gal provokacija, siekianti sukompromituoti „Šiaulių kraštą“, o po to patampyti po teismus? Pareigūnas, prieš dvi dienas teigęs pats matęs (!) surastas bombas, išsižadėjo savo žodžių. „Ekspertų komisija iš Vilniaus dėl bombų pirmadienį vis dėlto buvo atvykusi į aerodromą. Ar vyktų komisija iš Vilniaus dėl gandų? Gal taip, o gal ir ne“, – rašyta publikacijoje „Tęsiasi istorija dėl bombų: pareigūnai nei neigia, nei tvirtina“.
Redakcijos žinių taupyklė prisipildė labai įvairios informacijos: surasta ne šiaip bombos, o su cheminiu užtaisu, bet visiems žinantiems buvo prisakyta prikąsti liežuvį! Gandai gandeliai...
Bombos turėjo būti surastos. Ant kortos – „Šiaulių krašto“ prestižas.
Po kelių dienų pulkininkas leitenantas V. Lukavičius, kurio vadovaujamo bataliono vyrai ieškojo sprogmenų, laikraščiui teigė: „Jeigu aš gyvenčiau ne Šiauliuose, aš drąsiai pasakyčiau – nieko nėra. Aš gyvenu Šiauliuose ir žinau, kad sprogmenų čia galima rasti bet kur, o tuo labiau aerodrome“.
Tęsėme bombų paieškas. Lietuvos dar nebuvo palikusi Rusijos armija. Gal rusų kariškiai ką nors žino apie paslėptas bombas? Žurnalistus pulkininkas V. Malachovas savo „viliuku“ nuvežė į bombų palaidojimo vietą. „Ten, anot pulkininko, ir kasė V. Lukavičiaus „Geležiniai vilkai“ („Železnyje volki“).
Iškasta labai nedaug: vos 3 grioveliai 30-40 centimetrų gylio. Anot V. Malachovo, jei cheminės bombos guli po žeme beveik 50 metų, jos yra pavojingos: nelaimės atveju viskas priklausytų nuo vėjo krypties – į Šiaulius ar į Radviliškį“ („Zoknių aerodromas – ne šventa vieta“). Tačiau kasti giliau ir plačiau neskubėta.
Bombomis susirūpino ir aukščiausioji valdžia Vilniuje. Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais A. Sadeckas pasakė nežinąs, ar gandas apie bombas Zokniuose turi realų pagrindą.
Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas G. Kirkilas „Šiaulių krašto“ korespondentui pareiškė, kad „mūsų komitetas susirūpinęs dėl bombų Zoknių aerodrome, o tirti problemą pavesta komiteto nariui A. Ivaškevičiui.“
Aerodromo teritorijoje pradėta kurti Šiaulių ekonominė laisvoji zona. Idėja buksavo. Ir dėl to, kad teritorijos dar visiškai nebuvo palikusi svetima armija, ir dėl to, kad dėl zonos su užsienio investuotojais pradėjo varžytis ir mafija, ir dėl tų nelemtųjų bombų.
Šiaulių miesto tarybos pirmininkas Alfredas Lankauskas miesto Valdybos posėdyje pareiškė, kad bomba iš aerodromo bus atvežta ir „padėta ant jo stalo“. Meras A. Salda nuogąstavo, kad „bombų, masinių žudynių vietų atradimai aerodrome tikrai nepadeda pritraukti užsienio kapitalo į Šiaulius. Kitos nuomonės buvo vicemeras Kazimieras Šavinis, pareiškęs, kad „aerodrome nėra nei vieno, nei kito“. Miesto valdyba gegužės pradžioje nutarė tęsti bombų paieškas.
Po kelių dienų atskriejo žinia, kad į Zoknius atvyko grupė pionierių. Gal dabar paaiškės tiesa? Teirautasi majoro V. Pliaterio. Šis: „Nieko nežinau. Atrodo, kad pionieriai nedirba. Kreipkitės į lauko brigadą“.
