Naujausios
Vėduoklė kalba apie meilę ir neapykantą
„Aš jus myliu“, „Aš pasiruošusi sekti paskui jus“, „Nešdinkitės šalin“ – taip susikalbėti galima nebylia vėduoklių kalba. Šiandien vėduoklė – ne tik prabangus aksesuaras, vėdinimosi priemonė, bet ir interjero detalė, žaidimų, šokių atributas. Mados guru dizaineris Karlas Lagerfeldas ir dabar sumosikuoja vėduokle.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Svarbi ir spalva
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus muziejininkė Birutė Masiliūnaitė, edukacinės programos „Dvaro istorijos. Dvaro mada ir gyvensena“ vadovė, sako, kad pirmosios vėduoklės Kinijoje, vadinamos „učiva“, buvo nesuskleidžiamos – ovalo formos ant pagaliuko.
Iš kinų vėduokles perėmė ir patobulino japonai, sukurdami „sensu“ – sulankstomas vėduokles.
Japonijoje VII amžiuje buvo išrastos „ogi“ vėduoklės. Jos buvo didesnės, naudotos net karyboje. Vėliau vėduoklės persikėlė į teatro sceną. Japonijoje jos naudotos ir arbatos gėrimo ceremonijoje.
Pirmosios vėduoklės gamintos iš medinės lentelės, lotoso lapo, popieriaus. Vėliau pradėti naudoti ir bambukai.
Po bambukų į madą atėjo šilkas, siuvinėti audiniai. Vėduoklės būdavo inkrustuotos auksu, sidabru, deimantais ar centre – veidrodėliu. Naudotos povo plunksnos, pergamentas, oda.
Vėduoklė turi aversą ir reversą. Tobulų vėduoklių išgražintos abi pusės. Vėduokles kūrė aukščiausios klasės meistrai, išgražindami tušo, akvarelės piešiniu.
Skirtingas reikšmes turėjo vėduoklių spalva: balta reiškė nekaltybę, siuvinėta sidabru, pilka – kuklumą, juoda – liūdesį, raudona – džiaugsmą, laimę, žydra – pastovumą, ištikimybę, žalia – viltį, siuvinėta auksu – turtą.
Muziejus turi XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Japonijoje pagamintų vėduoklių, jų autorystė nenurodyta. Penkias vėduokles padovanojo Janina Misevičienė, ilgą laiką gyvenusi Japonijoje.
Pozavo dailininkams
Europos aukštuomenėje vėduoklės išpopuliarėjo maždaug XVI amžiuje.
Pirmieji miestiečiai, pradėję pirkti vėduokles, buvo prancūzai. Būtent šioje šalyje atsidarė pirmieji prekybos centrai. Vėduoklės buvo supaprastintos, pradėtos daryti iš pigesnių medžiagų.
Tikslių duomenų, kada vėduoklės pasiekė Lietuvą, nėra. „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje eksponuojami paveikslai rodo, kad XVII amžiuje jos jau buvo.
Muziejaus Etnografijos skyriuje saugoma iki dešimties vėduoklių iš Šiaulių apskrities dvarų.
Pasak muziejininkės, šiandien vėduoklė vėl yra tapusi prabangos preke. Aukcionuose originalios XVIII–XIX amžiaus pradžios vėduoklės kainuoja nuo 200 svarų sterlingų.
„Vėduoklės grįžta ir kaip žaidimas. „Ogi“ vėduoklės naudojamos kaip feng šui interjero detalė. Japonijoje, einant į svečius, vėduoklė dovanojama su specialiai ištapytu ženklu – kaip gerosios energijos saugotoja. Dar vėduoklė – vakarinio tualeto atributas. Kas domisi ekologija – gera vėdinimosi priemonė. Prabangus aksesuaras. Flamenko šokio detalė“, – vardija Birutė.
Ženklai skirdavosi
B. Masiliūnaitė pataria: įsigyjant vėduoklę, verta nepagailėti pinigų. Tada su aplinkiniais galėsite bendrauti vėduoklės kalba. Pigia vėduokle akimirksniu tinkamų judesių neatliksi, nes ji greit nesusiskleis.
