Naujausios
Žalia emocija
Mielosios, šiemet pirmą kartą aiškiai suvokiau, ką reiškia mūsų amžiaus moterims švęsti gimtadienį. Ir apskritai švęsti gyvenimą.
Žodžiu, viskas prasidėjo nuo to, kad aš, Ieva, savo gimtadienio dieną į kontorą atmoviau pasipuošusi nauja, ir, mano nuomone, dovanokite, tikrai dailia suknele.
Žinoma, kaip visada, tikėjausi bent jau šiokių tokių komplimentų, nes mūsų amžiuje moteriai jų reikia kaip kapinėms lietaus. Nepatikėsite, buvau šokiruota — niekas, o niekas nepratarė nė žodžio. Mano visos atseit gerosios draugės tylėjo kaip partizanės. Tik viena jaunutė bendradarbė (kuriai aš — ne konkurentė) šnypštelėjo į ausį, kad ta suknelė — blic. Buvau jai iki sielos gelmių dėkinga.
Žinokit, visą dieną specialiai švytravau visoms draugėms prieš akis, apimta grynai mokslininkės eksperimentuotojos smalsumo, tačiau į mane buvo nukreipta kapų tyla.
Vakare į mano namus susibėgo artimų draugių būrelis. Tarp jų buvo ir vietinė dizainerė, suprojektavusi man suknelę, tai ji natūraliai ir paklausė: „Na, kaip? Suknelė patiko?“. “Mieloji, nepatikėsi, niekas neištarė nė žodžio“, — skėstelėjau rankomis. “Kokios kiaulės, ar joms gaila buvo žodį ištart, juk ir asilui aišku, kad su suknele tau — minus penki metai“, — pasipiktino. “Taip taip, ir aš taip manau, tikros kiaulės“, — sulinksėjau galva.
„Ievute, nesisielok, mano amžiną atilsį tetulytė iš Varšuvos mane išmokė pagrindinės taisyklės — jei moterys nepastebi tavo naujo drabužio, vadinasi, jis tau visai netinka, arba perdaug tinka. Šiuo atveju atrodai pritrenkiančiai“, — dailiai sudėjusi fantastiškomis basutėmis apautas kojas išpyškino viena lenkiško kraujo turinti draugė.
Tada prabilo kita mūsų amžiaus draugė, ką tik atšventusi garbų jubiliejų: „Tu įsivaizduoji, Ieva, kai aš buvau apstatyta gėlių puokštėmis, viena mano kolegė vietoj sveikinimo pasakė, kad atseit sėdžiu sau tarp gėlių ir ar tai man neprimena dar KO NORS? Cha cha“.
Mano draugė kolegei atšovė, kad jai asmeniškai nei tos gėlės, nei tas jubiliejus TO neprimena, be to, ji tarp gėlių, ačiū Dievui, dar sėdi, o ne guli. Ir kad ji apskritai kuo toliau, tuo geriau jaučiasi. Ir dar ji pasakė, kad štai pavyzdžiui, šį gimtadienio rytą nuogutėlė išsimaudė savo tvenkinyje rūke ir išlipo iš vandens jausdamasi tarsi Afroditė, nes taip ir yra, ir kad jai tereikia tik suplonėti...
Tada kažkuri iš mūsų pajuokavo: „Man rods, kad tu nebvark“. Ir jubiliatė, mus išvadinusi senomis pavydelninkėmis, prisipažino, kad sulaukusi savo metų jaučia baisų spaudimą ir norą ją sugniuždyti ir susendinti. Ir kartais jai atrodo, kad tik ji viena iš paskutiniųjų stengiasi nepasiduoti, būti linksma, žavinga, jauna, patraukli, vaikščioti aukštai iškėlusi galvą ir nesiskųsti gyvenimu.
„Žinokit, mielosios, — ji tvirtai pridūrė, — jei aš vaikščiočiau pabrukusi uodegą ir skųsčiausi, tai visos manęs gailėtų ir visoms būčiau gera“. Mes vieningai nusprendėme, kad būtent taip ir yra, tačiau jau geriau gyventi, kad iš paskos žaibai trankytųsi ir eitų žiežirbos bei dūmai (ne, dūmai gal nereik) ir geriau tegul mums pavydi, negu mūsų gailisi. Ot taip...
Jaučiausi kaip niekada teisinga, kol viena draugė tiesiai šviesiai paklausė: „O tu, Ieva, jei visai atvirai, niekad nesi pajutusi savyje žalio pavydo?“.
„Aš? Nie— ka — da. Tik baltą“, — pasakiau tvirtai, jausdamasi aukščiau VISO TO. “O jei kaip prieš Dievą?“
Pabandžiau įsivaizduoti, kaip Dievas rodo man priešmirtinį gyvenimo filmą ir net pašiurpau (su ta vaizduote reikia kažką daryti, gal yra kokių tablečių). Prieš mano akis pradėjo kilti prisiminimai. Pavyzdžiui, kai po vieno vakarėlio ryte susitikau draugę, o ši išsitarė atseit labai mažai miegojusi. O kai aš pasakiau, kad mes tai iškart nuėjome miegoti, ji išplėtė naivias akis, ir nustebo: „Miegoti? Po tokios romantiškos vakarienės? Na jau ne“, — ir demonstratyviai pasirąžė.
Dievaž, sutraukė visus vidurius, nenorėjau nei jos, nei saviškio matyt kokias tris dienas. Arba pamenu, kaip mane nervindavo kita draugė, kuri amžinai džiaugdavosi, kaip sparčiai jos vyras stato jų svajonių namus ir kaip spėriai juda darbai, ir kokias prabangias užuolaidas nusipirko, ir kokius baldus užsakė. Tuo tarpu pas mus jau trečius metus nesibaigia remontas ir galo nematyti, ir net plastikiniai langai nesudėti. Prisipažinsiu, žaliavau ir praktiškai su ta drauge nutraukiau santykius ir net nebuvau jos „kukliose“ įkurtuvėse.
„Nu, jo, kaip prieš Dievą, tai prisidirbau nuodėmių, reiks eiti išpažinties“, — skaudžiai pajuokavau.
Bet kita draugė (ta lenkiško kraujo su pritrenkiančiomis basutėmis) mane nuramino, kad kunigas per pamokslą pasakęs, jog pavydas — ne nuodėmė, o tik emocija. Atseit, svarbu tą emociją atpažinti ir tinkamai reaguoti.
„Kaip tinkamai?“, — pasidomėjau. “Na kad ir pro sukąstus dantis iškošti, kad suknelė išties graži“, — pasakė ji. “Gerai jau gerai, tavo batai — pritrenkiantys“, — perlipau per save, ir man palengvėjo.
Ieva, ne aukščiau VISO TO
