Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Visiškai kita moteris
Mielosios, neabejoju, kad esate bandžiusios keisti figūrą, svorį, gyvenimo būdą, netgi, išimtinais atvejais, gyvenimo partnerį. Tačiau beveik esu tikra, kad nebandėte keisti savo vardo.
Taigi, aną savaitę po ilgo nesimatymo viename vakarėlyje susitikau buvusią kursiokę ir, prisipažinsiu, nepatikėjau savo akimis.
Kai prieš akis man išniro žavinga pusamžė būtybė raudonomis lūpomis, ilgais palaidais plaukais, žvilgančiomis akimis, įsisupusi į menišką skraistę, nė nepagalvojau, kad tai galėtų būti mūsų Staselė.
Bet ji pirma mane pažino ir energingai sušukusi: „Ieva, brangioji“, triskart prisiglaudė prie mano skruostų. Tik iš balso ją ir pažinau.
„Stasele, čia tu!?“ – buvau apstulbinta tokios neįtikėtinos transformacijos.
„Ir taip, ir ne!“ – nusikvatojo kažkokiu laisvu, gaivalingu juoku mano neatpažįstama pažįstama.
Čia turėčiau šiek tiek papasakoti apie Staselę.
Staselė mūsų kurse buvo viena kukliausių asmenybių, kokias mes vadiname pilkomis pelėmis. Ji pakankamai vėlai ištekėjo už paprasto vyruko, susilaukė kelių vaikučių, dirbo kažkokiame archyve, ir ramiai sau seno. Kartais sutikdavau ją kursiokų susitikime ar gatvėje – ji buvo vienodai maloni, tyli, pilka, netgi, maniau, be humoro jausmo, nenaudojo makiažo ir rengėsi baisiai.
„Milda, kur dingai?“ – prie mano Staselės priėjo toks labai impozantiškas vyriškis vešliais pusilgiais plaukais ir meiliai pakštelėjo jai į skruostą.
„Tuoj, brangusis, susitikau savo seną bičiulę, atsimeni, pasakojau tau apie Ievą?“ Vyriškis galantiškai pabučiavo man ranką, o aš pagavau save raustant ir kokektuojant, vadinasi, tas Staselės draugas tikrai vertas grieko.
Bet tada man staiga toptelėjo... Palauk, kodėl Milda? Ir aš, vis dar neatsigaudama iš nuostabos, dar labiau nustebau.
Ir ta mano nuostaba, matyt, buvo tokia akivaizdi, kad Staselė vėl prapliupo juoktis, tačiau tas juokas buvo ne jos. Anksčiau ji, jei atsitiktinai suprasdavo humorą, kažkaip susirietusi kikendavo. O dabar juokėsi plačia burna, rodydamas baltus žvilgančius dantis. Ir iš kur ji tokius traukė? Visiškai nieko nesupratau.
Tada paėmiau ją už alkūnės ir, nusivedusi į šalį, prirėmiau prie sienos.
„Gerai, Stasele, koks čia detektyvas, kodėl tu Milda, ir apskritai, kas su tavim atsitiko? Aš tavęs visiškai neatpažįstu. Klok viską.“
Tai Staselė man viską ir išklojo.
Ogi paaiškėjo, kad ji jau senokai išsiskyrė su vyru, mat tas sugebėjo susirasti kitą. Vaikai išskrido kas sau. Ir tada Staselė pajutusi, kad ji nebenori būti Staselė. Tuo metu ji internete susirado kažkokius moterų dvasinės transformacijos kursus, pradėjo iš pradžių virtualiai, po to vizualiai bendrauti su kažkokiu guru, kuris jai atskleidė, kad Staselėje yra įkalinta visai kita nuostabi moteris, kuri tiesiog džiūsta Staselės kūne ir apskritai jos pilkame gyvenime, ir prašosi išleidžiama į laisvę. Ir jei Staselė tučtuojau jos neišlaivins, ji galinti susirgti rimtomis ligomis.
Tada Staselė intuityviai pajutusi, kad Staselė yra jai primestas vardas, kuris, galimai, ir pakoregavo jos gyvenimą. Ir, padedant tam guru, ji suvokė, kad iš tiesų ji turėjusi būti Milda – baltų meilės ir laisvės deivė. Guru pritarė, kad tai labai geras ir stiprus vardas, ir kad pakeitus vardą jos gyvenimas iš tiesų kardinaliai keisis. Taigi, Staselė oficialiai susitvarkė dokumentus ir ryžtingai pakeitė vardą. Be to, pradėjo lankytis šokio terapijoje ir šokio metu, mušant būgnams ir tamtamams, leisdavo pasireikšti Mildai.
Vieno tokio seanso metu ją pastebėjo tas pats guru ir lyg Pigamalionas įsimylėjo savo kūrinį.
Mielosios, nepatikėsite, kai vakarėlyje užgrojo muzika, Milda taip pradėjo šokti, kad mes visos su savo juodomis mažomis suknelėmis pasijautėme it pilkos, tik pačios sau teįdomios snobiškos pelės. Na, bent aš taip pasijutau.O visi vyrai, ir maniškis Adomas, nenuleido akių nuo išlaisvintosios Mildos.
Žinoma, aš pasiėmiau Mildos telefono numerį ir to guru vizitinę kortelę. Galite juoktis, galite pavydėti, bet aš jau užsirašiau į tuos šokio terapijos kursus ir rimtai galvoju, kokia būtybė įkalinta manyje, ir ar iš tiesų aš esu aš?
Nors guru sakė, kad mano vardas labai stiprus, gal todėl aš ir gyvenu pakankamai gražų gyvenimą, bet, pavyzdžiui, ta pavardė „ienė“ man niekuomet nelipo.
Aš ieškau savasties ir pradedu justi, kad gal visai kitaip gyvenčiau, jei būčiau kokia Eva, pavyzdžiui, Štolc arba Kurdiuazjė, arba fon Štaitman?
Adomui dar to nesakiau, žinoma.
Gal Eva Štolc?
