Vaiko pinigai – šimtas litrų pieno

Vai­ko pi­ni­gai – šim­tas lit­rų pie­no

Kel­mės ra­jo­ne, Lyk­ši­ly­je, gy­ve­nan­tys tri­jų vai­kų tė­vai Bi­ru­tė ir Vir­gi­ni­jus Ku­ka­naus­kai džiau­gia­si nau­jo­jo Sei­mo spren­di­mu vai­ko pi­ni­gus skir­ti vi­soms tris ir dau­giau vai­kų au­gi­nan­čioms šei­moms, neat­siž­vel­giant į jų pa­ja­mas. Kai toks bran­gy­me­tis, pa­mai­tin­ti, ap­reng­ti ir iš­moks­lin­ti tris vai­kus šei­moms ne­men­kas iš­šū­kis. Kad vie­nam vai­kui nu­pirk­tų pie­tus mo­kyk­lo­je, ūki­nin­kau­jan­tys tė­vai tu­ri par­duo­ti 10 lit­rų pie­no.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Darb­da­viai rei­ka­la­vo pa­tir­ties

Bi­ru­tė ir Vir­gi­ni­jus Ku­ka­naus­kai – in­ži­nie­riai. Bi­ru­tė – ap­žel­di­ni­mo, Vir­gi­ni­jus – sta­ty­bų. Nors dės­ty­to­jai juos ti­ki­no, kad pa­si­rin­ko la­bai per­spek­ty­vias spe­cia­ly­bes, bai­gus moks­lus gau­ti dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę pa­si­ro­dė neį­ma­no­ma. Ieš­ko­jo ir Šiau­liuo­se, ir Kel­mė­je, ir Plun­gė­je. Darb­da­viai rei­ka­la­vo pa­tir­ties. Jau­nie­ji spe­cia­lis­tai bū­tų pra­dė­ję ir nuo že­mes­nio laip­te­lio, bet darb­da­viai ti­ki­no iš dar­bo bir­žos gau­nan­tys dar­bi­nin­kų.

Ku­riam lai­kui jau­na šei­ma ap­si­sto­jo Šiau­liuo­se. Dir­bo ne pa­gal spe­cia­ly­bę, ta­čiau nu­si­bo­do dėl men­ko at­ly­gi­ni­mo kas­dien bai­min­tis vir­ši­nin­ko nuo­tai­kos.

Vir­gi­ni­jus bu­vo iš­vy­kęs į Nor­ve­gi­ją dirb­ti prie sta­ty­bų. Bi­ru­tė pa­si­li­ko vie­na su dviem vai­kais. Sun­ku. O ir vai­kams rei­kia tė­vo: pa­ma­to per „Sky­pe“, pra­de­da verk­ti, klau­sia, ka­da grįš?

„Kai ke­liau­da­vau į Nor­ve­gi­ją, pil­nas kel­tas bū­da­vo vien lie­tu­vių. Pa­gal­vo­da­vau, jog ir jų šei­moms sun­ku, kaip ir ma­niš­kei. Kad ir jų vai­kai taip pat ver­kia ir il­gi­si tė­vo“, – pri­si­me­na Vir­gi­ni­jus.

Dar­bo da­vė že­mė

Sug­rį­žę į Lyk­ši­lį Ku­ka­naus­kai ver­čia­si uo­gy­nais ir gy­vu­li­nin­kys­te. Įsi­vei­sė po­rą hek­ta­rų braš­ky­nų ir ke­lio­li­ka arų avie­ty­nų. Tu­ri pla­nų au­gin­ti ir dar­žo­ves. Be to, lai­ko gy­vu­lių ir ver­čia­si pie­no ūkiu.

Braš­ky­nus įsi­vei­sė ga­vu­si Eu­ro­pos pa­ra­mą. Nu­si­pir­ko dai­gų, spe­cia­lų trak­to­riu­ką, įsi­ren­gė lais­ty­mo sis­te­mą. Pir­mie­ji me­tai ne­bu­vo la­bai der­lin­gi. Braš­ky­nams ken­kė saus­ra, o pa­skui – ne­si­liau­jan­tis lie­tus. Bet avie­čių der­lius pa­čius nu­ste­bi­no.

Braš­kes Ku­ka­naus­kai par­da­vi­nė­jo Šiau­lių tur­gu­je. Be to, ve­žio­jo žmo­nėms tie­siai į na­mus. Ži­nią apie tai, kad par­duo­da ką tik nu­skin­tas uo­gas, pa­sklei­dė per feis­bu­ką. Su­lau­kė la­bai daug klien­tų.

