Naujausios
Žavi ir žalia
Su pavasariu, mielosios, su atsinaujinimu žemėje, gamtoje, jausmuose ir ...drabužių spintoje.
Tik pakvipus ore pavasariu, pajutau, kad nekenčiu šio sezono jau vien todėl, kad mano spinta — pilna praktiškai naujų ... 1970-taisiais...drabužių, o piniginė — tuščia, kaip vyrų smegenys, kai jie spaudo pultelį.
Ačiū Dievui, dar naktimis spaudžia šaltukas, dar nenutirpo sniegas, ir į darbą galima eiti žieminiais batais, storomis pėdkelnėmis ir kokiu nors storu rudos spalvos megztiniu.
Bet kas bus, kai viskas pradės tirpti, ir naujas sezonas iš moterų pareikalaus ryškios spalvos, plonyčių audinių ir lengvų batelių... Pajutau neapykantą energetikams, nes jų atsiųstos sąskaitos už šildymą surijo mano batelius, naują suknelę ir apskritai pavogė iš manęs visavertį pavasarį.
Kaip apskritai tokioje situacijoje normaliai mūsų amžiaus moteriai išlikti moterimi? Bepigu mano dukterėčiai — ji gali paistalioti apie žaliąją planetą, apie vartojimo spąstus ir tuo pačiu atrodyti nuostabiai su nutrintais džinsais ir atbrizgusiais marškinėliais su užrašu „Greenpeace“.
Taip, anądien ji užtiko mane, besirausiančią po savo garderobą ir beaimanuojančią, kad šiam sezonui neturiu ničnieko, kuo galėčiau deramai prisidengti, ir mes baisiausiai susipykome. Ji apkaltino mane miesčioniškumu, besaikiu vartojimu, išvadino pabaisa, dėl kurios neatsakingo požiūrio kenčia visa mūsų žalioji planeta. O pamačiusi į balkoną išneštus išvėdinti kailinius (Dieve, jiems jau šimtas metų) nesugebėjo paslėpti savo pasišlykštėjimo.
Dar ji tėškė man į veidą, kad šiuo metu, kai aš rausiuosi savo dvokiančioje spintoje (tai tikra neteisybė, nes aš visada į spintą prikaišioju levandos pakelių), iš bado per dieną miršta penkiasdešimt tūkstančių vaikų. Jie neturi ko valgyti vien todėl, kad tokios miesčionės, kaip aš, alina planetą savo nepažabojamais tuščiais poreikiais skatindamos besaikį vartojimą, dėl ko yra kertami atogrąžų miškai, sutrinka visa žemės ekosistema ir kyla taifūnai, ko pasekmėje..
To jau man buvo perdaug, pasakiau kad nepakęsiu tokio įžeidinėjimo savo namuose, tada ji trenkė durimis ir paliko mane vidury praėjusio sezono drabužių krūvos.
Buvau tokia sutrikusi, kad nesugalvojau nieko geresnio, kaip tučtuojau susikviesti savo drauges. Jos mane surado sėdinčią vidury skarmalų krūvos gilioje desperacijoje.
Joms išdėsčiau savo asmenybės susidvejinimą: viena vertus, aš nenoriu, kad dėl mano kaltės būtų kertami atogrąžų miškai, kita vertus — aš tik paprasta vidutinio amžiaus moteris, kuriai statusas nebeleidžia dėvėti bet ko.
Juk mūsų amžiaus moterų, aš bent taip galvoju, drabužiai privalo būti elegantiški, kokybiški, stilingi, o visa tai kainuoja.... Prisimenu, kaip kartą susigundžiau per išpardavimą įsigyti madingas pigias jaunatviškas kelnes, tai ta pati dukterėčia mane nušvilpė, atseit, visa mokykla su tokiom vaikšto...
Tai kaip mūsų amžiaus moteriai išlikti ir žaviai, ir žaliai? Štai tokia aktualia tema ir buvo sukviesta diskusija.
„Suprantu, kaip tu dabar jautiesi“, — kaip visada diskusiją pradėjo mūsų psichologė. Ji vilkėjo elegantišku pereinamojo sezono kašmyro švarkeliu, iš po kurio kyšojo salotinės palaidinės žabo, ir aš kuo aiškiausiai supratau, kad ji nė nenutuokia, kaip aš jaučiuosi, nes ji jau šį tą nusipirko. Visa tai jai išdrožiau tiesiai į akis, pridūrusi, kad mano manymu, ši nežinia, kiek šilkverpių gyvybių nusinešusi salota ją muša iš veido.
Mane netikėtai palaikė draugė ekonomistė, mat ji irgi suskaičiavusi, kad šį pavasarį garderobo atnaujinimui negalinti išleisti nė cento šeimos pajamų, ir dėl to lygiai kaip ir aš bijanti pavasario. Tik mūsų jogė palaimingai šypsojosi, nes jau kuris laikas rengiasi tik balta tyrumo ir skaistumo spalva (visokių baltų skraisčių ir nertinių randa dėvėtų drabužių parduotuvėse) ir sezono atspalviai bei modeliai atseit seniai jos nebejaudina. Tai ji pasakė švaria žalia sąžine, nes tokiu požiūriu ji atseit prisideda prie planetos išsaugojimo.
Tada įsiterpė mūsų jauniausia draugė, namų šeimininkė, auksarankė ir šiaip labai maloni moteris. Ji vertinančiai peržvelgė mano ant grindų išverstą garderobą ir pagyrė, kad drabužiai gana kokybiški, ir kad jų atsikratyti neverta. Ir kad jai visada patiko viena mano dar gerai laikais Milane pirkta suknelė, ir kad ji mielai šį sezoną ją panešiotų... Ant jos suknelė gulėjo taip dailiai, kad mane nes truputį suėmė pavydas, bet aš kilniaširdiškai leidau ją padėvėti — bet tik vieną sezoną. Po truputį ir kitos draugės įsidrąsinusios ėmė matuotis mano drabužius, ir greitai mano miegamasis pavirto didžiule prisimatavimo kabina.
Reziumė: psichologė dosniai leido man panešioti jos salotinę palaidinę mainais už nertą elegantišką liekninančia suknelę, jogė pasisiūlė paskolinti pavasariui savo baltą beretę, kuri mane pavertė tokia retro moterimi, o buhalterė, sėkmingai prisitaikiusi mano keturių dalių ansamblį „švarkas- liemenė-sijonas-kelnės“ sutiko man paskolinti bet ką iš savo paryžietiškos kolekcijos, kurią įsigijo prieš trejus metus, bet, kaip žinia, klasika yra klasika.
Mielosios, nepatikėsite, per tris dienas mes apsilankėme viena kitų garderobuose ir susikomplektavome nuostabiausias kokybiškas kolekcijas, visiškai nealindamos planetos.
Neišsilaikiau nepapasakojusi viso to savo dukterėčiai, kuri susijaudino iki ašarų ir mums visoms padovanojo po drobinį „Greenpeace“ maišelį maisto produktams susidėti ir pasiūlė prisidėti prie akcijos: “Nepirk vandens iš plastikinio butelio, gerk iš čiaupo“.
Mielosios, pasakysiu, kad žalumas šiais laikais ne tik aktualus, bet ir atsiperka. Dabar aš einu gatve, drąsiai žvelgdama kiekvienam medžiui į akis ir jaučiuosi žaliai žavia ar žaviai žalia, tausojanti ne tik planetos, bet ir savo šeimos senkančius resursus.
Ieva, žalia ir žavi
