Veterinarijos gydytojas prisiduria ūkininkaudamas

Veterinarijos gydytojas prisiduria ūkininkaudamas

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas pri­si­du­ria ūki­nin­kau­da­mas

Kel­mės ra­jo­ne, Ka­ti­liš­kės kai­me gy­ve­nan­tis ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Kęs­tu­tis Le­vic­kis ap­žiū­rė­jo ir gy­dė Kra­žiuo­se vie­nai nak­čiai ap­si­sto­ju­sių vo­kie­čių, ke­lia­vu­sių per Lie­tu­vą ve­ži­mais, ark­lius.

Gy­dy­ti gy­vu­lių jis va­ži­nė­ja ir į ki­tas se­niū­ni­jas, sie­kia net Ra­sei­nių ra­jo­ną. Bet vien iš ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo dar­bo, kai kai­muo­se ma­žė­ja gy­vu­lių, pra­gy­ven­ti bū­tų sun­ku. Gelbs­ti iš tė­vų pe­rim­tas ūkis. Gim­ti­nės trau­ka na­mo par­ve­da penk­tą­ją Le­vic­kių kar­tą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Čia per am­žius gy­ve­no Le­vic­kių Le­vic­kiai“

Po­kal­biui skir­tos ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo ir ūki­nin­ko Kęs­tu­čio Le­vic­kio mi­nu­tės – su­skai­čiuo­tos. Kai tu­ri dvi­gu­bus įsi­pa­rei­go­ji­mus, dar­bas dar­bą ve­ja. Gy­ve­ni­mas – am­ži­nas lė­ki­mas. Ta­čiau po­nas Kęs­tu­tis ne­si­gai­li sa­vo pa­si­rin­ki­mo. Nuo vai­kys­tės sva­jo­jo tap­ti gy­dy­to­ju.

Bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą su­pra­to, jog stu­di­juo­ti me­di­ci­nos ga­li ir neįs­to­ti, to­dėl pa­si­rin­ko ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo spe­cia­ly­bę, o po stu­di­jų – gy­ve­ni­mą kai­me.

Ša­lia tė­vų na­mų, sto­vin­čių be­veik ant Kra­žan­tės kran­to, su žmo­na Ire­na pa­si­sta­tė sa­vo na­mą. „Ka­ti­liš­kė­je per am­žius gy­ve­no Le­vic­kių Le­vic­kiai, – pa­sa­ko­ja po­nas Kęs­tu­tis. – Ma­no tė­vas sa­vo se­ne­lių so­dy­bos vie­to­je pa­si­sta­tė sa­vo na­mus. Aš ne­grio­viau tė­vų so­dy­bos. Pa­li­kau kaip pri­si­mi­ni­mą. Be to, pa­sta­tai rei­ka­lin­gi ūki­nei veik­lai.“

Prieš tre­jus me­tus į Ka­ti­liš­kę su­grį­žo ir vy­riau­sias Le­vic­kių sū­nus Min­dau­gas, bai­gęs moks­lus Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je, įgi­jęs ma­gist­ro laips­nį ir stu­di­ja­vęs re­zi­den­tū­ro­je. Gy­dy­to­jo dar­bu ir ūkio rei­ka­lais da­bar rū­pi­na­si dvie­se.

„Sū­nus ge­riau iš­ma­no apie šiuo­lai­ki­nę tech­ni­ką, aš jam per­duo­du gy­ve­ni­miš­ką ir ūki­nin­ka­vi­mo pa­tir­tį. Ūki­nin­kau­da­mas pa­ts tu­ri bū­ti ir trak­to­ri­nin­kas, ir su­vi­rin­to­jas, ir elekt­ri­kas, ir gy­dy­to­jas. Ge­rai, kai yra pa­dė­jė­jas. Sam­do­me tik vie­ną dar­bi­nin­ką“, – apie sa­vo kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja K. Le­vic­kis.

Su­kū­rė kom­pak­tiš­ką ir tvar­kin­gą ūkį

Šie­met „Me­tų ūkio“ kon­kur­se Le­vic­kiai pel­nė ant­rą­ją vie­tą.

