Naujausios
Istorijos
Vaiduokliai gąsdino Kleboniškių žmones
Radviliškio rajono Kleboniškių kaimo buities muziejaus sodyboje ne vienerius metus gyveno būtybės, kurias žmonės sieja su anapusiniu pasauliu. Ilgokai trikdę ir gąsdinę muziejaus darbuotojus, vaiduokliai ar bildukai iš šimtametės sodybos „išsikraustė“ ne savo noru.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
jadvyga@skrastas.lt
Sodyba ir jos paslaptys
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius — Kleboniškių kaimo buities muziejuje vykusių sunkiai paaiškinamų įvykių liudininkas. Šie įvykiai vertė muziejaus darbuotojus bei svečius pašiurpti suvokus, jog šalia yra kažkas, ko žmogaus akis nepajėgi pamatyti, o protas nepajėgus suvokti.
Egidijus Prascevičius pasakoja apie Kleboniškių kaimo buities muziejaus kūrimosi pradžią 1989-aisiais, kai muziejuje buvo dar tik viena sodyba. Jos šeimininkai už senovinius statinius pasiėmė kompensaciją, ir gyvenamasis namas, klėtis, daržinė bei klojimas atiteko Kultūros skyriui.
Dviejų galų gyvenamasis namas buvo apleistas, tačiau pusė jo tiko darbininkams persirengti bei sušilti. Kita pusė tada buvo naudojama kaip sandėlis.
Vos pradėjus pirmuosius muziejaus kūrimo darbus, imta kalbėti apie keistokus potyrius, kai tekdavo įeiti į senosios sodybos gyvenamąjį namą.
„Kaskart, kai įeidavome į šį namą, savotiškai pašiurpdavo kūnas — lyg staiga skersvėjis būtų pertraukęs, — apie tai, ką patyrė ir pats, pasakoja Egidijus Prascevičius. — Vaikštinėdamas viduje, jauteisi taip, tarsi kažkas nuolat sekiotų iš paskos. Nerimą kėlė name sklindantys nepaaiškinami garsai, trenksmai, kurių ypač padaugėdavo prieš Vėlines“.
Vaizdai ir garsai
Iki Visų šventųjų buvo likusios tik kelios dienos. Oro temperatūra lauke — apie 0 laipsnių. Į namą pasitarti susirinkę muziejaus darbuotojai žvilgtelėjo pro langą ir nustebo: per kiemą bėgo maža mergaitė, vilkinti vasarine suknele. Ji pasuko link klėties, kuri neseniai buvo pargabenta iš Kubiliūnų kaimo ir stovėjo dar be durų ir grindų. Mergaitė įbėgo į šią klėtį ir daugiau nebesirodė.
Nusistebėję dėl to, kad šaltu oru mergaitė kieme laksto vasariškai aprengta, vyrai nuskubėjo į klėtį pasižiūrėti, ką mažylė ten veikia. Klėtyje mergaitės nebuvo. Nebuvo jos ir kieme — niekur, kiek tik akis aprėpia.
Kitą dieną susirinkę į darbą ir sugužėję į kambarį persirengti, darbininkai netrukus išgirdo balsus, tarsi vienas garsiau už kitą kalbėtų grupė žmonių.
Kalbos nesiliovė, ir darbininkai, nesuvokdami, ar atvykusi žmonių grupė susibūrė lauke, ar pastato viduje, pakilo pasižiūrėti. Ir visiems akys ant kaktos iššoko, kai įsitikino, jog nei pastato viduje, nei kieme žmonių nėra. Grįžti į pastatą nei vienam nebesinorėjo.
Jonas, kurio nebuvo
Muziejaus sodybą, kuri jau garsėjo savo keistenybėmis, buvo suplanuota aptverti senovę menančia medine tvora. Šie darbai buvo patikėti pociūniečiui Jonui.
Atvykęs pakontroliuoti, kaip vyksta darbai, Egidijus Prascevičius pastebėjo, jog įkastas vienas ąžuolinis tvoros stulpas — su atsikišusia šaka. Jonui buvo nurodyta kitą dieną šaką nutašyti.
Kitą rytą į Kleboniškius atvykę darbininkai, artėdami prie sodybos, kurioje kasdien apsistodavo ir kuri buvo aptverinėjama, nusistebėjo: Jonas atvyko anksčiau nei kiti, jis jau dirba — tašo ąžuolinio stulpo atsikišusią šaką.
Persimetę žodžiu kitu, darbininkai vėl nukreipė akis ten, kur ką tik dirbo Jonas. Jo nebebuvo.
Vyrai pamanė, kad Jonas nuėjo į namo vidų, tačiau, priartėję prie namo, jie pamatė, jog ant durų kabo spyna — lygiai taip pat, kaip ją pakabino, vakar išvykdami po darbo į namus. Dar vėliau paaiškėjo, kad Jono tądien išvis nebuvo darbe.
