Užbūrė šiaudiniai sodai

Užbūrė šiaudiniai sodai

Už­bū­rė šiau­di­niai so­dai

„Tai – ma­gi­ja“, – ne kar­tą po­kal­bio me­tu nu­skam­ba Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tės, cho­ro di­ri­gen­tės ir est­ra­dos me­no stu­di­jų pro­gra­mos su­ma­ny­to­jos Ma­ri­jos Ži­bū­die­nės fra­zė apie šiau­di­nius so­dus. Ty­lus ir ma­giš­kas jų grakš­tu­mas, leng­vu­mas, ak­so­mi­nis šiau­do spin­de­sys mo­te­rį už­bū­rė prieš pus­me­tį. Ne vie­nas Ma­ri­jos so­das jau su­ka­si ar­ti­mų­jų, drau­gų, gi­mi­nių ir pa­čios na­mų pa­lu­bė­je.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Do­va­na sū­nui

Iki praei­tos va­sa­ros M. Ži­bū­die­nė nie­ka­da ne­bu­vo ban­džiu­si riš­ti so­do, bet šie su­bti­lūs, ma­giš­ki me­no kū­ri­niai vi­sa­da ją ža­vė­jo.

„Man šir­dy­je jau se­niai kir­bė­jo pa­ban­dy­ti, bet tai ru­gių nė­ra, tai lai­ko, tai dar ko nors“, – pa­sa­ko­ja mu­zi­kė.

Pas­ka­ta ta­po sū­naus no­ras 40 me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga do­va­nų gau­ti šiau­di­nį so­dą.

„Gal­vo­ju, ga­liu pa­do­va­no­ti. O jei­gu pa­ti jį pa­da­ry­siu, tai ja­me tik­rai bus daug mei­lės ir daug pri­si­mi­ni­mų“, – sa­ko mo­te­ris.

So­dą da­rė su di­de­liu įkvė­pi­mu, be di­de­lių tai­sy­mų ir ga­na grei­tai.

M. Ži­bū­die­nė dė­kin­ga ba­zi­lio­niš­kei so­dų ri­šė­jai Ja­ni­nai Radž­vi­lie­nei, ji pa­dė­jo ženg­ti pir­muo­sius žings­nius. In­for­ma­ci­jos ieš­ko­jo ir in­ter­ne­te, skai­tė tau­to­dai­li­nin­kės, so­dų ri­šė­jos Ma­ri­jos Liu­gie­nės straips­nius.

„Kvad­ra­tuo­se yra ma­te­ria­lu­sis pra­das, o tri­kam­piuo­se – dva­si­nis, ir kai tie du pra­dai su­si­pi­na, išei­na to­bu­los for­mos. Glež­nas šiau­das stai­ga pa­si­da­ro toks ga­lin­gas“, – ži­nio­mis da­li­ja­si M. Ži­bū­die­nė.

So­dų li­ga

Mu­zi­kė juo­kau­ja, kad su­si­rgo so­dų li­ga – pra­dė­jo riš­ti ir ne­ga­li su­sto­ti. Ne­ma­žai so­dų jau iš­do­va­no­jo, bent pen­ki ka­bo pa­čios so­dy­bo­je. Pas­ku­ti­nis kū­ri­nys iš šiau­dų – įspū­din­ga ka­lė­di­nė eg­lu­tė.

M. Ži­bū­die­nei pa­tin­ka riš­ti di­de­lius so­dus. Dau­ge­lis yra maž­daug met­ro aukš­čio ir dar aukš­tes­ni, kad pa­ka­bin­ti pa­lu­bė­je bū­tų ma­to­mi.

„Esu pra­de­dan­čio­ji ir tur­būt da­rau daug klai­dų, bet man in­tui­ty­viai jie išei­na. Ma­nęs klau­sia, ar riš­da­ma skai­čiuo­ju. Ne­mo­ku aš tos ma­te­ma­ti­kos. Kai pra­de­du skai­čiuo­ti, jie man krei­vi išei­na, o kai in­tui­ty­viai – gra­žiai suei­na“, – šyp­so­si Ma­ri­ja.

Mo­te­ris daž­nai su­lau­kia klau­si­mo, kiek lai­ko už­trun­ka su­riš­ti vie­ną so­dą, ir į jį at­sa­ky­mo ne­tu­ri. Vie­nus grei­čiau pa­vyks­ta pa­da­ry­ti, ki­tus il­giau. Ir ne vien nuo su­dė­tin­gu­mo pri­klau­so. Kar­tais ne­ran­da spren­di­mo ir tiek.

„Su­ri­ši, pa­ka­bi­ni, o ry­tą pa­žiū­ri, kad kaž­kas ne­ge­rai, ne taip išė­jo, kaip no­ri­si, imi ir ar­dai. Ar­dau be gai­les­čio“, – sa­ko M. Ži­bū­die­nė.

Jei­gu kaž­kas pa­pra­šy­tų to­kio pat, ko­kį jau yra da­riu­si, Ma­ri­ja sa­ko tur­būt grei­tai su­riš­tų, ta­čiau ne­bū­tų įdo­mu, nes vie­nas iš sma­giau­sių da­ly­kų – kū­ry­ba.

„Daug kas įsi­vaiz­duo­ja, kad riš­ti so­dus la­bai sun­ku, o aš gal­vo­ju, jei­gu ta mo­čiu­tė prieš šim­tą me­tų su­ge­bė­da­vo su­riš­ti ir sa­vo tro­be­lę pa­puoš­ti, tai ir aš, šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, tu­rė­čiau su­gal­vo­ti, kaip tai pa­da­ry­ti. Kar­tais ir pa­ti ste­biuo­si, kaip čia man išė­jo. Gal­būt tai yra ta­me di­de­lia­me no­re. Ki­ti sa­ko: „Kiek čia rei­kia kant­ry­bės!“ Čia tie­siog rei­kia no­rė­ti“, – sa­ko M. Ži­bū­die­nė.