Bataliono vadas V. Lukavičius taip pat konkretus: „Tegul žmogus, žinantis aerodrome vietą, kurioje guli bombos, mums ją parodo“.
Tada laikraščio korespondentas Vilniuje Audrius Gelžinis pasibeldė į krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus kabineto duris.
– Ar yra bombų Zokniuose?
– Galbūt... Kai pats pamatysiu ir pačiupinėsiu, tuomet atsakysiu tiksliau.
– Ar tai gresia Šiaulių miestui? Ypač kai vyrauja netvarka šį objektą prižiūrinčiose struktūrose?
– Be abejonės!
– Koks bombų likimas?
– Zoknių teritorijoje dirba pionierių grupė. Jie ieško pavojingų sprogmenų.
Ar gali būti, kad sukelta panika dėl bombų – tik išvykstančių Rusijos kariškių pokštas?
– Tikrai nejuokingas pokštas!
(„Pionieriai Zokniuose jau dirba“)
Bombų istorija pradėjo kunkuliuoti. Redakcija buvo spaudžiama paneigti paskelbtą informaciją, o bombų – lyg ieškoma, lyg ir imituojama paieška.
Ypač tirštas rūkas nusileido ant išminuotojų. Generalinio štabo aprūpinimo skyriaus viršininkas Jonas Žylė patvirtino, kad išminavimo darbus vykdo Lauko kariuomenės apygardos pionieriai, kuriems vadovauja vyr. ltn. J. Barškietis. Tačiau pats vadas redakcijai teigė, kad jokių darbų Zokniuose neatlieka. Kuo tikėti?
Išsiaiškinome, kad informaciją apie bombas Šiaulių miesto tarybos pirmininkui A. Lankauskui pranešė SKAT'o majoras V. P. Pranešta anksčiau, negu apie tai parašė „Šiaulių kraštas“. Kalbintas majoras „Šiaulių kraštui“ pareiškė: „Manau, kad ir dabar bombos aerodrome yra“. O po kelių dienų „Lietuvos aide“, nacionaliniame politinės dešinės dienraštyje, šis ponas pareiškė: „Šiaulių kraštas“ dažnai būna melagis...“
Sudėliokime taškelius: SKAT'o majoras apie pavojingas bombas praneša miesto Tarybos pirmininkui. Redakcijos šaltinis pasirūpina, kad sensacinga informacija pasiektų redakciją, o, kai bombos gali būti ir nesurastos, – į krūmus. Pagadino orą, o pirštu rodo į kaimyną!
Toliau dar gražiau. Kitą dieną, kai laikraštyje buvo išspausdintas interviu su krašto apsaugos ministru A. Butkevičiumi, kur tvirtinta, kad pionieriai ieško bombų Zokniuose, Lietuvos televizijos krašto korespondentas, vėliau keletą metų dirbęs „Šiaulių krašte“, pralėkė karštaisiais bombų keliais, aišku, jų nesurado ir, žiūrėdamas į akis Lietuvos auditorijai, suabejojo, ar laikraštis išvis ėmė interviu iš A. Butkevičiaus.
Nežinau, kodėl tada televizininkui išsprūdo tokia abejonė, nes išgalvoti interviu su veikiančiu ministru dar joks žurnalistas nesiryžo net per balandžio 1-ąją.
Mūsų korespondentas Vilniuje A. Gelžinis vėl pasiprašė audiencijos pas ministrą. Sužinota, kad už pusantro mėnesio Rusijos kariškiai perduos Zoknių aerodromą su visa slapta technine dokumentacija, kurioje ir bus užfiksuotos grėsmingos bombos. Jeigu jos yra? Jeigu nėra, vadinasi, bombų sensacija, buvo kažkieno pamesta antis, jaukas naujienų alkaniems „Šiaulių krašto“ žurnalistams, o kad atrodytų įtikinamiau, prieš tai pranešta miesto Tarybos pirmininkui. Laikraštyje aptarta ir tokia versija.
