Naujausios
Raudonasis velnias (8)
Kokių tik represijų nesiimdavo sovietų saugumas prieš Lietuvos tikinčiuosius! O žmonės, kurie nevertė kailio, iki galo liko ištikimi Dievui, savo įsitikinimams ir padorumui. Pamaldūs lietuviai buvo ir sovietmečiu, tik gal ne visi tai demonstravo viešai. Kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią, ypač užimantiems kokį postą, praktiškai buvo neįmanoma. Nebent žmogus būtų metęs mėgstamą darbą ir atsidėjęs tik religijai. Sovietai tokius vadindavo religiniais fanatikais.
Saugumiečiai ir jų talkininkai uoliai sekė tikinčiuosius: juos suskaičiuodavo bažnyčiose, stebėdavo, kiek tarp jų yra jaunimo, kas iš paauglių ar vaikų patarnauja šv. Mišioms, įrašinėjo ar kitaip dokumentavo kunigų pamokslus, verbavo būti agentais ar vadinamaisiais patikimais asmenimis.
Kasmet liepos mėnesį sovietų saugumas eidavo iš proto, mat pirmąjį dešimtadienį prasidėdavo Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, skirti Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Kokių tik priemonių nesiimdavo kagėbistai, kaip besistengdavo užkirsti kelią į Žemaičių Kalvariją, sovietmečiu Varduva vadinamą, žmonių srauto į atlaidus jie nesugebėdavo sustabdyti, ko gero, atvirkščiai – tikintieji į tą didžiausią religinę šventę Žemaitijoje plūste plūsdavo.
Iš visų įvykių, nutikusių Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, bene įsimintiniausi buvo tie, kurie atsitiko 1981-aisiais ir 1982-aisiais metais. Juos sovietų saugumas prisiminė net 1983-iaisiais: „Varduvoje kasmet rengiamos religinės šventės, kurių metu organizuojamos masinės eitynės aplankant koplyčias, – priemonių plano įžanginėje dalyje rašė KGB Plungės rajono skyriaus viršininkas majoras V. Jurkonis. – 1981 ir 1982 metais tokių eitynių priekyje ėjo merginos, apsirengusios buržuazinės Lietuvos vėliavos spalvų rūbais, už jų ėjo apie 60 kunigų, iš bažnyčios buvo išnešama religinė atributika.“
Tam pačiam KGB majorui V. Jurkoniui 1981 metų atlaiduose nepatiko ir kita „buržuazinė atributika“. Slaptoje tų metų pažymoje teigiama: „Kiekvieną dieną apeigose dalyvavo po kelis tūkstančius tikinčiųjų ir po kelias dešimtis kunigų. Šalia bažnyčios buvo pardavinėjami religiniai atributai, tarp jų buvo ir iš gipso išlietų Lietuvos kunigaikščių Gedimino, Vytauto, Kęstučio portretai, buvusios buržuazinės Lietuvos ženklas Vytis ir Didžiosios Lietuvos žemėlapis, kuriame pavaizduotos Lietuvos sienos nuo Baltijos iki Juodosios jūrų.
Buvo nustatyta, kad tuos gaminius pardavinėja 1930 m. gimęs kauniškis Vytautas Bukauskas, dirbantis Kauno šv. Antano bažnyčios kiemsargiu... Tikrinant V. Bukausko asmens dokumentus, pas jį rasti penki antitarybinio ir nacionalistinio turinio eilėraščio „Kryžių kalnas“ egzemplioriai, atspausdinti mašinėle. Šiuos eilėraščius jis, matyt, atsivežė iš Kauno ir platino Varduvoje, nors pats sakė, kad juos paėmęs Varduvoje iš nepažįstamos moters ir jai sumokėjęs vieną rublį.“
O savo viršininkams Vilniuje V. Jurkonis papildomai dar pranešė, jog „partinių organų padedami dokumentavome reakcingai nusiteikusių kunigų ekstremistų Svarinsko ir Kaunecko pasakytus antisovietinius pamokslus.“
Tais ir kitais metais iš vietinės KGB agentūros į atlaidus dažniausiai buvo „komandiruojami“ agentai „Vasia“, „Šarkis“, „Skarelė“, „Petrov“, „Butėnas“, „Gabaritas“, „Vitkus“, „Leonas“ ir kiti.