Pui­kiai su­tvar­ky­ta, ža­lu­mo­je ir gė­ly­nuo­se sken­din­ti Ire­nos ir Kęs­tu­čio Le­vic­kių so­dy­ba iš to­lo trau­kia akį.

Tvar­kin­gas ir jų ūkis. Nau­ja fer­ma, ku­rios sta­ty­bai ūki­nin­kas sam­dė tik mū­ri­nin­ką. Fer­mos vi­dų įsi­ren­gė pa­ts su sū­nu­mi Min­dau­gu. Tvar­kin­gos si­lo­so tran­šė­jos. Vi­sa rei­ka­lin­ga že­mės dir­bi­mo ir šie­na­vi­mo tech­ni­ka.

Ne­pir­ko tik kom­bai­no. Kad iš­lai­ky­tų kom­bai­ną, tu­rė­tų va­ži­nė­ti kul­ti ki­tiems. O po­nas Kęs­tu­tis tu­ri va­žiuo­ti gy­dy­ti. Neap­si­mo­kė­tų, nes pa­tys sė­ja tik 15 hek­ta­rų plo­te. Ja­vų tiek, kiek rei­kia gy­vu­liams. Ki­ta že­mė ski­ria­ma pie­voms ir ga­nyk­loms. Ka­ti­liš­kė­se ir ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se že­mė smė­lin­ga, ne­na­ši, kal­vo­ta. Tin­ka tik gy­vu­li­nin­kys­tei.

Ūki­nin­kai dek­la­ra­vo 73,71 hek­ta­ro že­mės. Jų plo­tai api­ma Ka­ti­liš­kės, Šeš­ki­nės ir ki­tus ap­lin­ki­nius kai­mus.

Lai­ko 77 gal­vi­jus. 33 iš jų mel­žia­mos kar­vės. Kas­dien „Sa­ke­los“ bend­ro­vei Le­vic­kiai par­duo­da po 650 –700 ki­log­ra­mų pie­no ža­lia­vos. Bend­ro­vė mo­ka po 25 cen­tus už ki­log­ra­mą.

Šie­met kar­vių pro­duk­ty­vu­mas bu­vo ma­žes­nis. Dėl saus­ros kar­ves į ga­nyk­las iš­lei­do tik lie­pos mė­ne­sį, kai at­žė­lė ato­las. Bai­mi­no­si, kad žo­lės neuž­teks žie­mos se­zo­nui, to­dėl pir­miau­sia pri­si­ruo­šė pa­ša­rų, pa­skui ga­nyk­las ati­da­vė kar­vėms.

Dau­giau že­mės nu­si­pirk­ti ap­link Ka­ti­liš­kę da­bar nė­ra šan­sų. Anks­čiau di­de­lių plo­tų ne­si­gvie­šė. Ma­nė, jog pra­gy­vens iš ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo pra­kti­kos.

Ūki­nin­ka­vo jo tė­vas. Iš pra­džių su­si­grą­ži­no 16,5 hek­ta­ro nuo­sa­vy­bės. Pas­kui po tru­pu­tį plė­tė plo­tus. Po­nas Kęs­tu­tis tė­vo ūkį pe­rė­mė tik 2006 me­tais. Že­mė tuo­met jau bu­vo ge­ro­kai pa­bran­gu­si. Da­bar to­se vie­to­se pra­šo 3–3,5 tūks­tan­čio eu­rų už hek­ta­rą. Le­vic­kiai tu­ri 50 hek­ta­rų nuo­sa­vos, ki­tą že­mę nuo­mo­ja­si.

Šie­met dėl saus­ros že­mė ne­le­pi­no ir di­de­liais der­liais. Va­sa­ri­niai mie­žiai ir avi­žos iš­de­gė – pri­kū­lė tik po 2–2,5 to­nos iš hek­ta­ro.

