Vąšelio, virbalų ir rankų stebuklai

Vą­še­lio, vir­ba­lų ir ran­kų ste­buk­lai

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio se­niū­ni­jos Mau­džio­rų kai­me gy­ve­nan­ti Zi­ta Smai­džiū­nie­nė vą­še­liu ne­ria ran­ki­nes, dė­žu­tes ir dra­bu­žius, ku­ria pa­puo­ša­lus, au­džia ta­ke­lius. Kai­me gy­ve­nan­čios mo­ters ran­kos re­tai ka­da il­si­si. Ji sa­ko, jog rank­dar­biai pa­dė­jo gy­ven­ti tuo­met, kai au­gi­no vai­kus. Juk kar­tais iš nie­ko ga­li­ma su­kur­ti ori­gi­na­lų, rei­ka­lin­gą daik­tą. O da­bar rank­dar­biai tei­kia nu­si­ra­mi­ni­mą ir yra ori­gi­na­lios nie­kur ne­nu­per­ka­mos do­va­nos ar­ti­mie­siems ir gi­mi­nai­čiams.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Mer­gai­tė tu­ri vis­ką mo­kė­ti

Zi­tai Smai­džiū­nie­nei vi­sam gy­ve­ni­mui įstri­go jos mo­ky­to­jos Onos Meš­liu­vie­nės žo­džiai: „Mer­gai­tė tu­ri vis­ką mo­kė­ti“. Ši mo­ky­to­ja dės­tė dar­bus ir lie­tu­vių kal­bą.

„Sei­lė var­vė­da­vo pa­ma­čius, kiek daug vi­so­kiau­sių gro­žy­bių mo­ky­to­ja bu­vo pri­si­nė­ru­si ir pri­si­mez­gu­si, – me­na po­nia Zi­ta. – Pap­ra­šiau tė­ve­lio, kad man pa­da­ry­tų vą­še­lį. Anuo­met jie bu­vo de­fi­ci­tas. Pa­da­rė iš me­džio. Juo ir pra­dė­jau ner­ti.“

Im­tis rank­dar­bių tuo­met dar mer­gai­tę Zi­tą paaki­no ir te­ta. Pap­ra­šė, kad te­ta nu­megz­tų megz­tu­ką. Nu­mez­gė, bet pa­sa­kė: „Pir­mas ir pa­sku­ti­nis kar­tas. Tu­ri iš­mok­ti pa­ti.“

Paė­mu­si šir­din dvie­jų au­to­ri­te­tais lai­ky­tų mo­te­rų žo­džius po­nia Zi­ta pra­dė­jo mo­ky­tis vi­sų mo­te­riš­kų dar­bų. Ma­ma verp­da­vo avies vil­nas. Tė­vų šei­ma avis nuo­la­tos lai­ky­da­vo dėl vil­nos. Jos ren­gė šei­mą. Verp­ti iš­mo­ko ir Zi­ta.

Drau­ge su ma­ma sė­do ir į stak­les. Iš­mo­ko aus­ti. Stak­les iki šiol te­be­tu­ri. Jo­se te­bė­ra dar ir ma­mos ap­mes­ta lo­va­tie­sė.

Iš sa­vo ma­mos iš­mo­ko ner­ti ki­li­mė­lius. Su­nau­do­da­vo vi­sas įply­šu­sias pa­klo­des, už­val­ka­lus ir ki­to­kius sku­du­rus. Su­kar­py­da­vo juos juos­te­lė­mis, su­lenk­da­vo juos­te­lę pu­siau, su­seg­da­vo abu juos­te­lės ga­lus, kad lai­ky­tų­si su­lenk­ta, ir ner­da­vo vą­še­liu ki­li­mė­lius pa­si­ties­ti prie lo­vos ar prie du­rų. Ir at­lie­ka­mi sku­du­rai su­si­nau­do­da­vo, ir ki­li­mė­lių ne­rei­kė­jo pirk­ti.

Dar bū­da­ma vi­sai jau­na Zi­ta lan­kė siu­vė­jų kur­sus. Iš­mo­ko siū­ti. Te­ta jai pa­do­va­no­jo ko­jom mi­na­mą siu­vi­mo ma­ši­ną.

