Naujausios
Vilkai tampa egzotika
Medžiotojai, nušovę vilkus, išdidžiai pozuoja nuotraukoms, nes tokie įvykiai vis retesni, o vilkas Lietuvos miškuose tampa egzotišku ir retai sutinkamu plėšrūnu.
Vidmantas LOPETA
Kurtuvėnų regioninio parko biologas
Vaikystės pasakų žvėris
Be vilkų nebūtų daugelio vaikystės pasakų: nei „Raudonkepuraitės“, “Trijų paršiukų“, nei pasakos apie vilką, medžiojantį uodega eketėj. Nebūtų net Gedimino sapno apie Vilniaus įsikūrimą. Prisimenu, vaikystėj mama sekdavo: “seku seku pasaką, vilkas rijo ašaką...“ Baugu būdavo klausytis apie vilką, ant dviejų kojų atsistojusį “ties galiniu langu“ ir žiūrintį į trobos vidų.
Dar visai neseniai miškingų Lietuvos vietų sodybose vilkai sliūkindavo aplink sodybas, papjaudavo toliau į mišką nuklydusius šunis, puldinėdavo gyvulius ganyklose, retkarčiais išsikasdavo per tvarto pamatus ir išnešdavo avį.
Bet visa tai buvo jau seniai. Vilkai tapo egzotika, laisvėje juos pamatyti pasiseka nebent medžiotojams.
Miškingame Kurtuvėnų regioniniame parke ekskursijose apsilankę vaikai neretai klausinėja apie miško žvėris, o ypač — apie vilkus. Pasakius, kad į parko miškus retkarčiais užklysta šie plėšrūnai, visi aiškiai pagyvėja — miškai, kuriuose yra vilkų, visada turi bauginančios romantikos.
Nyksta vilkų — daugėja erkių
Vilkų liko mažai ir pavojaus žmogui jie nekelia. Nebent vilkas būtų pasiutęs, bet tokie atvejai labai reti.
15 metų vaikštau po Kurtuvėnų regioninio parko miškus, daug kartų sekiau vilkų pėdomis, juos skaičiuodamas, bet gyvo vilko nemačiau — vilkai puikiai mato, užuodžia ir vengia žmogui rodytis akyse. Ypač jie bijo vyrų, mažiau saugosi moterų ir vaikų.
Įdomu, kad tarp vilkų ir erkių gausumo yra ryšys. Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad JAV vakaruose išnaikinus plėšrūnus -- pumas ir vilkus — pagausėjo erkių ir elnių. Mat erkės, įsikibusios žolėje, daug lengviau galėjo sulaukti „šiltakraujo grobio“ — elnio, kurio krauju pasimaitinusios, sėkmingai dauginosi. Lietuvoje sumažėjusi elnių populiacija atsistato, tad erkėms sąlygos daugintis palankios.
Kas didesni plėšrūnai?
Vilkų likę mažai, daugelis kaimo žmonių jau nelaiko galvijų, todėl ūkininkų nusiskundimų dėl vilkų papjautų naminių gyvulių pasitaiko retai, dažniau — tolimesniuose nuo Šiaulių rajonuose. Didesnę konkurenciją vilkai, mažinantys žvėrių skaičių, sudaro medžiotojams. Tačiau net ir medžioklės ūkyje vilkai teikia naudą. Jie geriau negu medžiotojai miške atlieka žvėrių atranką. Pirmiausia išgaudo sergančius žvėris, kuriuos lengviau sumedžioti.
Kai kuriuose miškuose, kur nelikę vilkų, kanopiniai žvėrys daro nemažą žalą, skabydami naujai pasodintų medelių viršūnes. Medžiodami šiuos žvėris (ypač stirnas), vilkai sumažina jų perteklių ir tuo pačiu netiesiogiai apsaugo miško kultūras nuo pažaidų. Žiemą vilkai dažnai minta dvėseliena.
Gamtoje niekada nebūna taip, kad plėšrūnas visai išnaikintų savo aukas, nes tokiu atveju pats pražūtų. Vilkai niekada neišnaikins visų stirnų, šernų ar elnių. Tuo tarpu nuo žmogaus rankos, literatūros duomenimis, maždaug prieš 500 metų krito paskutinieji taurai; prieš 300 — 200 metų neliko miškinių kačių (vilpišių), voverių skraiduolių, laukinių arklių (tarpanų), ernių, garsėjusių savo ėdrumu. Vos daugiau kaip prieš 100 metų Gudų girioje krito paskutinis rudasis lokys.
Suskaičiuoti nelengva
Nustatyta, kad daugiausia vilkų buvo po Antrojo pasaulinio karo — nuo pusantro iki dviejų tūkstančių. Tuo tarpu mažiausiai buvo belikę praeito šimtmečio viduryje: 1965 — 1969 metais — mažiau kaip šimtas. Vėliau vilkų skaičius stabilizavosi ir svyravo nuo 200 iki 400 (kartu su sumedžiotais žvėrimis).
Kiek vilkų po Lietuvos miškus slankioja šiuo metu, pasakyti tiksliai negali niekas. Dėl to vyksta diskusijos ne tik tarp mokslininkų ir medžiotojų, bet ir tarp mokslininkų bei dalies gamtosaugininkų.