„Ir mums pa­to­gu, ne­rei­kia gaiš­ti lai­ko tur­guo­se, ir klien­tams“, – pa­sa­ko­ja po­nas Vir­gi­ni­jus.

Po­nia Bi­ru­tė at­sa­kin­ga už jų ūkio gy­vu­li­nin­kys­tės ša­ką. Pra­dė­jo nuo tri­jų mel­žia­mų kar­vių. Anuo­me­ti­nės pie­no ža­lia­vos kai­nos ska­ti­no plės­ti ban­dą. Da­bar lai­ko še­šias mel­žia­mas kar­ves, ta­čiau už pie­ną ūki­nin­kė sa­ko gau­nan­ti tiek pat, kiek gau­da­vo lai­ky­da­ma tik tris.

„Ge­rai, kad nau­do­ja­mės tė­vų su­pirk­ta šie­na­vi­mo tech­ni­ka, – svars­to mo­te­ris. – Jei­gu rei­kė­tų sam­dy­ti, kar­vių neap­si­mo­kė­tų lai­ky­ti. Dar vi­sai ne­se­niai už lit­rą pie­no gau­da­vo­me tik po 10–11 cen­tų. Jei­gu į mies­tą nu­va­žia­vęs lei­di sau iš­ger­ti puo­de­lį ka­vos, ku­ris kai­nuo­ja pu­sant­ro eu­ro, tu­ri par­duo­ti 15 lit­rų pie­no.“

Ku­ka­naus­kai pa­sa­ko­ja, jog ūki­nin­ka­vi­mą pa­leng­vi­na ša­lia gy­ve­nan­tys tė­vai. Kai jau­na šei­ma no­ri kur nors iš­va­žiuo­ti, ūky­je juos pa­kei­čia tė­vai. Kai rei­kia iš­va­žiuo­ti tė­vams, jų dar­bus at­lie­ka jau­nie­ji Ku­ka­naus­kai.

Vai­ko pi­ni­gai pra­ver­čia ir ūki­nin­kams

Šei­ma džiau­gia­si, jog pa­gal nau­jo­jo Sei­mo pa­tvir­tin­tą tvar­ką tris ir dau­giau vai­kų au­gi­nan­čios šei­mos gaus vai­ko pi­ni­gų, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko­kios jų pa­ja­mos.

„Tuos 15 eu­rų vai­ko pi­ni­gų mie­lai paim­siu, – sa­ko po­nia Bi­ru­tė. – Ne tė­vams jų rei­kia, o vai­kui. Pie­tūs mo­kyk­los val­gyk­lo­je kai­nuo­ja po 1,5–2 eu­rus. Jei­gu trys vai­kai ei­na į mo­kyk­lą, per die­ną vien jų pie­tums su­si­da­ro po 5–6 eu­rus. O kur dar mo­ky­mo prie­mo­nės, mu­zi­kos mo­kyk­la ir ki­ti da­ly­kai? Daug vai­kų au­gi­nan­čios šei­mos sa­vo­tiš­kai au­ko­ja­si. Jų vai­kai atei­ty­je dirbs Lie­tu­vai, mo­kės mo­kes­čius. Ge­rai, kad vals­ty­bė pa­ga­liau pa­dės.“

Že­mės ūkis nė­ra ta sri­tis, kur pi­ni­gai pa­tys by­ra. Rei­kia daug ir sun­kiai dirb­ti, nuo­la­tos skai­čiuo­ti. Pa­vyz­džiui, no­ri su vai­kais nu­va­žiuo­ti pa­žiū­rė­ti ki­no fil­mo, bi­lie­tai – po 4–5 eu­rus. Vi­sai šei­mai rei­kia pen­kių bi­lie­tų. O dar iš­lai­dos ke­lio­nei. Kiek kar­tų per me­tus ga­li į ki­ną nu­va­žiuo­ti?

Kai­mas tu­ri iš­lik­ti jau­nas

Ir Vir­gi­ni­jus, ir iš Rie­ta­vo ki­lu­si jo žmo­na Bi­ru­tė džiau­gia­si gra­žia, pui­kiai be­si­tvar­kan­čia Lyk­ši­lio gy­ven­vie­te ir jos žmo­nė­mis. Vy­res­nie­ji Jo­vy­dė ir Vy­tau­tas Ku­ka­naus­kai pa­sa­ko­ja, kad prieš iš­siar­dant ko­lū­kiams į Lyk­ši­lį bu­vo pa­skir­ta la­bai daug jau­nų spe­cia­lis­tų. Jie nie­kur neiš­vy­ko. Pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­kai ūki­nin­kau­ti. O gy­ven­vie­tė, ku­rio­je daug iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, švie­sė­jo ir gra­žė­jo.