Vė­liau su­kū­ru­si šei­mą mo­te­ris įsi­ti­ki­no, jog mo­ky­to­jos ir te­tos žo­džiai tu­rė­jo pra­smę. Vis­kas, ką ji bu­vo iš­mo­ku­si, šei­mo­je la­bai pra­ver­tė. Vy­rui iš vil­nos nu­megz­da­vo sto­rus, šil­tus megz­ti­nius. Jis dir­bo trak­to­ri­nin­ku – šil­tas ap­da­ras la­bai pra­ver­tė.

Duk­roms pa­siū­da­vo dra­bu­žė­lių iš išar­dy­tų se­nų, jau dė­vė­tų dra­bu­žių. Ir me­džia­ga ne­kai­nuo­da­vo, ir vai­kas ori­gi­na­liai bū­da­vo ap­reng­tas. Pa­me­na išar­dė se­ną sa­vo liet­pal­tį, iš jo duk­rai pa­siu­vo si­jo­nė­lį ir švar­ke­lį. Mer­gai­tė nuė­jo mo­kyk­lon, kla­sio­kės nu­ste­bo: „Iš kur to­kį gra­žų kos­tiu­mė­lį ga­vai?“ At­ro­dė lyg de­fi­ci­tas. Nie­kas to­kio ne­tu­rė­jo.

Ran­ki­nės – ir nau­jo­vė, ir pri­si­mi­ni­mas

Po­nia Zi­ta dė­lio­ja vą­še­liu ner­tas ran­ki­nes. Ir ly­gios spal­vos, ir pa­mar­gin­tos, pa­puoš­tos pail­ga sa­ga. Jas va­di­na ir pri­si­mi­ni­mu, ir nau­jo­ve. Mat ran­ki­nes ner­da­vu­si ir anks­čiau, tik iš sto­rų taip va­di­na­mų kit­ki­nių vir­vu­čių. Ran­ki­nės bū­da­vo sun­kios, ne­spal­vin­gos.

Da­bar yra leng­vų, me­džia­gi­nių, bet la­bai tvir­tų vir­vu­čių. Duk­ros jų at­ve­ža įvai­riau­sių spal­vų. O ma­ma žie­mos va­ka­rais, kai į kie­mą anks­ti įsė­li­na su­te­ma, ne­ria įspū­din­gas ran­ki­nes. Ir ma­žas išei­gai, ir di­des­nes ap­si­pir­ki­mui.

„Iš vie­nos špū­lės nu­ne­riu ne­ma­žą ta­šę, – pa­sa­ko­ja po­nia Zi­ta. – Ir dar lie­ka vir­vės ki­tų ran­ki­nių pa­mar­gi­ni­mui. Špū­lė kai­nuo­ja apie 7 eu­rus. Už tiek ran­ki­nu­ko tik­rai ne­nu­pirk­si. O aš jį nu­ne­riu per po­rą va­ka­rų. Ne­se­niai va­žia­vom į Ma­ri­jam­po­lę, pas vy­ro gi­mi­nes. Nu­nė­riau ran­ki­nę, pa­mu­šėm po­rą triu­šių – ir lauk­tu­vės.“

Mo­te­ris ro­do įspū­din­gą iš at­ski­rų or­na­men­tų su­ner­tą lie­me­nę, kiau­ra­raš­čiu iš­mar­gin­tus megz­tu­kus, mar­gų siū­lų megz­ti­nį su sa­go­mis per vi­są ran­ko­vę. Nie­ka­da ne­ne­šio­jo pirk­ti­nių megz­ti­nių.

Į pa­čios nu­ner­tą dė­žu­tę su­dė­ti jos pa­da­ry­ti pa­puo­ša­lai. Or­gi­na­lūs kol­je su­rai­šio­ti iš vir­vu­čių ar su­ver­ti iš ka­ro­liu­kų. Vis­kas pa­čios su­gal­vo­ta. Vis­kas pa­čios kū­ry­ba. Kū­ry­ba – tai tar­si at­sva­ra po sun­kių kas­die­nių kai­mo dar­bų.

