Vienodų margučių nebūna

Vienodų margučių nebūna

Vienodų margučių nebūna

Aukštelkėje (Šiaulių rajonas) gyvenančios Irenos Cibulskienės namai Velykomis pakvimpa dar gerokai prieš šventę. Kasmet aukštelkiškė numargina apie 100 margučių. Jos išdailintų kiaušinių yra Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Italijoje, Anglijoje, Vokietijoje.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Margintojų dinastija

Šiaulių rajono Aukštelkės padalinio neįgaliųjų draugijos pirmininkė I. Cibulskienė, kilusi iš Kelmės rajono, Aukštelkėje gyvena 34-erius metus. Kiaušinius margina visą amžių – nuo 8-erių.

„Margino mama, mamos seserys, marginu aš, mano dukra, bet anūkai – nė vienas“, – apie benutrūkstančią margintojų dinastiją sako I. Cibulskienė.

Tik prieš trejas gyvenimo Velykas moteris nepalinko prie margučių: po operacijos ir netekčių.

„Nors ir akys, ir rankos ne be tos, negaliu nustigti nemarginusi“, – sako I. Cibulskienė.

Prieš šventes ji numargina apie 100 kiaušinių.

Dar prieš tris savaites iki Velykų paruošia dažus – gelžrūdes: užmerkia surūdijusių geležių, juodalksnio ar paprasto alksnio žievių, užpila šiltu parūgštintu vandeniu. Pastato ant krosnies ir raugina.

„Kai užraugiu dažus, jau pagal kvapą jaučiu, kad Velykos artėja“, – sako I. Cibulskienė.

Marginimo subtilybės

Marginti vašku I. Cibuskienė pradeda prieš porą savaičių iki Velykų. Pilnas dubuo kiaušinių margintojai – trijų dienų darbas.

Moteris negaili patarimų, kad margučiai džiugintų.

Kiaušinius reikia rinkti baltus, nes ant rudo lukšto raštai bus neaiškūs. Kiaušinis turi būti kiek pastovėjęs – šviežio „neims“ dažai. Vašką naudoti tik natūralų.

Prieš marginant vašku, kiaušinį sušildyti. I. Cibulskienė užkaičia puodą su vandeniu, ant jo uždeda dubenėlį ir kiaušinius pašildo ant garų.

Įgudusi kiaušinių dažytoja atvirauja: būna, kad ranka sudreba. Nuvalius vašką, kiaušinis jau sugadintas – išvirus lieka balta dėmė.

Primarginusi margučių, prieš pat Velykas merkia į gelžrūdes. Šiemet, džiaugiasi, pavyko išgauti gerus dažus: kiaušiniai pajuodo po penkių valandų.

Ištraukti iš dažų kiaušiniai nudžiovinami (dar patamsėja) ir galiausiai verdami svogūnų lukštuose.

„Verdu ne dėl skonio, o dėl kiaušinio išvaizdos. Jei virsi per trumpai, raštai bus balti, jei pervirsi – paraus. Man gražiausi – žalsvi raštai“, – rodo margučius moteris.

Kai kuriuos išvirtus margučius paspalvina: nagų laku ar flomasteriu.

Kad kiaušiniai blizgėtų, patepa aliejumi.

Raštą padiktuoja kiaušinis

Marginti I. Cibulskienei – malonumas: „Daug kas sako, kam akis gadinu, kodėl sėdžiu. Man patinka. Įdomu. Pailsiu, atsipalaiduoju. Tuo momentu niekur nereikia eiti, brėžiu brūkšniuką prie brūkšniuko ir tik apie kiaušinį galvoju.“

Visi margučių raštai – margintojos galvoje. Jokio išankstinio plano, paėmusi į rankas kiaušinį, neturi.

„Pradedu nuo gėlytės ar trikampiuko. Pats kiaušinis raštą padiktuoja. Svetimo rašto nepasisavinsi – neišeina. Negaliu marginti vienodai. Nors raštai ir panašūs, bet visiškai tokio pat margučio nėra. Atrodo, numarginu, gražu, galėčiau ir kitus tokiu pačiu raštu marginti. Bet ne, nėra kantrybės“, – šypsosi moteris.

Visos šeimos moterų kiaušinių raštai – skirtingi. Mama margindavo šakelėmis, mamos sesuo – širdelėmis, trikampiukais, dažniausi I. Cibulskienės raštai – gėlytės, žvaigždutės. Jei ant kiaušinio lieka vietos, ji užrašo sveikinimą: „Su šventom Velykom!“

Jei turi daugiau laiko, I. Cibulskienė dažo keliaspalvius kiaušinius. Vašku pamargina ant balto kevalo, įmerkia, tarkime, į raudonus medvilninius dažus. Toliau vašku margina jau ant spalvoto kiaušinio. Išvirus kiaušinį lukštuose, raštai bus žalsvi ir raudoni.

Prieš keletą metų I. Cibulskienė margino stručio kiaušinius. Išgražinti vieną kiaušinį prireikė trijų valandų. Rankose neišlaikė: margino prisiglaudusi prie krūtinės, nes kiaušinis sveria 1,6–1,9 kilogramo.

Savo margintą kiaušinį, neabejoja I. Cibulskienė, bet kur pažinų. Jos margučių yra Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje.

Nuvertintos šventės

„Vaikystėje Velykos būdavo smagesnės nei dabar, – į prisiminimus nusikelia aukštelkiškė. – Mama pyragus kepdavo, o mes vaikai, laukiame susėdę ant grindų, kol iškeps. Didžiausia šventė! O dar kiaušiniai!“

Dabar, mano I. Cibulskienė, žmonės mažiau vertina šventes. Nuvežus margučių į turgų, tik pagyvenę domisi, o jauniems – neįdomu.

I. Cibulskienė tradicijų nepamiršta: „Tai – mūsų šaknys, protėviai.“

Siūlus pakeičia plastilinas

Dar vienas I. Cibulskienės užsiėmimas – klijuoti paveikslus iš plastilinu. Delnuose sumaigiusi mažytį plastilino gabalėlį, klijuoja ant stiklo. Raštui naudoja siuvinėto paveikslėlio pavyzdį.

Išklijavusi paveikslą, ant viršaus deda antrą stiklą – kad ant plastilino dulkės neliptų.

Plastilino auksarankė pataria iš karto įsigyti tiek, kad nepritrūktų, nes skirtingose pakuotė plastilino atspalviai skiriasi.

ĮVAIROVĖ: Kiekvienam margučiui – savas raštas. Vašku numarginti kiaušinai prieš virimą (kairėje) ir jau išvirus.

MARGINTOJA: Aukštelkėje gyvenanti Irena Cibulskienė kasmet prieš Velykas nudažo apie šimtą margučių.

KRUOPŠTUMAS: Numarginti vašku stručio kiaušinį prireikė trijų valandų.

ŠVENTĖ: Irenos Cibulskienės stalas prieš Velykas nukrautas margučiais.

Jei lieka vietos, I. Cibulskienė ant margučio išdailina sveikinimą: „Su šv. Velykom!“

SUMANUMAS: Irenos Cibulskienės plastilinu klijuoti paveikslai atrodo tarsi siuvinėti kryželiu.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.