Naujausios
Žindenės karvės išlaisvina nuo darbo melžėjas
Kelmės rajone, Butkiškėje, ūkininkaujantis Romualdas Karpas prieš keletą metų atsisakė pieno ūkio. Tačiau neatsisakė karvių. Tik melžiamų bandą pakeitė žindenėmis. Joms nereikia samdyti melžėjų. Pieną išžinda veršiai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
250 galvijų
Zootechniko specialybę veterinarijos akademijoje įgijęs Romualdas Karpas sako, jog dirba pagal specialybę. Butkiškėje beveik visi ūkininkai verčiasi gyvulininkyste. Tam šiose vietovėse, kur nelabai derlingos žemės, palankesnės sąlygos.
Šiuo metu ūkininkas laiko 250 galvijų. 100 iš jų - žindenės karvės. Mėsinių prancūziškos šarolė veislės karvių bandą R.Karpas susiformavo nupirkęs karves iš bankrutuojančio ūkio Pakruojo rajone.
Viena tokia karvė kainuoja apie 5 tūkstančius. Kartais paprašo ir brangiau. Pavyzdžiui, Alytaus rajone už sukergtą šios veislės telyčią viena bendrovė prašo ir 8 tūkstančių.
Ūkininko manymu, šių karvių kainos „užkeltos“ todėl, kad 50 procentų kainos kompensuodavo valstybė.
Šarolė privalumai
R.Karpas nesigaili pienines karves pakeitęs šarolė veislės mišrūnėmis. Jos apie 15 metų gali vesti veršiukus. Šių karvių nereikia melžti. Pusę metų, kol pieningos, jas žinda veršiai. Todėl ūkininkui nereikia samdyti melžėjų. Sutaupoma ne tik melžėjų alga, bet ir nemažai sveikatos.
„Dabar ūkininkauti daug paprasčiau, – pasakoja R.Karpas. – Lengviau rasti darbuotojų, nes penimiems galvijams reikia tik paduoti pašaro ir išvalyti tvartą. Tai sugebančių žmonių kaime dar yra. O sąžiningų melžėjų būdavo sunku rasti. Be to, daug jėgų reikėdavo kovojant dėl pieno kokybės. Perdirbėjai, nenorėdami mokėti už pieną realios kainos, menkina pieno kokybę, pripaišo somatų ir kitokių negerumų.“
Baltos, stambios, laukinius gyvūnus šiek tiek primenančios šarolė veislės karvės – nelepios, nereiklios pašarams. Joms nereikia šiltų tvartų. Užtektų tik pastogės ir sausos vietos atsigulti.
Nereikia sėklintojo paslaugų. Susikergia bandoje, nes ūkininkas tam tikslui laiko porą bulių.
Zootechniko specialybę turintis R.Karpas pats išmoko priimti veršelius. Pats leidžia vaistus, kai gyvulys suserga.
Pajamos iš jautukų
Dabar pagrindinės R.Karpo ūkio pajamos iš jautukų. Pusę metų, jaunikliu, paprastai, rūpinasi pati motina. Prieauglis maitinasi motinos pienu, greitai sustiprėja. Žinoma, reikia pridėti ir žmogaus priežiūros. Pasitaiko, kad gimsta negyvi veršeliai arba vėliau krenta. Tačiau dauguma užauga sveiki, gyvybingi.
Ūkininkas juos šeria iki pusantrų metų. Tuomet jautukas sveria apie 700 – 800 kilogramų. Už kilogramą gyvo svorio supirkėjai moka po 6 litus.
Vienu metu, kai mėsinius galvijus buvo nustojusi pirkti Rusija, kaina buvo nukritusi iki 5 litų.
Taigi, už kiekvieną jautuką galima gauti po 4 – 4,5 tūkstančio litų.
Menkas atolas
Išlaikyti šimtą žindenių, kitos naudos, neduodančių, tik veršelius vedančių karvių ūkininkui taip pat nemažai kainuoja.