Z. Smai­džiū­nie­nė il­gą lai­ką yra dir­bu­si laiš­ka­ne­še. Pėš­čia ke­liau­da­vo į Už­ven­čio pa­štą, par­si­neš­da­vo dau­gy­bę laik­raš­čių, anuo­met vien į mo­kyk­lą nu­neš­da­vo po ke­lias de­šim­tis leidinių. O kur dar ap­tar­nau­ti Že­be­rių, Mi­nu­pių ir ki­tų kai­mų gy­ven­to­jus? Pas­kui dar­ba­vo­si fer­mo­se. Per die­nas iš­varg­da­vo, rank­dar­biai at­gai­vin­da­vo po sun­kaus fi­zi­nio dar­bo.

Auk­sa­ran­kė svars­to, jog rank­dar­biai yra ne tik „dū­šią at­gai­vi­nan­tis“ po­mė­gis, bet ir la­bai nau­din­gas už­siė­mi­mas. Vi­sų pir­ma sa­vo ran­kų dar­bas su­tei­kia ori­gi­na­lu­mo žmo­gaus iš­vaiz­dai, jau­ku­mo ir iš­skir­ti­nu­mo na­mams. Ant­ra – pa­čių pa­si­da­ry­ti da­ly­kai – il­gaam­žiai. Ne­sup­lyš­ta ir ne­nu­si­dė­vi per me­tus kaip pirk­ti­niai. Po­nia Zi­ta ro­do iš šil­ko aus­tą lo­va­tie­sę. Jai jau 41 me­tai, kas­dien tie­sia­ma sve­tai­nė­je, skal­bia­ma, o žvil­ga kaip nau­ja ir nie­kur jo­kios sky­lu­tės. Mo­te­ris dar tu­ri ir sa­vo ma­mos aus­tų pa­klo­džių iš li­no.

Iš ma­mos po­mė­gį rank­dar­biams pe­rė­mė ir jos duk­ros. „Aš joms jau ne­pri­lygs­tu, – kuk­li­na­si po­nia Zi­ta, ro­dy­da­ma iš plo­ny­čio siū­lo nu­ner­tą ska­rą už­si­mes­ti ant pe­čių.

Tai Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čios jos duk­ros Vil­mos Drą­su­tie­nės do­va­na. Ji taip pat ne­ria vą­še­liu, mez­ga raš­tuo­tus su py­nė­mis megz­ti­nius, pie­šia ant šil­ko ir mo­ka dau­gy­bę įvai­riau­sių rank­dar­bių. Mi­nu­pių kai­mo bend­ruo­me­nės na­muo­se bu­vo su­reng­ta jos rank­dar­bių pa­ro­da.

Tik vil­no­nes ko­ji­nes, pa­sak Z. Smai­džiū­nie­nės, pra­šo, kad nu­megz­tų ma­ma. Jai nei­šei­na nu­megz­ti to­kias pa­to­gias, tie­siog lim­pan­čias prie ko­jų.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

LIE­ME­NĖ: Zi­ta Smai­džiū­nie­nė džiau­gia­si pa­čios nu­ner­ta spal­vin­ga lie­me­ne, tin­kan­čia ir žie­mai, ir va­sa­rai.

RAN­KI­NĖS: Kiek­vie­nam gy­ve­ni­mo at­ve­jui Zi­ta Smai­džiū­nie­nė tu­ri sa­vo ran­kų dar­bo ran­ki­nę.

PA­PUO­ŠA­LAI: Iš vir­vu­čių ir ka­ro­liu­kų gims­ta ori­gi­na­lūs pa­puo­ša­lai.

IL­GAAM­ŽIAI: Lo­va­tie­sėms – 41 me­tai, pa­gal­vė­lės – Zi­tos Smai­džiū­nie­nės jau­nys­tės dar­bai. Rank­dar­biai po ke­lias de­šim­tis me­tų puo­šia tė­vų na­mus ir per­duo­da­mi vai­kams.

DO­VA­NA: Zi­ta Smai­džiū­nie­nė gi­ria pui­kiai nu­ner­tą duk­ros Vil­mos pa­do­va­no­tą ska­rą. Sa­ko, jog duk­ra se­niai ją pra­no­ko.