Naujausios
Žingsnis po žingsnio iki daktaro laipsnio
Šiaulių profesinio rengimo centro (ŠPRC) Prekybos ir verslo skyriaus vedėja Renata Veršinskienė tapo pirmąją daktaro disertaciją apsigynusia profesinio rengimo centro darbuotoja apskrityje. Pirmąsias savo studijas moteris baigė skyriuje, kuriam dabar vadovauja.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Apsigynė tik dviese
Socialinių mokslų daktaro vardą 36-erių R. Veršinskienė apsigynė Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
Moteris mokėsi pagal VDU tyrėjų erdvės plėtros programą, finansuojamą Europos Sąjungos. Projekto stipendijoms laimėti buvo atrinkti 25 asmenys, kurie buvo įspėti, kad studijas tęs tik penkiolika. Renata pateko tarp jų.
„Reikėjo valios ir išmokti planuoti, nes tempas buvo labai didelis“, — sako mokslus ir darbą suderinusi moteris.
Doktorantūros studijos tęsėsi trejus metus. Pirmaisiais metais teko išlaikyti aštuonis egzaminus, antrieji metai buvo skirti metodologijai, o tretieji — disertacijai parengti.
Iš penkiolikos besimokiusiųjų rašyti disertaciją apsisprendė tik dviese.
R. Veršinskienės darbo tema — „Darbuotojų lojalumas švietimo organizacijai profesinio rengimo kaitos kontekste“.
Pasak socialinių mokslų daktarės, lojalumas šiandien — laisvas žmogaus apsisprendimas dalyvauti organizacijos veikloje. Organizacija turi pasistengti dėl žmogaus, kad šis norėtų joje dirbti, o ne vergauti.
Vietoj medikės — pardavėja
Vidurinę mokyklą Renata baigė Lygumų miestelyje (Pakruojo rajonas).
Šeimoje buvo skiepijama, kad mokslas yra vertybė. Renata, nesvarstydama, ar vėliau norės dirbti pagal pasirinktą specialybę, rinkosi medicinos studijas Vilniaus universitete. Koją pakišo vienintelis balas: iš 36 maksimaliai galimų Renata surinko 35.
Siūlymą stoti į kitą specialybę ji atmetė. Užsispyrė: jei neįstojo, mokslas nebeturi vertės, grįš namo. Tik mama nenurimo ir ragino mokytis.
Taip Renata atvažiavo į Šiaulius. Studijos profesinėje mokykloje buvo tarsi paskutinis šansas.
Baigusi studijas tuometinėje Prekybos ir verslo mokykloje (dabar — ŠPRC), įstojo į Vandos Dudėnienės aukštesniąją verslo vadybos mokyklą. Besimokydama dirbo pagal specialybę — pardavėja konsultante.
Verslo vadybos specialybės bakalauro ir magistro studijas baigė Šiaulių universitete. Kartu įgijo ir mokytojos kvalifikaciją.
R. Veršinskienė džiaugiasi, kad taip susiklostė gyvenimas: neįsivaizduoja, ką darytų medicinoje. O dabartinį savo darbą vadina hobiu.
Be vedėjos pareigų ŠPRC Prekybos ir verslo skyriuje, R. Veršinskienė dirba lektore Šiaulių universitete ir Šiaurės kolegijoje, kur savaitgaliais moko neakivaizdininkus.
Pasigenda objektyvaus požiūrio
Renata pasigenda bendravimo ir studijų tęstinumo tarp profesinio rengimo mokyklų, kolegijų, universitetų. Jai gaila profesinių mokyklų, kurios šiandien neturi įvaizdžio.
„Ar norėtų žmogus eiti į restoraną, jei jame dirbtų virėjas neprofesionalas? — klausia Renata. — Greičiausiai ne. Nesvarbu, ar žmogus ateina dirbti baigęs aukštąjį ar profesinį mokslą. Svarbiausia, kad jis — profesionalus.“
Pasak R. Veršinskienės, Vakaruose profesinės mokyklos labiau vertinamos, daugiau dėmesio skiriamai technologijoms, technikai. Lietuvoje praktika nuo mokslo dažnai atsilieka.
ŠPRC Prekybos ir verslo skyriaus bendradarbiauja su socialiniais partneriais, kad išvengtų šios problemos. Pavyzdžiui, būsimos pardavėjos— konsultantės dirba saldainių parduotuvėje.
Vertina ne statusą, o vertybes
Didžiausias švietimo sistemos skaudulys, R. Veršinskienės manymu, didelis kiekis mokinių ir studentų, pasirinkusių studijas užsienyje.
Renata įsitikinusi: mokytojas, kuris vertina lojalumą šeimai, šaliai, mokyklai kaip vertybę, šį požiūrį perduos ir mokiniui, o ne dabar populiarią mainų kultūrą — jei aš tau daviau, tu man duosi.
„Įvaizdį turime kurti mes — mokytojai. Nesutinku su atsainiu požiūriu: “Profkė“, kaip ten galima dirbti“, — sako R. Veršinskienė.
Ji dažnai išgirsta klausimą, kodėl dirba profesinėje mokykloje, ir sulaukia ne vieno darbo pasiūlymo iš įvairių institucijų. Bet kvietimų atsisako.
„Vertinu ne statusą, ne pareigas. Svarbiausia, kad nebūtų pamintos vertybės. Jei esi organizacijoje vertinamas, ateina ir pasiekimai. Eiti į darbą su didžiule kančia man nepriimtinas“, — sako R. Veršinskienė.
POŽIŪRIS: Renata Veršinskienė nesutinka su atsainiu požiūriu į profesinio rengimo mokyklas ir stengiasi keisti jų įvaizdį.
PASIRINKIMAS: „Mokslinis laipsnis yra sau — dėl žinių. Renkantis darbo vietą, man svarbu ne statusas, o vertybės ir organizacijos kultūra“, — sako Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vedėja Renata Veršinskienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.