Naujausios
PASTATO ISTORIJA
Žaliūkių malūno Šiauliai galėjo netekti
Lapkritį miestas galės didžiuotis restauruotu kepuriniu vėjo malūnu, kuris mojuos naujais, ąžuoliniais sparnais. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza prisimena, kiek kartų galėjome netekti nacionalinės vertybės.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Kolūkio nuosavybė tapo muziejine
R. Balza prisiminė: 1875-80 metais metais malūną statė vokiečio Gustavo Danielio tėvas. Malūnas iškilo šalia Šiaulių, trijų dešimtinių žemės plote, neužstotame miškų ir sodybų. Pavadinimą gavo nuo greta buvusio kaimo.
Malūnas ir per I Pasaulinį karą tiekė miltus caro kariuomenės įgulos kepyklai Šiauliuose.
Vėliau atsirado keletas garinių ir elektrinių malūnų ir šis, vėjo, nebeteko didesnės reikšmės, o jo savininkas Evaldas Danielis (G. Danielio sūnus) 1941 metais repatrijavo į Vokietiją. Netekus savininko, malūnas priklausė Šiaulių apskrities „Pramkombinatui“, o 1949 metais perduotas ką tik susikūrusiam Pranės Jankutės kolūkiui. Malūno sparnai sukosi iki 1957 metų.
Apie dešimtmetį malūnas stovėjo apleistas. 1967 metais senas, bet gerai išsilaikęs statinys tapo muziejaus nuosavybe.
Keletą metų malūnas remontuotas. Kadangi buvo išlikusi autentiška įranga, 1970 metais atidaryta malimo ekspozicija ir malūną buvo galima apžiūrėti už dyką.
„Jei muziejus nebūtų prisiėmęs malūno, jis būtų sunykęs arba, spėju, išvežtas į besikuriantį Rumšiškių liaudies buities muziejų, kuris medinio paveldo (malūnų, trobesių, klėčių) ieškojo visoje Lietuvoje. Šiuo metu ten yra 3-4 malūnai, dalis jų demontuota, kiti stovi kaip muliažai“, — pasakojo R. Balza.
Buvo tapęs kliuviniu
Prie laukuose stovėjusio vėjusio malūno sparčiai artėjo miestas. Septintajame dešimtmetyje statomai „Nuklono“ gamyklai reikėjo elektros energijos, pradėta tiesti aukštos įtampos linija, kurios atšaka ėjo palei malūną.
„Kilo keblumų, nes malūnas su sparnis tapo kliuviniu. Pamenu, kad po Nepriklausomybės atkūrimo, apie 1993-95 metus muziejus buvo gavęs Elektros tinklų raštą, kuriuo reikalauta malūną nukelti, nes jis trukdo linijos eksploatacijai ir priežiūrai“, — prisiminė muziejaus direktorius.
Šalia malūno, stovėjęs malūnininko namas, svirnas ir klojimas nugriauti tiesiant Architektų gatvę. Anot R. Balzos, šie pastatai nepriklausė muziejui ir griovimo proceso nebuvo galima įtakoti.
Siekiant įrodyti, kad malūnas nemiega ir yra gyvas, prie jo pradėtos rengti senųjų amatų dienos.
„Pernai rengiant malūno restauravimo projektą, elektros tiekėjų užklausiau, ar negalėtų aukštos įtampos liniją “pakišti“ po žeme? Atsakė, kad neturi pinigų, o jeigu norime, už mūsų pinigus jie sutinka tai padaryti ir kaina būtų apie 3-5 milijonus litų“, — sakė R. Balza.
Jei nebūtų elektros laidų, kurie užima apie 30 procentų teritorijos, malūnas stovėtų autentiškame kraštovaizdyje, būtų galima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, kurios reikia per šventes.
Tačiau R. Balza tiki, kad ateis laikas ir aukštos įtampos elektros linijos miestuose taps požeminėmis komunikacijomis.
Vienintelis Lietuvoje
Malūnui reali grėsmė buvo iškilusi ir 1987 metais, kai jis, kaip spėjama, buvo padegtas. Jis nesudegė atsitktinumo dėka — gaisrą pamatė pro šalį važiavęs a.a. muziejaus direktorius E. Cicėnas, jis iškvietė ugniagesius. Malūną išgebėjo ir tai, kad gaisras kilo į darbo dienos pabaigą. Ugnis spėjo paliesti malūno kepurę ir dalį įrengimų.
Rimta Žaliūkių malūno restauracija pradėta pernai gruodį. Šį lapkritį malūnas atgims naujam gyvenimui ir miestas turės sutvarkytą unikalų medinės architektūros technikos paveldo objektą.
„Rašydami galimybių studiją domėjomės Lietuvoje esančiais malūnais. Drąsiai galiu sakyti, kad miestuose tokių vėjo malūnų nėra išlikę, veikiančių irgi nėra. Mūsiškis gi stovi autentiškoje vietoje ir su autentiškais įrengimais ir jis suks girnas“, — sakė direktorius.
CITATA: „Jei muziejus nebūtų prisiėmęs malūno, jis būtų sunykęs arba išvežtas į liaudies buities muziejų.
GAISRAS: Taip liūdnai po gaisro atrodė malūnas.
GARANTIJA: Paklaustas, kiek dar stovės Žaliūkių malūnas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus“ direktorius Raimundas Balza patikino: “Nei mažiau, nei jau stovi“.
ISTORIJA: Šalia malūno stovėjusi malūnininko troba neatsilaikė prieš miesto plėtrą. Troba bus atstatyta, tik ne palei kelią, o arčiau Motinos ir valo klinikos.
VAIZDAS: Malūnininko troba ir už jos tolumoje plytintys Šiauliai iš malūno aukštybių.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus“ archyvo nuotr.