Verslas prasidėjo nuo pienovežio

Verslas prasidėjo nuo pienovežio

Verslas prasidėjo nuo pienovežio

Agronomas Povilas Žilinskas vienas pirmųjų Šiaulių apskrityje ir šalyje įkūrė pieno tiekėjų kooperatyvą. Anksčiau abejojęs kooperatyvo perspektyvomis dabar verslininkas įsitikinęs, jog perdirbėjai, kad ir kaip norėtų, kooperatyvų neuždusins.

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

23 žmonės turi darbo

Pakražančio (Kelmės rajonas) kooperatyvo pieno surinkimo punktas. Ketvirtadieniais punktas dirba iki pusės dvylikos. Didžiulis punkto pienovežis siurbia pieną. Netrukus apie trisdešimt tonų žaliavos išveš į Marijampolės pieno konservų bendrovę.

Atvažiuoja baltas autobusėlis. Vairuotojas Valdas Šteimantas iškrauna pieno kibirus, surinkėja Aldona Gedminienė išpila pieną į didžiulį šaldytuvą. Procesą stebi priėmėjos Diana Butkienė ir Regina Valčiukienė.

Pieną Pakražančio kooperatyvas surenka ir iš viekiemių. Dar yra daug garbaus amžiaus žmonių, prie kuklių kaimiškų pensijų prisiduriančių pinigėlių už parduotą pieną. Jiems būtų sunku pieną nugabenti į pieno punktą. Tad kooperatyvo autobusėlis atvažiuoja tiesiog į kiemą.

Pieno punktai dabar tobulesni. Pienas pasveriamas elektroninėmis svarstyklėmis. Žmogus mato, kokį kiekį atnešė ir kiek už jį turėtų gauti pinigų. Jeigu iškyla problemų, atvažiuoja pats kooperatyvo pirmininkas Povilas Žilinskas. Beveik kiekvienas žaliavos pardavėjas turi kooperatyvo vadovo mobiliojo telefono numerį. Gali bet kada jam paskambinti. Daugiau administracijos kooperatyve nėra. Tik direktorius. Buhalteriją tvarko samdoma įmonė.

Pieno surinkėjais, vairuotojais ir pardavėjais Pakražančio kooperatyve dirba 23 žmonės. Jie gyvena tose vietovėse, kur pastatytas pieno surinkimo punktai. Vasarą pieną renka rytą ir vakare, žiemą — tik rytą. Šiuo metu kas antrą dieną pienas išvežamas į Marijampolę, Alytų arba Kelmę.

Nuo 400 kilogramų iki 40 tonų

Povilas Žilinskas kooperatyvą, kurio veikla iš iš žemdirbių surinkti pieną ir parduoti perdirbimo įmonėms, įkūrė 2000-aisiais.

„Pats parduodavau žaliavą pieninėms, — mena Povilas Žilinskas. — Matydavau, jog pieninės pačios pieno perdirba labai nedaug. Kitą žaliavą perparduoda už didesnę kainą. Pamaniau, kodėl durnesnis turi būti žemdirbys. Juk pienas ar iš dviejų karvių, ar iš dvidešimties — toks pat. “

Kooperatyvas iš pradžių surinkdavo ir parduodavo tik po 400 kilogramų pieno. Tada už kilogramą žaliavos pieninės mokėdavo 28— 30 centų. Kooperatyvas mokėdavo septyniais centais daugiau.

Dabar Pakražančio kooperatyvas vasarom kasdien surenka ir parduoda po 40 tonų pieno. Žiemą — mažiau. Parduodamas tokį kiekį pieno perdirbimo įmonėms gali gauti gerą kainą. Povilas Žilinskas, turėdamas patirties, padėjo įkurti dar šešetą kooperatyvų kituose šalies regionuose.

„Mūsų tikslas — atstovauti žemdirbiui, ypač smulkiajam, su kuriuo gali nesiskaityti didžiosios perdirbimo įmonės, — sako Povilas Žilinskas.— Jeigu ūkininkas mums patikėjo pieną, rūpinamės, jo kokybe ir realizacija. Dabar pieninės priverstos orientuotis į kooperatyvų kainas. Kitaip neturėtų žaliavos.“

Penkiolika kooperatyvų susijungė į asociaciją. „Jaučiamės tvirtai. Pastebėjome, jog tuose regionuose, kur kooperatyvų nėra, žemdirbiams už pieną mažiau moka.

Nesame pririšti prie tos ar kitos perdirbimo įmonės. Didelį kiekį pieno galim parduoti bet kam. Net į Latviją, Lenkiją ar kitas užsienio šalis. Kai kurie mūsų asociacijos nariai jau eksportuoja. „

Kasmet į priekį

Verslą P. Žilinskas pradėjo nusipirkęs vieną pienovežį. Po truputį ėjo į priekį, plėtėsi. Kasmet nusipirkdavo po vieną pienovežį. Dabar kooperatyvas pastatė 14 stacionarių pieno punktų. Pieno priėmėjais ir surinkėjais dirba 23 Pakražančio ir kitų seniūnijų žmonės.

„Plėstis nelengva, — pasakoja Povilas Žilinskas. — Mes negalim sau leisti rinkdami pieną blaškytis po visą Lietuvą. Skaičiuojame kiekvieną centą. Ūkininkams už žaliavą mokame tos žaliavos vertą kainą. Tenka mokėti už pieno tyrimus. Atlyginimai, elektra, transporto išlaidos... Lieka šiek tiek pelno. Iš pelno plečiamės. Tad dideliais plėtros šuoliais negalime pasigirti.“

Pastatyti ir įrengti pieno punktą, P. Žilinsko žodžiais, kainuoja apie 50 tūkstančių litų. „O jeigu paskui žmonės persigalvos ir tiesiogiai bendraus su pieninėmis? Kartais vos pasikalbėjus su gyventojais ir nusprendus statyti pieno punktą, po kelių dienų išdygsta kokios nors perdirbimo įmonės pieno punktas. Keista, kai jos mus vadina konkurentais. Kokie mes konkurentai? Parduodame savo pieną. Jo neseparuojam, neperdirbam, nenusukam.“

citata: Nei stambiosios perdirbimo įmonės, nei joms pataikaujantys biurokratai kooperatyvų jau neuždusins.„

VADOVAS: Vienas pirmųjų apskrityje ir šalyje kooperatyvą įkūręs pakražantiškis Povilas Žilinskas sako, jog kooperatyvai turi ateitį.

PUNKTAS: Pakražančio pieno surinkimo punktas. Tokių moderniai įrengtų punktų kooperatyvas turi 14.

SURINKĖJAI: Pieno surinkėja Aldona Gedminienė ir vairuotojas Valdas Šteimantas atvežė pieną, surinktą iš smulkiųjų gamintojų.

PRIĖMĖJOS: Pakražantiškės Diana Butkutė (kairėje) ir Regina Valčiukienė džiaugiasi savo kaime turėdamos darbo.

Autorės nuotr.