Naujausios
Verslininkas ar biudžetininkas?
Mano mielosios, pagaliau praėjo šiltasis metų sezonas ir mes su draugėmis vėl susitikome mieloje moteriškoje kompanijoje, kur kyla netikėčiausių diskusijų, prigeneruojama genialiausių minčių ir gimsta įvairiausių netikėtų įžvalgų bei išvadų....
Šįkart draugių pokalbis netikėtai pasisuko apie vyrus.... Mat viena mūsų draugužė ruošiasi antrajai santuokai su tokiu gana nieko sau verslininku, o tai iššaukė gyvą disputą apie tai, kokių profesijų ar socialinių statusų vyrai yra geriausi...
Juk kas, jei ne mes, pagyvenusios su įvairiausio plauko ir beplaukėmis vyriškomis žmogystomis, esame pati rimčiausia socialinių tyrimų agentūra, kurią pavadinome paprastai — MAM (Mūsų Amžiaus Moterys).
Diskusiją pradėjo viena draugužė, užtikrintai pareiškusi, kad patys geriausi, stabiliausi ir patikimiausi vyrai yra biudžetininkai...
Ir štai kodėl... Biudžetininkai dirba sau ramiai, nepersidirbdami, dažnai nesiekdami jokių karjeros aukštumų, nesikaudami dėl vietos po saule, dažnai pietukus valgo arba namie, arba vietinės kontoros valgykloje... Biudžetininkai netgi darbo metu nelabai gali nutrūkti, nes turi sėdėti savo kabinetuke...
„Ir kas iš to?“, — pasiteiravome, dar nesuprasdamos biudžetininko privalumų...
„O tai, kad biudžetininkai neturi meilužių!“, — galiausiai faktų rinkinį apibendrino biudžetininko žmona ir uždėjo galutinį tašką: “Jei tekėčiau iš naujo, tai tik už biudžetininko“...
„Bet jie daug neuždirba...“, — bandė prieštarauti būsimoji verslininkienė, tačiau biudžetininkienė kaip mat atšovė: “Taip, jie nei daug dirba, nei daug uždirba, todėl ir nesijaučia užsidirbę sau meilužės“.
„Pala, pala, — įsiterpė viena biudžetinės įstaigos darbuotoja, — biudžetininkų juk irgi yra įvairių... Pavyzdžiui, valdininkai juk irgi yra savotiški biudžetininkai, bet jie dažnai važinėja į komandiruotes, kyla savo valdininkiškos karjeros laiptukais, ir netgi kartais turi savo kabinetuose slaptuosius kambariukus ir mezga visokius tarnybinius romaniukus“.
Tada mes sutarėme, kad biudžetininkus reikėtų suskirstyti į kelias grupes: („plikuosius“ biudžetininkus, arba, kaip pasiūlė mūsų draugė farmacininkė “biudžetus vulgaris“) ir į karjeros biudžetininkus (“biudžetus carjerus“).
Tad MAM tyrimų agentūros duomenimis, saugiausia yra tekėti už „biudžetus vulgaris“. Tik neapsigaukite, lotyniškai žodis “vulgaris“ reiškia ne tai, ką mes įsivaizduojame, o “paprastasis“ (nors etimologiškai tai yra susiję — paprastas, prasčiokiškas meilinimasis yra laikomas vulgariu, o štai nepaprastas, romantiškas — rafinuotu).
Tuo būdu mūsų būsima verslininkienė buvo privesta iki ašarų: „Tai norite pasakyti, kad visi verslininkai turi meilužes?“.“
„O taip, mieloji, — atsakė “biudžetus vulgaris“ žmona, — ir to nereikėtų smerkti....“
„Kaip tai nereikėtų!?“, — sukluso visa MAM agentūra.
Tada draugė psichologė išdėstė ištisą teoriją: atseit, verslininkai, kiekvieną dieną besikaunantys verslo džiunglėse, uždirbantys ar, priešingai, pradirbantys didžiulius pinigus, kasdien tobulinantys savo įgūdžius ir net garderobą, tiesiog jaučiasi moraliai užsitarnavę kartais nutrūkti... kad vėl pasikrautų naujoms kovoms...
Jie, tie verslininkai, esą yra neramūs, kažko siekiantys, vaikšto ieškančiomis akimis ir gyvenimas su tokiu vitališku tipu taip pat turi žavesio...
Užtat moterims reikėtų labai gerai pasverti, kokio gyvenimo jos nori: ramaus ar vitališko?
O kas bus, jei panaikins to „plikojo biudžetininko“ etatą?“, — įsiliepsnojusią diskusiją nutraukė viena draugužė.
„Jėzau, neduok Dieve“, —–net pamėlynavo biudžetininkienė, bet greit susivaldžiusi pajuokavo, kad tada esą, vardan šeimos gerovės, jai reikės tapti verslininko meiluže...
Plikojo biudžetininko žmona ir verslininko meilužė — tai, cha cha, atseit būtų geriausias variantas.
Tada mes visos vertinančiai pažvelgėme į biudžetininkienę ir atlaidžiai šyptelėjome: toli jai iki mūzos, jau toli....
Tada ėmėmės nagrinėti trečiojo varianto — menininko. Ir vieningai sutarėme, kad tai — pats baisiausias variantas: savotiška „verslininko neramiojo“ ir “biudžetininko plikojo“ samplaika. Šis padaras ir į kairę bėga, ir dar kiaurom kišenėm maskatuoja.
Aišku, gyvenimas su menininku turi savotiškų privalumų, ir jei moteris finansiškai gali sau leisti tokią egzotišką prabangą, tada — prašom...
Politikų klausimo nusprendėme neliesti, sutarusios, kad politikas — ne statusas, o diagnozė .
Grįžusi namo, radau saviškį, užsnūdusį ant sofos su TV pulteliu rankose. Žiūrėjau į jį — sukantį nedidelį verslelį, kartais pabrazdinantį gitara ir svajojantį apie knygą, bet dažnai pareinantį kiauromis kišenėmis — ir galvojau, Dieve Dieve, su kokiu hibridu aš čia gyvenu?
Ieva, MAM agentė