Keistenybės
Tada, kai muziejaus darbuotojai tame pačiame neramiame name susikaupę aptarinėjo reikalus, ant besikūrenančios krosnies saugiai padėtas žarsteklis staiga su trenksmu nukrito ant grindų, nors pats, be niekieno įsikišimo, niekaip negalėjo nukristi.
Dieną, kuri buvo tokia rami, kad net medžių lapai nejudėjo, to paties namo langinė, iki šiol buvusi kabliuku prikabinta prie sienos, nepaaiškinamai užsidarydama su tokiu garsu trenkėsi į langą, kad viduje buvę žmonės nustėro.
Netrukus po to, kai išvyko muziejuje lankęsi Radviliškio ligoninės Chirurgijos skyriaus medikai, muziejaus darbuotojai kitame pastato gale, ten, kur buvo sandėliuojami eksponatai, išgirdo triukšmą — tarsi bendrautų grupė linksmai nusiteikusių žmonių.
Buvo visiškai aišku, kad užrakintoje patalpoje, kur laikomi eksponatai, žmonių negali būti, tačiau vyrai dėl viso pikto nuėjo patikrinti. Įsitikino, kad sandėlyje žmonių nėra.
Muziejaus darbuotojai kasdien vis atsargiau ir su didesne baime praverdavo namo, kuriame vaidendavosi, duris. Žmones jau buvo užvaldžiusi bauginanti nežinia: kas sodyboje nutiks šiandien, ryt, poryt?
Tačiau ramybė atėjo anksčiau, nei visi tikėjosi.
Kalėdų išvakarėse Šeduvos parapijos klebonas lankė parapijiečius. Jis atvažiavo ir į Kleboniškių kaimą.
Įėjęs į namą, kuriame įvairiai reikšdavosi nematomos būtybės, jis pasimeldė, po to patalpas ėmė šventinti. Šventino ilgokai — kampus, sienas, vėl kampus, vėl sienas.
„Gal sutapimas, o gal ne, bet nuo tos dienos pastate bei jo prieigose tapo ramiau. Rimo, rimo, ir pagaliau visiškai nurimo“, — sako muziejaus direktorius Egidijus Prascevičius ir prisimena paskutinį keistą anų laikų atsitikimą, įvykusį prie Kleboniškių kapinaičių.
Paveldo dalis
Darbininkai tvarkė teritoriją šalia kapinių tvoros. Darbuotoja, atėjusi pasižiūrėti, ar visos užduotys tinkamai atliktos, maždaug už 30 ar 40 metrų nuo kapinių pamatė kostiumu vilkintį vyrą, kuris buvo atsirėmęs į pušį.
Moteris pasuko link to vyriškio, tačiau jai besiartinant, vyriškis ėmė tolti, o netrukus ir visai išnyko.
Nustebusi darbuotoja nuėjo pas darbininkus. Jie parodė šalia kapinių tvoros sumestą krūvelę žmogaus kaulų, kuriuos duobkasiai buvo atkasę ir iškėlę į paviršių, kai kasė duobę kitam mirusiajam palaidoti.
Iškastieji kaulai su derama pagarba buvo užkasti kapinių teritorijoje. Tas, kuris dingo pušyne, daugiau nebepasirodė.
Pačiame pirmajame muziejaus name, į kurį žmonės anksčiau bijodavo užeiti, po kunigo apsilankymo taip pat daugiau niekas nematomas nebebildėjo, neūžė, nesitrankė bei kitaip nesireiškė. Dabar šiame pastate įsikūrusi Kleboniškių kaimo buities muziejaus administracija. Kitame pastato gale, kuriame praeityje buvo sandėlis ir kuriame taip mėgo šurmuliuoti žmogaus akimis nematomos būtybės, dabar — svečių priėmimo kambarys.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius nesistebi, kad Kleboniškiuose praeityje vaidendavosi. Tokie dalykai esą dedasi dažname paveldo objekte.
Egidijus Prascevičius tiki, kad panašių reiškinių priežastis galima paaiškinti, tik tokios galios suteiktos ne kiekvienam. Reikia žmonių, galinčių prasiskverbti į Žemės informacinį lauką, kuriame užfiksuoti visi gyvenimo įvykiai.
Autorės nuotr.
PAVELDAS: Šiame Kleboniškių kaimo buities muziejaus pastate ilgus metus vaidendavosi. Dabar čia įsikūrusi muziejaus administracija.
KROSNIS: Kampe, kur dabar stovi nedidelė krosnelė, anksčiau stovėjo didelė krosnis. Nuo jos nematoma jėga ir buvo ant žemės nutrenkusi žarsteklį.
SVETAINĖ: Kol šiame kambaryje buvo sandėlis, jame mėgo šėlti bildukai. Dabar čia — svečių priėmimo kambarys.
NUOMONĖ: Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius tiki, kad bildukų egzistavimą viename ar kitame paveldo objekte galima paaiškinti, taičiau tam reikia turėti išskirtinių galių.