Naujausios
Vaikystės Kūčios su burtais ir prietarais
Buvusi advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė sako gana ilgai tikėjusi Kalėdų senelio egzistavimu ir su nekantrumu laukdavusi šv. Kalėdų ryto. Gražių švenčių tradicijos nenutraukusi net sovietmečiu.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Vaikystės Kūčios su lyginiu skaičiumi
Ponia Gražbylė prisimena, kad jų namuose visada būdavo daug įvairaus amžiaus vaikų, kuriuos globojo jos mama Stanislava. Tad ir prie didelio ovalaus Kūčių stalo susėsdavo apie trisdešimt žmonių. Tik tėvo Kazimiero Venclauskio čia niekada nebūdavę. Pasak G. Venclauskaitės, socialistu buvusiam tėvui to neleidęs įsitikinimas.
Kol Gražbylė buvo visai mažutė, ją ir kitus jos bendraamžius mama Kūčių vakarą stengdavosi kuo anksčiau paguldyti miegoti. „Sakydavo, kad ryte rasime Kalėdų senelio papuoštą eglutę, o po ja — dovanų“, — pasakoja ponia Gražbylė ir priduria, jog šia gražia pasaka tikėjusi beveik iki 10 metų.
Kai šiek tiek ūgtelėjo, jau ir mažiausieji šeimos nariai galėjo sėstis prie Kūčių stalo. G. Venclauskaitės mama visada laikėsi vienos taisyklės — prie stalo būtinai turėjo sėdėti lyginis žmonių skaičius. Antraip kažkam ateinančiais metais teksią iškeliauti Anapilin.
„Kartą per Kūčias pas mus užklydo geras šeimos draugas agronomas Lebeckis. Radęs užrakintas duris, jis priėjo prie svetainės lango ir pradėjo belsti. O mama net galvos ton pusėn nepasuko, nes jeigu būtų jį įsileidusi, prie stalo jau būtų nelyginis žmonių skaičius“, — prisiminusi šypteli buvusi advokatė.
Pati šios taisyklės savo namuose G. Venclauskaitė sako niekada nesilaikiusi ir dabar nesilaiko. Visai kas kita — Kūčių patiekalai. Ir vaikystėje, ir dabar ant stalo jų padedama ne mažiau kaip 12.
Kadangi vaikystės namuose visada būdavo daug jaunimo, Kūčių vakaras neapsieidavo be burtų. Ponios Gražbylės atmintyje išlikę tik šiaudo traukimas iš po staltiesės ir karšto vaško lašinimas į vandenį.
Paklausus, ar 97 metų sulaukusiai moteriai visada tekdavęs ilgiausias šiaudas, G. Venclauskaitė nusijuokia. Nors šieno kartais po staltiese padėdavo ir savo namuose, tačiau sako niekada per daug netikėjusi šiuo burtu. Tai būdavęs daugiau žaidimas, pramoga prie stalo.
Kalėdų linksmybės
„Mano mama buvo aktorė, Rygoje dar baigė pedagogikos kursus. Ji buvo labai žaisminga, todėl per Kalėdas surengdavo tikrą šventę. Šokdavome, dainuodavome, visuose namuose skambėdavo muzika“, — pasakoja G. Venclauskaitė.
Pirmoji Kalėdų diena buvo švenčiama šeimos rate. Svečių šią dieną Venclauskiai retai sulaukdavo ir patys niekur neidavo. Ponia Gražbylė sako, kad šio papročio ji laikosi ir šiandien. Tik antrąją Kalėdų dieną G. Venclauskaitė išsiruošia į svečius pas draugus arba pati ką nors pasikviečia.
Moteris sako, kad sovietmetis jų šeimoje nieko nepakeitė. Ponios Gražbylės šeima visada puošdavo eglutę, susėsdavo prie Kūčių stalo, laužydavo kalėdaitį, traukdavo šiaudus iš po staltiesės ir laukdavo Kalėdų senelio. Tik Kalėdų, jeigu išpuldavo darbo diena, nepavykdavo atšvęsti.
G. Venclauskaitės namuose susirinkdavo kur kas mažesnis būrys artimųjų nei vaikystėje — sūnaus šeima, vienas kitas artimas draugas.
Nedaug jų susės ir šiemet prie Kūčių ir Kalėdų stalo. Tik patys artimiausi — ponia Gražbylė ir ją globojanti tolimų giminaičių šeima.
EGLUTĖ: Gražbylės Venclauskaitės vaikystės namuose būdavo puošiama didžiulė eglė. „Dabar man jau užtenka ir šakelės“, — šypsosi moteris.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.