Naujausios
Vamzdinis mąstymas
Mielosios, aną savaitę atradau, kad vyrai mąsto, kaip pro vamzdį. Žodžiu, buvo taip. Per „Šiaulių dienas“ maniškis užsinorėjo nueiti į koncertą, bet kadangi aš visą dieną praleidau mugėje, tai buvau labai pavargusi ir išleidau jį vieną. Jaučiausi šiek tiek kalta dėl neplanuotų pirkinių, todėl išlydėjau labai maloniai, net pasitryniau į ausį ir pasakiau, kad greit grįžtų. Ir kad paruošiu vakarienę.
Jis iš tiesų grįžo greit, ir mes sėdome vakarieniauti. Pastebėjusi ant jo ausies prikibusį moterišką plauką, aš jį gražiai nuėmiau ir provokuojančiai paklausiau: „Tai kieno gi šis plaukelis?“
Buvau beveik tikra, kad jis — mano, nes atitiko ir spalva, ir ilgis, ir šiaip aš prisiminiau, kaip išlydėdama tryniausi prie ausies. Bet maniškis, užuot pajuokavęs ir prisiminęs, jog tai mano plaukelis, kad puls gintis...
Atseit, ką aš čia prisigalvojanti, su niekuo jis nesusitikęs, nu gal tik ranką keliems draugams paspaudęs, ir kad tikrai su niekuo moterišku net draugiškai nepasibučiavęs, ir vaj vaj iš kur tas plaukas galėtų būti. Gal vėjas atpūtė?
Tada ramiai pasakiau, kad aš tai žinau, kieno tas plaukas. „Nori pasakyt, kad mane sekei?“, — beveik pasiuto jis.
„O ką, jeigu ir sekiau?“, — man sukilo nervai.
„Ach, taip? “O kodėl ne?“... Žodžiu, lygioje vietoje išsirutuliojo baisi plauko drama. Tada man trūko kantrybė, ir aš pasakiau, kad negi jis neatsimena, kad tai mano plaukas, ir negi jis tesugeba mąstyti, garbės žodis, kaip pro vamzdį. Vienam gale — plaukas, kitame — klausimas.
„Tavo mąstymas vamzdinis, linijinis, o tu mąstyk šakotai, šakotai...“, — įsijautusi mokiau jį.
Šiaip ne taip konfliktą pavyko nuleisti juokais, tačiau aš saviškį pradėjau tyrinėti atidžiau, ir pokalbių metu vis pataisydavau, kad mąstytų išplėstai...
Bet kitą dieną supratau, kad tai beviltiška.
Žodžiu, nutariau išvirti pietums varškėčių su peletrūnais. Išsiunčiau saviškį į parduotuvę ir, regis, konkrečiai pasakiau: „Virsiu varškėčius su peletrūnais. Pernešk varškės. Geriausiai tos 18 procentų, su užrašu “Naminė“ (dar paminėjau firmos pavadinimą).
Ir ką jūs manote, jis grįžo be varškės. Stoviu aš tešlinom rankom, skrituliukus jau pasidariusi, o tas man ramiausiai aiškina, kad varškės su užrašu „Naminė“ nebuvo...
„Ar tu gali mąstyti plačiau, vamzdi tu?“, — ne juokais susinervinau.
„Bet tu man sakei, kad “Naminės“, — spyrėsi tas. “Bet juk pirma sakiau, kad virsiu varškėčius, ar ne?“— nenusileidau, — “Tai, vadinasi, sudėti dvi informacijas į vieną ir rasti priimtiną sprendimo būdą — misija neįmanoma, ar ne?“
Žodžiu, palikau tešlos skrituliukus ant stalo, nusiploviau rankas ir išlėkiau pas draugę... Ji mane ėmė raminti: „Ievute, ko turi nori, taviškis — tipiškas vyras, pas kurį labai išvystytas kairysis smegenų pusrutulis. O ten praktiškai — plentas, jokių aplinkkelių ir skersgatviukų. Tai seniai mokslas įrodė“. “Vamzdis?“, — perklausiau. “Visiškai teisingai, galima būtų ir taip pasakyti“, — dėstė man vyrų psichologijos žinovė.
Tada aš pasakiau, kad man kartais atrodo, jog maniškis iš viso teturi vieną pusrutulį. „Praktiškai gyvenu su pusrutuliu“, — suėmė juokas. Mes truputį pakikenome, aš greitai apsiraminau ir grįžau namo.
Ir ką gi ten radau? O gi ant stalo garuoja pilnas dubuo lazankų (be varškės) su spirgučiais.
„Ar pakankamai lanksčiai sumąsčiau, Ievute?“, — paklausė maniškis. “Kaip su vienu pusrutuliu, neblogai“, — burbtelėjau ir sėdau valgyti.
Tačiau bevalgant man šovė viena mintis, kurią aš tučtuojau išsakiau garsiai? „Pala pala, tai sakai, vakar buvo didelis vėjas, ir nori man įrodyti, kad per šitokį vėją tas mano plaukelis visą valandą prakybojo prie tavo ausies? Faktas, kad vėjas tą mano plaukelį turėjo iš karto nupūsti, tai kieno tada tas kitas plaukas?“.
„Nu žinai, Ieva, suprantu, kad tavo mąstymas šakotas, bet kad tiek nusišakosi?“, — maniškis metė šaukštą į spirgus ir pakilo nuo stalo.
Na gerai, gal ir perlenkiau, bet, mielosios, negi aš neteisi? Ko čia reikėjo taip gintis, jeigu nekaltas? O jūsų vamzdžiai ką, ne tokie?
Ieva, gyvenanti su pusrutuliu