Nemažai pašaro per pusantrų metų sušeriama ir jautukams. Juos net ir vasarą laiko patalpose. Leisti į ganyklas būtų rizikinga. Puslaukiniai gyvūnai įveiktų užtvarus, gali pabėgti.
Vasarą ūkio darbininkai jaučiams pjauna žalią žolę. Bet šiemet dėl karščių labai prastai auga atolas. Žolė neatželia. Tenka naudoti žiemai paruoštus pašarus.
Presuoto šieno ir šienainio prisiruošė pakankamai, nes iš pavasario buvo gera žolė.
Be to, R. Karpas po 50 – 60 hektarų apsėja grūdinėmis kultūromis. Savo gyvuliams sunaudoja po 150 – 200 tonų grūdų. Dalį grūdų parduoda.
Pakenkė dešros su arkliena skandalas
R. Karpo ūkyje veisiami ir arkliai. Ūkininko bandoje nuolat yra apie 20 arklių.
Prieš keletą metų apsimokėjo suaugusius traumuotus arklius, netgi jaunus kumeliukus vežti parduoti į Italiją. R.Karpas tuo užsiimdavo. Tačiau Lietuvoje ženkliai sumažėjus arklių ir sugriežtėjus pervežimo sąlygoms, tuo verstis neapsimoka.
Dabar ūkininkas užaugina kumelių atvestus kumelaites ir kumeliukus ir juos parduoda.
„Mažų kumeliukų ir kumelaičių parduoti neapsimoka, – sako R.Karpas. – Už kelių mėnesių kumelaitę ar kumeliuką gali gauti 1200, 1000 litų, o už suaugusią kumelę – iki 3000, už eržiliuką – 2500.“
Tačiau ūkininkas apgailestavo, jog po skandalo, kai jautienos dešrose buvo rasta arklienos, pasidarė sunkiau parduoti arklius.
Pagrindinės investicijos – į žemę
Nuo 1996 metų ūkininkaujantis R.Karpas sako, jog jo ūkis, kai veisiami ir auginami galvijai bei arkliai, atmetus pašarus, atlyginimus darbininkams, išlaidas kurui, technikos priežiūrai ir kitiems dalykams, duoda neblogą pelną. Tačiau tai nereiškia, kad visas pelnas lieka pačiam ūkininkui ir jo šeimai. Į žemės ūkį reikia nemažai investuoti.
Reikia atnaujinti šienavimo techniką. Šiuolaikinės technikos remontas ir detalės labai brangiai atsieina.
Javų kombaino ūkininkas nė neturi. Neapsimokėtų pirkti, nes augina palyginti nedaug javų.
Pagrindinės ūkininko investicijos į žemę. Šiuo metu R.Karpo ūkis valdo 300 hektarų. Tačiau tik 120 hektarų nuosavos. Kita nuomojama.
Šiemet R.Karpas perka 500 hektarų žemės iš valstybės. Vieno hektaro vidutinė kaina 2000 litų. Žemė nėra pati geriausia. Išsimėčiusi atskirais gabalais. Tačiau visa Butkiškės kadastrinėje vietovėje.
Ūkininko nuomone, pirkti iš valstybės žemės apsimoka. Nes privatūs savininkai šiuo metu už hektarą paprašo gerokai daugiau. Pavyzdžiui, iš vieno savininko pirko 44 hektarus, už hektarą teko mokėti po 7000 litų. Pirko todėl, kad šie plotai – arti jo fermų.
„Technika niekur nepabėgs, – sako R.Karpas. – O žemė gali pabėgti. Iš panosės ims ir nupirks kas nors kitas.“
Autorės nuotr.
BANDA: Šarolė veislės karvių banda laikoma ganykloje. Tik žolės karvėms šiuo metu mažai, nes neželia atolas.
ZOOTECHNIKAS: Zootechniko specialybę Veterinarijos akademijoje įgijęs Romualdas Karpas, anksčiau turėjęs pieno ūkį, sako, jog laikyti nereiklias ir nelepias žindenes karves daug paprasčiau.
ŠĖRIMAS: Ganykloje arkliams neužtenka žolės. Juos reikia papildomai šerti.