Ma­žė­ja gy­vu­lių, ma­žė­ja dar­bo

Kai per Lie­tu­vą ve­ži­mais su tai­kos mi­si­ja trau­kę vo­kie­čiai ap­si­sto­jo Kra­žiuo­se, po­nas Kęs­tu­tis buvo pa­kvies­tas ap­žiū­rė­ti jų ark­lius. Po to va­žia­vo jų gy­dy­ti ir į Kur­tu­vė­nus, kur ke­liau­nin­kai bu­vo ap­si­sto­ję il­ges­niam lai­kui. Ark­liams nu­sta­tė rau­me­nų už­de­gi­mą ir vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mą.

Prie­še­pi­zo­ti­nes prie­mo­nes ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai at­lie­ka pa­gal Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos pa­skirs­ty­tas te­ri­to­ri­jas. Gy­dy­ti ga­li va­žiuo­ti vi­sur, kur tik pa­kvie­čia.

K. Le­vic­kis kar­tais kvie­čia­mas į ki­tus ra­jo­nus, ta­čiau sa­ko, jog vien iš ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo pra­kti­kos da­bar pra­gy­ven­ti bū­tų su­dė­tin­ga. Ma­žė­ja gy­vu­lių. Stam­bė­ja ūkiai.

„Anks­čiau kiek­vie­no­je kai­mo so­dy­bo­je lai­kė kiau­lių, avių, kar­vių, net ark­lį. Da­bar kiau­lių dras­tiš­kai ma­žė­ja. Tuoj teks įra­šy­ti į Rau­do­ną­ją kny­gą. Ki­tų gy­vu­lių dau­ge­lis kai­me ne­lai­ko. Se­nie­ji gy­ven­to­jai ne­pa­jė­gia, jau­ni la­biau lin­kę gy­ven­ti iš pa­šal­pų“, – sa­ko 35 me­tus ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju dir­ban­tis K. Le­vic­kis.

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo dar­bas nė­ra leng­vas. Tu­ri nu­va­žiuo­ti di­de­lius at­stu­mus. Kai­muo­se kai kur su­dė­tin­ga pri­va­žiuo­ti. Ūki­niai gy­vu­liai – stam­būs. Rei­kia daug fi­zi­nių jė­gų.

O gy­vu­liai ser­ga. Da­bar sie­kia­ma kuo di­des­nio jų pro­duk­ty­vu­mo. Pa­vyz­džiui, kas­met duo­da­ma daug pie­no kar­vė grei­tai nu­si­lpsta. Su­silp­nė­jus imu­ni­te­tui, kim­ba įvai­riau­sios li­gos. Pra­si­de­da įvairūs už­de­gi­mai.

Vis ma­žiau ve­te­ri­na­ri­jos stu­di­jas bai­gu­sių jau­nų žmo­nių va­žiuo­ja dirb­ti į kai­mą. Lie­ka mies­tuo­se. Ten įku­ria gy­vū­nų kli­ni­kas. Gy­do smul­kius gy­vū­nė­lius. Nie­kur ne­rei­kia va­žiuo­ti. Gy­vū­nų šei­mi­nin­kai pa­tys juos at­ve­ža. Be to, ir mo­kė­ti už gy­dy­mą pa­si­ruo­šę dau­giau, nes mies­tuo­se ge­riau už­dir­ba.

Au­to­rės nuo­tr.

Į gim­ti­nę su­grį­žęs Kęs­tu­tis Le­vic­kis 35 me­tus dir­ba ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju ir 12 me­tų ūki­nin­kau­ja.

Mais­to tech­no­lo­gės spe­cia­ly­bę įgi­ju­si Ire­na Le­vic­kie­nė su­ma­niai pa­nau­do­ja vis­ką, ką gau­na iš že­mės ūkio. Mo­te­ris gy­dan­čiam ir ūki­nin­kau­jan­čiam vy­rui Kęs­tu­čiui pa­de­da su­tvar­ky­ti ir or­ga­ni­za­ci­nių rei­ka­lų.

Ūki­nin­kas iš­sau­go­jo ir iš­puo­šė sa­vo tė­vų so­dy­bą.