Bala žino dėl ko, tačiau 1984 metais KGB Žemaičių Kalvarijos atlaidams skiria bene patį didžiausią dėmesį. Priemonių, „kaip užkirsti klerikalinių ir nacionalistinių elementų galimus antivalstybinius veiksmus“, plane, kurį parengė KGB papulkininkis J. Radzevičius ir pulkininkas E. Baltinas, o jį 1984 m. birželio 21 d. patvirtino LTSR saugumo komiteto pirmininkas generolas leitenantas J. Petkevičius, numatyta daugybė punktų, išdėstytų net penkiuose mašinraščio puslapiuose. Ten nurodyta sekti nuteistų kunigų A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus bendraminčius J. Kaunecką, L. Kalinauską, A. Jokubauską ir kitus „kunigus reakcionierius, taip pat priešiškai nusiteikusias vienuoles, eucharistus, kitus antivisuomeninius elementus“. Tiems tikslams pasiekti buvo numatyta panaudoti ne tik operatyvines ir technines priemones, bet ir agentus iš dvasininkijos gretų – „Joną“, „Brunių“, „Graulaukį“, „Gondingą“, „Mantą“, iš vienuolių ir eucharistų – „Laimą“, „Skarelę“, „Bičiulę“, „Margaritą“, „Dobilą“, „Ritą“, „Jurgą“, „Jurgitą“, „Jolę“, „Robertą“, „Juristą“ ir kt., iš „nacionalistų“ – „Praną“, „Eglę“, „Marių“ ir „Vikingą“. O tiems kunigams agentams, kaip antai „Brunius“, „Jonas“, „Graulaukis“ ir galimas kandidatas būti užverbuotas „GK“, tuomet turėjusiems autoritetą tarp Telšių vyskupijos dvasininkų, duotos užduotys, kad šie savo autoritetu darytų įtaką, jog Žemaičių Kalvarijos atlaiduose pamokslus sakytų patys lojaliausi valdžiai kunigai. Su Telšių vyskupu A. Vaičiumi, dekanu K. Gaščiūnu, Varduvos parapijos klebonu kunigu L. Dambrausku bei tos pačios bažnyčios komiteto pirmininku apie jų pareigą ir priemones, užkertančias galimybes atlaiduose „pasireikšti kunigams ekstremistams“, turėjo „griežtai“ pasikalbėti ne tik vilniškis religijų reikalų tarnybos įgaliotinis, bet ir Plungės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas.
Visi Lietuvos miestų ir rajonų KGB skyriai kartu su valstybine automobilių inspekcija turėjo kontroliuoti, kad atlaidų dienomis turizmo ir ekskursijų biurai į Plungės, Mažeikių ir Telšių rajonus nerengtų ekskursijų, o autotransporto įmonės neišnuomotų autobusų kelionėms į minėtas teritorijas. Nuo birželio 30-osios iki liepos 9-osios Žemaičių Kalvarijos atlaiduose turėjo dirbti specialioji KGB septintojo skyriaus pareigūnų grupė, be to, po šešis partinius ir komjaunimo aktyvistus nustatytomis dienomis į atlaidus turėjo pasiųsti ne tik Plungės, bet ir Akmenės, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Šilalės rajonai. Varduvoje turėjo budėti ir išvardintų rajonų KGB skyrių atstovų. KGB Telšių skyriui buvo liepta stebėti, kad „nebūtų negatyvių veiksnių“ ant Alko, arba Panų, kalno, kur ankstyvesniais metais būdavo eucharistų sueigų, kur būdavo statomi kryžiai.