Kam toks žaidimas gali būti naudingas? Pirmiausia tiems, kas nori sukliudyti užsienio investicijas į aerodromo teritorijoje steigiamą laisvąją ekonominę zoną.
„Ilgai nesvarsčius galima konstatuoti: naudinga mafijos „tėveliams“, kokiai slaptai kokios nors valstybės tarnybai ar mūsų ginkluotosioms pajėgoms, kurių vadai labai nepatenkinti aerodromo varžytinėmis. Logiška, kad kyla klausimas – kam tarnauja pirminis šaltinis.
Šiandienos duomenimis – pirmasis aliarmą paskelbė majoras iš SKAT'o. Tai tik klausimai ir versijos, nes tutti frutti festivalis (krūtų demonstracija) tęsiasi“, – rašyta komentare.
Bombos buvo!
Birželio 2 d. laikraštyje A. Limantas, pradėjęs visą šią epopėją, pranešė: „Vakar rytą Šiaulių miesto tarybos pirmininkui A. Lankauskui paskambino „Geležinio vilko“ motodesantinio bataliono vadas V. Lukavičius ir pranešė, kad aerodrome surastos bombos!“
Antrojo pasaulinio karo vokiškos bombos surastos ne toje aerodromo vietoje, kurioje ieškota balandžio pabaigoje. Viena bomba, kaip ir žadėta, atvežta į Savivaldybę ir padėta Tarybos pirmininkui ant stalo. Krašto apsaugos išminuotojai paaiškino, kad rastos ne mokomosios, o kovinės padegamosios bombos, tiesa, be padegamojo skysčio kapsulių ir be sprogstamųjų užtaisų. Iš viso pionieriai atkasė ir iškėlė 120 kovinių bombų, kurių viena svėrė 350 kilogramų. Kariškiai spėjo, kad vokiečių armijai traukiantis bombos buvo paruoštos transportavimui, bet išvežti jų nespėta, todėl ir užkastos.
Daugiau nei mėnesį truko bombų detektyvas. Šio žurnalistinio tyrimo metu išspausdinta keliolika įvairaus žanro rašinių: žinučių, korespondencijų, interviu, komentarų, reportažų – dirbo jungtinės laikraščio žurnalistų pajėgos, tačiau tai buvo talentingo žurnalisto A. Limanto tema.
...Kaip ir dera sarginiams šunims, įsikibta į kulkšnį ir nepaleista. Juokavome: privertėm surasti bombų sandėlį. O didžiausios drumzlės – dėl kolegų iš kitų žiniasklaidos priemonių: šaipytasi, kaltinta, bet... likta su apgraužtu kaulu rankose. Kaip vertinti SKAT'o karininko elgesį? Manau, elgėsi kaip bailys su provokatoriaus kvapeliu, gerokai diskreditavo ne tik save, bet ir savanorišką krašto apsaugą.
Matote, gerbiamieji skaitytojai, riba tarp sensacijos ir burbulo labai plona, tiesiog lūžtantis ledas. Buvome per plauką nuo informacinio fiasko ir tik, panaudojus visus viešumo ginklus, bombos buvo surastos.
Klausiate, kodėl reikėjo rizikuoti, skelbiant tokią naujieną? 1993-ieji internetu dar nekvepėjo, todėl spauda (ypač dienraščiai) buvo pagrindinė naujienų nešėja. Devizas: greičiau, tiksliau, įsimintiniau – nebuvo tik deklaracija, bet – būtinybė, dopingas, neleidžiantis snūduriuoti, skaitytojų dėmesio garantas. Dažnai privalėjom skubėti. Laiko surinkti daugiau apie galbūt esamas bombas detalių, leidžiančių geriau įvertinti žinią, neturėjome, o nepaskelbus šeštadienį, tektų laukti antradienio, o tai grėsė, jog galime tik pakartoti kažkieno jau paskelbtą informaciją. Tokios istorijos kaupia redakcijos, žurnalistų patirtį, bet, deja, nesuteikia daugiau žinojimo, kas yra ir kur slypi sensacija.
