Naujausios
Zuikio metai
Mielosios mano, sveikinu Jus visas su Naujaisiais ir linkiu nuostabių nuostabiausių metų mums visoms. Ir visiškai nesvarbu, kaip mes tuos metus sutikome...
Nes man asmeniškai skauda širdį... Mat aš kažkaip giliai pasąmonėje visada tikėjau tokiu prietaru: kaip sutiksi Naujuosius, taip ir seksis visais ateinančiais metais...
O sutikau aš šiuos Naujuosius tikrai labai keistai, ir ne itin išradingai. Dovanokite, bet prisipažinsiu: su pižama, zuikio ausimis, netikru zuikiu ant stalo ir prie televizoriaus, žiūrėdama rusiškus kanalus.
Su pižama sutikau ne dėl to, kad sirgau gripu (tai bent būtų pateisinama), o dėl to, kad prisivalgiau maisto ir man ėmė veržti liemenį, ir tada pagalvojau: koks skirtumas, ką vilkėti, žiūrint televizorių...
Taigi, iš pradžių n-tąjį kartą kartu su visu postsovietiniu lageriu pasižiūrėjau „Likimo ironiją, arba po pirties“, po to visas naujametines programas, kitą dieną “Likimo ironijos“ tęsinį, vėl koncertą ir kelis rusiškus filmus... Prisipažinsiu, man nebuvo labai blogai, kol nepradėjau globaliai galvoti apie gyvenimą ir jo prasmę...
Na, o kitą dieną, tai yra sekmadienį, aptarti Naujuosius ir ateityje mūsų laukiantį gražų gyvenimą susitikome su draugėmis.
„Su kuo sutiksi tu naujus metus....., su kuo tralialia palydėsi senus“, — pas draugę grojo sena kompaktinė plokštelė, ir mūsų kalba nelauktai pakrypo būtent ta linkme... Ėmėme plėtoti temą — kaip sutikome šventes, ir kas mūsų laukia ateityje...
Aš prisipažinau, kad šiems metams turėjau labai daug lūkesčių: buvau nutarusi nuo šiol pradėti naują gyvenimą, įtikėjusi, kad šie metai, nepaisant politinių ir ekonominių aplinkybių, privalo atnešti man visokiausių naujovių, nuotykių, naujų eksperimentų, potyrių ir taip toliau...
„Na, ir kaip metai prasidėjo?“, — sukluso draugės. Turėjau prisipažinti, kad pagal tai, kaip sutikau Naujus metus, šiemet turėčiau niekur neišjudėti, užsirausti buityje, nepabijosiu šito žodžio, nutukti ir, geriausiu atveju, ištekėti už ruso: kokio nors mechaniko Gavrilovo, Batalovo, Šakurovo ar Tichonovo.... Tiek senų filmų buvau prisižiūrėjusi.
Tada kita draugė papasakojo, kad dėl pūgos turėjo atidėti iš anksto suplanuotą kelionę pas draugus, ir netikėtai nelauktai pirmą kartą Naujuosius sutiko ne linksmoje draugų kompanijoje, o dviese su sutuoktiniu...
„Na ir?“, — suklusome visos. “Na ir ką“, — nusiminusi pasakė ji ir pradėjo raudoti. Ir per ašaras papasakojo, kad, pasilikę dviese, be dekoracijų ir kitų aktorių, jie abu pamatė, kad jų rolės jau seniai suvaidintos, kad iš tiesų niekas jų nesieja, kad net nėra apie ką kalbėti, o bandymas išsiaiškinti, kaip toliau gyventi, išsivystė į laviną apkaltinimų ir suvokimą, kad jie abu vienas kitą seniai nervina..
„O kaip dabar?“, — susirūpinusios paklausėme visada tokios linksmutės draugės. “Ant skyrybų ribos“, — sušniurkščiojo ši.
Tada neištvėrė ir trečioji, pasakiusi, kad šiemet su vyru dėl krizės nutarė atsisakyti kasmetinės kelionės į kalnus slidinėti (jau ketveris metus iš eilės jie atseit Naujuosius sutinka kalnuose), o viskas baigėsi tuo, kad jos vyriškis su gretimo buto kaimynu nusilakė kaip kiaulės ir, nesulaukę vidurnakčio, abu „lūžo“ prie naminės mišrainės dubenio. Kitą dieną namuose kilusi audra, ašaros, pykčiai, atsiprašymai, pasižadėjimai, smulkios dovanėlės, gėlės, bet tai kas iš to — Naujųjų pradžia buvo nepataisomai sugadinta ir sutepta.
Nepatikėsite, mielosios, bet iš visų mūsų draugių nė viena negalėjo pasigirti Naujuosius susitikusi iš tiesų linksmai. Išskyrus, žinoma, mūsų jogę, kuri šią šventę su bendraminčių grupele sutikusi miške, medituodama ir žiūrėdama į ugnį, be fejerverkų ir žemiško triukšmo. Tik ji — ir čakras apvalanti ugnis, tik ji — ir begalinė visata...
„Tu šiemet turbūt nušvisi“, — pasakiau draugei ne be pavydo, o ši visiškai man pritardama linktelėjo galvą.
„O gal taip atsėlina senatvė?“, — tyliai paklausiau likusiųjų, bet tuoj buvau persmeigta klaikių žvilgsnių.
„Tai ką darom?“, — spengiančioje tyloje paklausė viena mūsų, konkrečioji ekonomistė, kuri Naujuosius sutiko beslaugydama savo gripuojančią šeimyną.
„Galima viską perrašyti iš naujo“, — ramiai pasakė draugė jogė, kuri šiemet turėtų nušvisti. Mes pastatėme ausis, o mūsų guru labai logiškai išklojo, kad iš tiesų pagal Rytų kalendorių Tikrieji baltojo metalinio kiškio (arba katino) metai prasidės vasario 3 dieną. Tuoj pasižiūrėjome į kalendorių ir nustatėme, kad jie ateis naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį, kaip tik stojant jaunačiai. Pagal astrologų pranašystes Zuikio metus derėtų sutikti, vilkint baltos, sidabro spalvos ar blizgius drabužius, o patį vidurnaktį rekomenduojama daug triukšmauti, mušti būgnelius, pūsti trimitus ir laidyti petardas, taip atbaidant piktąsias dvasias, kurios neabejotinai mus užklupo 31-ąją.
Visos vieningai užsidegėme noru perrašyti Naujuosius. Sutarėme slapčiomis nuvykti į kaimą (kad negąsdintume kaimynų) ir, vilkėdamos sidabrinėmis ar baltomis suknelėmis (tokių mačiau dėvėtų drabužių krautuvėje), lyg šmėklos stoti prieš jaunatį — kaip žinia, viską reikia pradėti per jaunatį. Ir tada mes visos persirašysim šiuos metus, kaip norėsime. Beje, vieningai nutarėme į šventę savo antrųjų pusių nesivežti, kad tie kiaulės vėl visko nesugadintų. Viskas turi būti atlikta tobulai.
Mielosios, jei ir jums nepatiko jūsų Naujametinė šventė, prisijunkite prie mūsų iniciatyvios ir perrašykite viską iš naujo. Būkime savo likimo kalvėmis, tai yra valdovėmis...
Ieva, likimo valdovė