Kad atlaiduose nekiltų „negatyvių apraiškų, ir kad būtų palaikoma viešoji tvarka“ Varduvoje ir aplink ją budėjo daugybė milicijos, autoinspekcijos darbuotojų, draugovininkų, buvo įsteigti papildomi keturi kilnojamieji autoinspekcijos postai. Visiems veiksmams koordinuoti saugumas miestelyje įkūrė Lietuvos KGB darbuotojų operatyvinę grupę, kuriai vadovavo KGB majoras V. Jurkonis ir KGB penktosios valdybos trečiojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Baubonis, taip pat milicijos papulkininkis Vižinis.
Dar gerokai iki tų metų atlaidų plungiškiai saugumiečiai buvo numatę Varduvoje užverbuoti kelis naujus KGB agentus ir turėti naujų patikimų asmenų, kurie galėtų padėti šnipinėti kunigus, užrašyti jų pamokslus, stebėti, kaip elgiasi ir kuo užsiima susirinkę maldininkai.
Po visų švenčių KGB majoras V. Jurkonis ataskaitoje kukliai užsiminė: „Atlaidų metu dokumentuoti kai kurių kunigų šmeižikiški, ideologiškai kenksmingi pamokslai, apie tai žinoma kartu su mumis dirbusiam penktosios tarnybos trečiajam skyriui.“
Iš paskelbtų ataskaitų galima spręsti, kad 1984 metais KGB Plungės rajono skyrių „pribloškė“ ne tiek minėtieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kiek saugumui visai netikėtai toje pat Žemaičių Kalvarijoje surengtos kitos tikinčiųjų eitynės. Štai ką tuo reikalu praneša KGB majoras V. Jurkonis:„Pirmą kartą, 1984 m. rugsėjo 16 d., religinės šventės „Kryžiaus išaukštinimas“ metu Varduvoje buvo surengtos eitynės – koplyčių lankymas, tačiau to renginio iniciatorių nepavyko išaiškinti. Jei šiemet eitynėse dalyvavo apie 70 senyvo amžiaus žmonių, reikia manyti, jog kitais metais jų skaičius išaugs. Kadangi ši šventė vyko tuoj po titulinių Šiluvos atlaidų, galima manyti, kad minėtąsias eitynes inspiravo kunigai ekstremistai, todėl galima teigti, kad tokia pat šventė bus surengta ir kitąmet.“
Toje pat ataskaitoje paminima ir tai, kad „dvasininkai ekstremistai“ savaip panaudojo ir šventojo Kazimiero 500 metų mirties metines. „Gauta duomenų, kad Plungės dekanas Gaščiūnas ta proga vaikams (dviem autobusais) surengė ekskursiją į Vilnių. Mes išsiaiškinome, iš kur gauti autobusai, nustatyti ir kai kurie tos ekskursijos dalyviai, apie tai informuotas LKP Plungės rajono komiteto pirmasis sekretorius.“
1985-ieji išsiskiria sovietų saugumo skelbiama statistika. Pranešime apie tų metų atlaidus pažymėjęs, kad „per aštuonias dienas buvo perskaityti net 56 religinio turinio pamokslai, išskyrus vieną ideologiškai kenksmingą pamokslą, kurį pasakė kunigas reakcionierius R. Puzonas“, KGB papulkininkis R. Gudas smulkiai išanalizavo maldininkų lankomumą per atlaidus. Tuo tikslu sudarė net lentelę, kurioje matyti, kiek kurią atlaidų dieną buvo susirinkusių tikinčiųjų, kunigų, adoratorių, kiek suvažiavo asmeninių ir valdiškų automobilių. Saugumo papulkininkis praneša: „Palyginti su1984 metais, šioje religinėje šventėje dalyvavo 7,4 tūkst. žmonių daugiau.“ Lentelėje matyti, kad daugiausiai maldininkų į atlaidus susirinko liepos 17-ąją – net 18 tūkstančių. O iš viso per aštuonias atlaidų dienas šventėje dalyvavo 30100 tikinčiųjų, 210 kunigų, 682 adoratoriai. Saugumiečių užregistruotas ir rekordinis lengvųjų automobilių skaičius – net 6330. Saugumietis taip pat pastebi, jog į Varduvą maldininkus iš Kretingos ir Vilniaus vežė du autobusai. Pagal jų valstybinius numerius buvo išsiaiškinta, kam jie priklauso ir kas juos vairavo. Vadinasi, po atlaidų kažkas buvo nubaustas.