Po­kal­bį su jau­nai­siais Ku­ka­naus­kais nu­trau­kia skam­bu­tis į du­ris. Jau­ni­mui rei­kia rak­to nuo bend­ruo­me­nės sa­lės. No­ri pa­žais­ti te­ni­są. Lyk­ši­liš­kiai Bi­ru­tę Ku­ka­naus­kie­nę iš­rin­ko bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke. Veik­los tri­jų vai­kų ma­mai ir ūki­nin­kei ne­trūks­ta. Ta­čiau Bi­ru­tės ir Vir­gi­ni­jaus įsi­ti­ki­ni­mu, rei­kia rū­pin­tis sa­vo kai­mu, o ypač jau­ni­mu. Kad čia pa­si­lik­tų ir gy­ven­tų.

Kai su­ži­no­jo, jog ža­da­ma par­duo­ti ne­se­niai už­da­ry­tos mo­kyk­los pa­sta­tą, su­rin­ko per šim­tą lyk­ši­liš­kių pa­ra­šų, kad jį pa­lik­tų bend­ruo­me­nės po­rei­kiams. Val­džia juos iš­gir­do. Pa­li­ko mo­kyk­lą bend­ruo­me­nei de­šim­čiai me­tų pa­gal pa­nau­dos su­tar­tį.

Da­bar Vir­gi­ni­jus rū­pi­na­si jau­ni­mo užim­tu­mu. Bend­ruo­me­nės sa­lė­je pa­sta­tė se­nų te­ni­so sta­lų. Iš mo­kyk­los Šau­kė­nuo­se par­va­žia­vęs jau­ni­mas tu­ri kur pa­žais­ti, su­si­bur­ti, pa­bend­rau­ti.

„Jau­ni­mo Lyk­ši­ly­je ne­trūks­ta, – pa­sa­ko­ja anks­čiau bend­ruo­me­nės jau­ni­mo gru­pei va­do­va­vu­si po­nia Bi­ru­tė. – Ry­tais iš­va­žiuo­ja pil­nas au­to­bu­sas pra­di­nu­kų ir dar vie­nas au­to­bu­sas vy­res­nių vai­kų. Tuš­čių na­mų Lyk­ši­ly­je nė­ra. Ap­mau­du, kad už­da­rė mo­kyk­lą. Nusp­ren­dė­me bent dėl pa­sta­to pa­ko­vo­ti. Pas­ta­tas bu­vo re­mon­tuo­tas, pa­keis­ti lan­gai. Ja­me yra sa­lė. Ra­šy­sim pro­jek­tus, gal gau­sim lė­šų įsi­reng­ti bend­ruo­me­nės pa­tal­pas. Juk leng­viau­sia vis­ką par­duo­ti. O pa­skui tur­būt sta­ty­tu­me nau­ją? Taip jau iš­grio­vė ir iš­ne­šio­jo bu­vu­sį vai­kų dar­že­lį.“

Lyk­ši­lio bend­ruo­me­nė­je šiuo me­tu per 40 žmo­nių. Jie no­ri su­si­ti­ki­mų, bend­ra­vi­mo. Pa­sak Ku­ka­naus­kų, da­bar žmo­nės ir pirk­da­mi ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą klau­sia, ar ak­ty­vi vie­tos bend­ruo­me­nė.

Bend­ruo­me­nė iš tie­sų ak­ty­vi. Kū­čių die­ną jos na­riai iš­ve­žio­jo do­va­nė­les vie­ni­šiems žmo­nėms, se­niū­ni­jos skir­tus sal­dai­nius vai­kams.

Kiek ga­lė­da­mi lyk­ši­liš­kiai au­ko­jo nuo gais­ro nu­ken­tė­ju­siai jau­nai šei­mai. Nau­jo­sios bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės B. Ku­ka­naus­kie­nės sie­kis, kad bend­ruo­me­nė bū­tų vie­nin­ga, kad vi­si jaus­tų­si tar­si vie­nos šei­mos na­riai.

Au­to­rės nuo­tr.

Kai­mo gai­vin­ti li­ku­si jau­na Bi­ru­tės ir Vir­gi­ni­jaus Ku­ka­naus­kų šei­ma no­ri, kad ir jų vai­kai (iš de­ši­nės) Vy­tau­tė, Ur­tė ir Au­gus­tas pa­mil­tų tė­viš­kę, ku­rio­je ge­ra ir sau­gu aug­ti.