Atrodytų keista: jei nežinom, kiek turim vilkų, paimkim ir suskaičiuokim. Taip ir daroma. Vilkai skaičiuojami kas keli metai, šį darbą koordinuoja įvairios institucijos. Seniau vilkų apskaitas atlikdavo medžiotojų būreliai. Vėliau — medžiotojai — ekspertai, apmokyti studentai, miškininkai, saugomų teritorijų darbuotojai. Šiuo metu vilkų apskaitas koordinuoja Vilniaus universiteto Ekologijos institutas.
Iš pirmo žvilgsnio paprastos vilkų apskaitos iš tikrųjų labai sudėtingos. Būtina sąlyga — iškritęs sniegas. Tik ant jo atsispaudžia pėdsakai visame maršrute. Šylant klimatui, sniego iškrinta vis mažiau. Pavyzdžiui, šiemet numatyta vilkų apskaita daugelyje vietų neįvyko, nes sniegas mūsų miškuose teišsilaikė vieną parą. Vilkų apskaitas daro patyrę gamtininkai. Puriame sniege neryškūs pirštų antspaudai — kartais sunku atskirti, kur nuėjo stambus šuo, o kur vilkas. Kai šilta ir sniegas patyžta, visi pėdsakai padidėja. Tada panašios formos lapės pėdsakai dydžiu nedaug nusileidžia vilkui.
Apskaitų tikslumą mažina ir didelis šių žvėrių judrumas. Žinoma, kad per naktį medžiodami vilkai nubėga iki 40 kilometrų. Žiemą, trūkstant maisto ar ieškodami partnerės stiprūs žvėrys per parą gali įveikti ir 100 kilometrų distanciją.
Kuo mažiau žvėrių, tuo didesnį atstumą jie turi keliauti. Judėdami turi nuolatinius savo maršrutus, jungiančius nutolusius miškų, pelkynų masyvus. Todėl, vilkų apskaitą atliekant ne vienu metu, tie patys žvėrys gali būti aptikti kelis kartus.
Šiame tūkstantmetyje vykdytų apskaitų duomenimis vilkų sumažėjo nuo 550 (2000 metais) iki 355 (2002 metais). Nušauta nuo 48 vilkų (2001 metais) iki 76 vilkų (2002 metais). 2004 metais medžiotojai ekspertai šalyje aptiko tik 106 (Šiaulių apskrityje — 8) vilkus. Po dvejų metų miškininkai suskaičiavo 193 (Šiaulių apskrityje — 36) žvėris.
Kryžminasi su šunimis
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, daugiau dėmesio pradėta skirti ir nykstančių rūšių, tarp jų — ir vilkų apsaugai. Nenuostabu: vilkai jau išnyko Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Austrijoje, o dalyje kitų šalių tapo reti. Todėl 2000 metais ir mūsų šalyje vilkai buvo įtraukti į Buveinių direktyva saugomų rūšių sąrašą.
Lietuva kartu su Latvija ir Estija, motyvuodama gyvybinga vilkų populiacija, išsiderėjo sau geografinę išimtį, leidžiančią medžioti vilkus. Šalyje leidžiama sumedžioti 20 ar kiek daugiau vilkų. Beje, šiemet šis limitas išnaudotas labai greitai — iki sausio vidurio.
Vilkai nuo senovės gyveno nuošaliose ūksmingose Lietuvos giriose. Ten irštvose jie vesdavo vaikus ir darydavo žalą miškų ir pamiškių gyventojams, puldinėdami naminius gyvulius. Dėl to nuo neatmenamų laikų buvo medžiojami įvairiais būdais: gaudomi vilkduobėmis, tinklais, viliojami gyvu ar negyvu jauku, apsupami vėliavėlėmis.
Vilkų gausumą nulemia daug faktorių. Vienas svarbiausių — ramybė vilkų gyvenamose vietose. Vilkai rujoja vasario mėnesį, vaikus veda balandžio — gegužės mėnesiais. Tam pasirenka žmonių retai lankomas vietas.
Dėl ne visai aiškių priežasčių (manoma, kad trūkstant partnerių ar dėl tėvų žūties vaikams neišmokus medžioti), kartais vilkai šunų nepjauna, o priešingai — su jais, dažnai valkataujančiais, kryžminasi. Dėl to negausi vilkų populiacija genetiškai gali išsigimti. Vilko-šuns hibridai, priešingai nei vilkai, pavojingi žmogui, nes jo nelabai bijo. Lietuvoje vilkų genetiniai tyrimai neatliekami, todėl ir nežinome, ar miške matytas vilkas iš tikrųjų yra vilkas.
Vilkai medžiojami Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje. Gretimoje mums Lenkijoje saugomi, įrašyti į Raudonąją knygą.
Citata: „2004 metais medžiotojai ekspertai šalyje aptiko tik 106 vilkus, Šiaulių apskrityje — 8 vilkus. Po dvejų metų miškininkai suskaičiavo 193 vilkus, Šiaulių apskrityje — 36 žvėris.
GALIMYBĖ: Ar vilkai išliks ateities kartoms, priklauso nuo mūsų pagarbos šiems girių valdovams.