Kagėbistus domino ir kiti dalykai. Pasirodo, jie suuodė, kad atlaiduose, be kitų, dalyvavo ir buvęs Telšių vyskupo bendrakursis kunigas A. Dumbliauskas iš Karagandos, su kuriuo buvo grupė asmenų, daugiausia vokiečių tautybės. Atlaiduose svečiavosi ir kunigas S. Jurčys iš Dušambės, taip pat kelios grupės žmonių iš Latvijos.
Saugumas sekė ir laidotuvių dalyvius. Pasirodo, Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu mirė kunigas Petras Lygnugaris. KGB duomenimis jo laidotuvėse dalyvavo „apie 40 kunigų, vyskupas Vaičius ir didžiulė minia tikinčiųjų“.
Didiesiems Žemaičių Kalvarijos atlaidams saugumas rodė dėmesį kasmet. Kasmet buvo tvirtinami kunigų, tikinčiųjų stebėjimo ir sekimo planai, rengiamos specialiosios priemonės, verbuojami nauji agentai ir patikimi asmenys. Antai 1987-ųjų atlaidams, be kitų, buvo numatyta parengti agentų, gyvenančių pačioje Žemaičių Kalvarijoje. Priemonių plane KGB Plungės rajono skyriaus viršininkas papulkininkis V. Jurkonis įvardija ir tokią užduotį: „Kad būtų sustiprintos agentų pozicijos Varduvoje, toliau stebėti ir tikrinti verbavimo kandidatą Š. A. S., taip pat stebėti ryšių skyriaus darbuotoją, paruošti konkrečias užduotis agentams „Jonas“, „Manija“, gyvenantiems Varduvoje.“
Tais, 1987-aisiais, dar labiau suaktyvėjo saugumas, mat buvo švenčiamas 600 metų Lietuvos katalikų bažnyčios jubiliejus. Vėl buvo kurpiamas planas, panašus į parengtą 1984-aisiais. Sekti, fotografuoti, įrašinėti kunigų pamokslus, klausytis dvasininkų pašnekesių, registruoti, kas atvyksta į atlaidus, stebėti, ką žmonės pardavinėja šventoriuje ir miestelio gatvėse – toks esminis saugumiečių darbas buvo atlaiduose. Kagėbistai tada fiksavo, jog per aštuonias atlaidų dienas buvo perskaityti net 63 pamokslai. Juose atseit daugiausiai „neigiamai prieš sovietų santvarką pasisakė“ Laukuvos klebonas Jonas Pakalniškis, Šiaulių bažnyčios kunigas Kazimieras Gražulis ir Skaudvilės klebonas Jonas Kauneckas. Pastarojo pamokslai prie 10-osios ir 17-osios koplyčių buvę „palydėti intensyviais tikinčiųjų plojimais“. Visų tų kunigų pamokslai „užrašyti į magnetofono juostą ir buvo dokumentuoti“.
Bet labiausiai 1987-ųjų atlaiduose saugumui nepatiko „antisovietinė priemonė“, kurią KGB pulkininkas A. Naruševičius taip apibūdino: „Titulinių atlaidų metu (išskyrus pirmąją ir paskutinę švenčių dienas) neatpažinti vyras ir moteris, abu pagyvenę (juos nufotografavo 7-oji tarnyba), rinko parašus po pareiškimu, adresuotu TSKP CK generaliniam sekretoriui. Pareiškime prašoma tikintiesiems sugrąžinti Klaipėdos bažnyčią, kuri dabar naudojama kaip Lietuvos valstybinės filharmonijos koncertų salė.“
(Bus daugiau)
