Naujausios
Veltinis įvėlė ilgam
„Akies“ galerijos savininkė Janina Kildušienė prieš šventes surengė “gražią ir minkštą“ parodą, kurioje eksponavo savo pačios rankomis nuveltus gaminius iš vilnos ir šilko, kuriuos papuošė žinoma lėlininkė Ritonė Klizienė, ir bičiulio Martyno Gaubo paveikslus su avimis. Janina pusiau juokais prasitarė, kad veltinio magija ją visiškai užvaldė, o dabar jos svajonė — užkariauti Paryžių...
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Rankdarbių epidemija
Parodą pavadinusi „Ateitimi“ galerijos savininkė vylėsi ir linkėjo, kad mūsų visų ateitis bus nuklota šilkinėmis rožėmis, kurias ji įvėlė į vilną... Kita vertus, toks pavadinimas tarsi užkoduoja mus savo ateitį sieti su šiuo metu daugelį moterų apėmusia rankdarbių epidemija...
Pati J. Kildušienė prisipažino, kad vėlimo manija ją įtraukė jau seniau, tačiau po šiųmetės viešnagės veltinio festivalyje Prancūzijoje, ji pamačiusi visai naujas ir neįtikėtinas vėlimo galimybes.
Grįžusi užsikrėtė mintimi nuvelti tai, ko nedaro prancūzės, nors jos, sakė Janina, velia bemaž viską... „Ten tiek visko padaryta, stovi penkiasdešimt “butikų“, moterys velia jau 10-mečiais: rūbus, paltus, šviestuvus, aksesuarus... Ten išvystyta visa industrija“, — prisimena galerijos savininkė savo įspūdžius iš festivalio.
J. Kildušienė teigia aiškiai suvokusi: jei nori dalyvauti festivalyje, turi sukurti kažką nauja, ko ten nėra. Tad nuo gegužės galvojusi, ką galėtų padaryti, kol nesumąsčiusi į vilną įvelti šilką...
Vėlimo magija
Apie vilną ir vėlimą Janina gali kalbėti be perstojo. Jai vėlimas — ne darbas, o meditacija. Rankas įkišusi į vilną, trindama, medituodama, kartais pasilenkusi prastovi visą sekmadienį ir negalinti atsiplėšti.
„Vilna yra kažkokia magija, veli ir susiveli...“, — juokiasi menininkė.
Vėlimas, tęsia Janina — ne tik puikiai praleidžiamas laisvalaikis, bet ir be galo įdomi tekstilės šaka, kurioje egzistuoja daugybe paslapčių. Neveltui daug žinomų pasaulyje dizainerių gręžiasi į organiškus veltinio drabužius.
Pačiai Janinai malonu velti viską: kartais norisi rutuliuką susukti, kartais pagalvėlę suvelti, o kartais pamačiusi gražų audinį užsimano jį įvelti į vilną. Kartais norisi čiupinėti juodą vilną, kartais rožinę, o kartais sumano išgauti netikėtų atspalvių.
Kartais Janina vėlimui naudoja jau paruoštą merino vilną, tačiau labai dažnai, ypač vasarą, kai turi lietuviškos vilnos, ją pasiruošia pati ir atsiduoda dažymo malonumui. Ji dažo vilną dažniausiai gamtoje, su arbatomis, žolelėmis, ieškodama įdomiausių atspalvių, ir taip, sako Janina, atrandanti didelį pasitenkinimą.
Mėgėjiškai išbadžiusi ne vieną meno sritį (tapybą, skulptūrą), Janina prisipažįsta niekada nejutusi tikro kūrybinio džiaugsmo — dažnai kūrinys nesigaudavo toks, kokį ji įsivaizdavo. Su vilna — priešingai. Veldama ji sako kartais pranokstanti savo pačios fantazijas ir svajones... Užtat mano vilnoje atradusi savo pašaukimą.
TECHNIKA: J. Kildušienė atskleidžia savo kūrinių technologines subtilybes: ant veltinio gabalo ji dedanti natūralaus šilko medžiagą ir ją užvelia, kočioja, plauna, formuodama šešėlius. Taip ryškios šilko rožės tampa subtiliomis, sendintomis, romantiškai žvelgiančiomis iš paveikslų, šalių ar pagalvėlių. Greta — „vilnonės“ parodos bendraautorius Martynas Gaubas.
AVIS: „Daugiaplanis“ menininkas Martynas Gaubas, nutapęs parodai avis, tikino, kad šios buvo Janinos idėja. Ji vis užeidavo į galeriją, ir dūsaudavo, kaip būtų gražu avytės, kol Martynas sukūrė mielų, ironiškų avių kolekciją.
KNYGA: Janinos veltiniu knygą užvėlė parodos kūrybos bendraautorė, žinoma lėlininkė Ritonė Klizienė.