Jei dabar bendraujama trumposiomis žinutėmis telefonu, anuomet puikiai tiko vėduoklių kalba.
Kiekvienoje šalyje vėduoklių kalba kiek skirdavosi. Nors sakoma, kad vėduoklės yra slapta kalba tarp jaunuolio ir merginos, parduodamų vėduoklių dėžutėse būdavo įdedama instrukcija.
Vėduokle dažniausiai paslaptingai „kalbėta“ kaire ranka.
Jei pašnekovas, kuriam jaučiamas palankumas prašo vėduoklės, reikia ją perduoti viršutiniu galu. Panieką parodysite vėduoklę paduodami rankenėle į priekį – apatiniu galu.
KALBA: Muziejininkės Birutės Masiliūnaitės rankose vėduoklė prakalba.
Vėduoklės kalba
„Šiaulių kraštas“ pateikia keletą vėduoklės kalbos ženklų.
* „Aš tave labai myliu“ – suglausta vėduoklė pridedama prie širdies arba išskleista vėduokle uždengiamos akys.
* „Ar galime susitikti?“ – vėduoklę kaire ranka pridėti prie dešinės akies. Išskleistos vėduoklės lazdelių skaičius parodo, kelintą valandą skiriamas pasimatymas.
* „Noriu su jumis šokti“ – išskleista vėduokle kelis kartus mostelėti į save.
* „Eik paskui mane“ – vėduokle lengvai trinktelėti per kairį šoną.
* „Aš eisiu paskui tave“ – vėduokle lengvai trinktelėti per dešinį šoną.
* „Ar būsime draugais?“ – vėduoklė išmetama prieš asmenį, kurio klausiame.
* „Būkite atsargus, mus seka“ – išskleista vėduokle paliesti kairę ausį.
* „Mano mintys visada su jumis“ – trečdaliu išskleisti vėduoklę ir švelniai perbraukti kaktą.
* „Neateikite šiandien“ – brūkštelėti suskleista vėduokle per išorinę rankos pusę.
* „Ateikite, aš būsiu patenkinta“ – laikant išskleistą vėduoklę dešinėje rankoje lėtai sudėti ją į kairės rankos delną.
* „Tylėkite, mūsų klausosi“ – suskleista vėduokle paliesti sau lūpas.
* „Nešdinkitės, eikite lauk“ – staigus mostas suskleistos vėduoklės rankena į priekį.
* „Nejaučiu jums palankumo“ – išskleisti ir suskleisti vėduoklę, laikant ją iš priekio prie lūpų.
* „Jūs mane įskaudinote“ – greitu mostu suskleisti vėduoklę ir laikyti tarp sudėtų rankų.
* „Taip“ – kaire ranka suskleista vėduoklė pridedama prie dešinio skruosto.
* „Ne“ – išskleista vėduoklė dešine ranka pridedama prie kairiojo skruosto.
* Neapykanta parodys per ranką perbraukiama vėduoklė.
* Atsiprašymą reikš, jei vėduoklę pratrauksite palei akis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAVEIKSLAS: Marijona Daumantaitė-Siesickytė-Počobutienė (?–1671) nežinomo dailininko apie 1672 metus tapytame paveiksle rankose laiko baltos spalvos vėduoklę.
KUKLUMAS: Ona Gerulskytė-Adamkavičienė, Kolainių karmelitų vienuolyno fundatorė, apie 1750 metus nežinomo dailininko tapytame paveiksle įsiamžino su sidabrinės spalvos, simbolizuojančios kuklumą, vėduokle.
VĖDUOKLĖ: Onos Vainaitės-Gorskienės rankose – kiek praskleista vėduoklė. 1777 metais dailininkas nežinomas.
DOVANA: „Aušros“ muziejuje saugomos japoniškos XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios ištapytos vėduoklės. Jų autorius nežinomas. Vėduoklių muziejui dovanojo Janina Misevičienė, ilgą laiką gyvenusi Japonijoje.