Pa­si­ruo­ši­mui rei­kia kant­ry­bės

Ma­ri­ja sa­ko, kad dau­giau­sia lai­ko už­trun­ka ne pa­ts so­do ri­ši­mas, o pa­si­ruo­ši­mas. Ge­riau­siai so­dams tin­ka ru­gių šiau­dai, nes yra tvir­čiau­si. Tik ne taip leng­va jų ras­ti. Da­bar ūki­nin­kai au­gi­na įvai­riau­sių kul­tū­rų, o ru­gių – vos vie­nas ki­tas. Šiau­lių re­gio­ne M. Ži­bū­die­nei iš vi­so ne­te­ko ma­ty­ti ru­gių lau­kų, di­des­nės ga­li­my­bės at­ras­ti gim­to­jo­je Dzū­ki­jo­je.

Šie­met pa­ti prie so­dy­bos pa­si­so­di­no ne­di­de­lį plo­te­lį ru­gių – žiū­rės, kas iš to išeis. Mat užau­gin­ti tin­ka­mus so­dams ru­gius ir­gi rei­kia su­ge­bė­ti. Rei­kia ži­no­ti, ka­da juos nu­pjau­ti ir kaip džio­vin­ti.

Kiek­vie­ną stie­be­lį rei­kia „iš­lukš­ten­ti“, su­kar­py­ti rei­kia­mo il­gio šiau­de­liais (la­bai svar­bu, kad jie bū­tų vie­no­do il­gio ir sto­rio, tie­sūs, prie­šin­gu at­ve­ju so­das ne­bus gra­žus). Prieš im­da­ma­si šiau­de­lių kar­py­mo, M. Ži­bū­die­nė juos nak­čiai pa­mer­kia į van­de­nį. Drėg­nus šiau­dus leng­viau ir kar­py­ti, ir juos riš­ti.

In­ter­ne­te mo­te­ris dar ra­do pa­ta­ri­mą šiau­dų ga­liu­kus pa­mir­ky­ti PVA kli­juo­se, ma­tyt, kad bū­tų tvir­tes­ni, ne­skil­tų, ta­čiau šio pa­ta­ri­mo ne vi­sa­da lai­ko­si, nes ru­gių šiau­dai ir taip pa­kan­ka­mai tvir­ti.

So­dų ri­šė­jos nau­do­ja spe­cia­lias, daž­niau­siai sa­va­dar­bes il­gas ada­tas. M. Ži­bū­die­nei bend­ra­dar­bė pa­re­ko­men­da­vo įsi­gy­ti rie­ši­nių mez­gė­jų nau­do­ja­mas plo­nas lanks­čias ada­tas. Į jas ir siū­lą įver­ti ge­ro­kai leng­viau. Ši ada­ta mo­te­riai la­bai pa­ti­ko, net ir pa­ty­ru­sioms Ba­zi­lio­nų bend­ruo­me­nės so­dų ri­šė­joms to­kias pa­siū­lė.

So­das tu­ri su­ktis

Ri­ša so­dus plo­nais, bet tvir­tais siū­lais. Jie tu­ri bū­ti ge­ros ko­ky­bės, ne tik, kad so­dą iš­lai­ky­tų, bet ir kad pa­ka­bin­tas so­das su­ktų­si. Pa­sak M. Ži­bū­die­nės, tai la­bai svar­bu. Jei­gu so­das ne­si­su­ka, va­di­na­si, su­riš­tas blo­gai.

Se­no­vės lie­tu­viai ti­kė­jo, kad so­de, ku­ris ne­si­su­ka, ap­si­gy­ve­no pik­tos dva­sios ar­ba na­muo­se ap­si­gy­ve­no ra­ga­na. Daž­niau­siai to­kie įta­ri­mai kris­da­vo ant mar­čios.

M. Ži­bū­die­nė do­mė­jo­si, kad se­no­vė­je so­dams riš­ti nau­do­da­vo ne siū­lus, o ark­lio ašu­tus (kar­čių ar uo­de­gos plau­kus). No­rė­tų ka­da nors taip su­riš­ti so­dą ir Ma­ri­ja, tik svars­to, kaip rei­kė­tų tuos ašu­tus tar­pu­sa­vy­je su­riš­ti, ar lai­ky­tų­si. Esą vaš­kuo­tais ašu­tais su­riš­tas so­das ypač ge­rai su­ka­si.

Dau­gy­bė pra­smių

M. Ži­bū­die­nė sa­ko, kad so­de ga­li­ma su­ras­ti įvai­riau­sių pra­smių.

Vie­nam iš pir­mų­jų sa­vo so­dų mo­te­ris vis ne­ra­do tin­ka­mo spren­di­mo. Kai per­skai­tė min­tį, kad so­das – tai vie­ta vė­lėms su­grįž­ti na­mo, vis­kas sto­jo į sa­vo vie­tas, so­das bu­vo baig­tas ir da­bar ka­bo tuš­čiuo­se tė­vų na­muo­se. Gal­būt ja­me ap­si­gy­vens ma­mos vė­lė...

„Skai­čiau, kad so­dus do­va­no­da­vo ves­tu­vių, vai­ko gi­mi­mo, Ka­lė­dų, Ve­ly­kų pro­go­mis. Sa­ko, kai ri­ši ves­tu­vėms, rei­kia da­ry­ti su kuo dau­giau maz­gų, kad san­tuo­ka bū­tų tvir­tes­nė, ki­ti sa­ko, kad kaip tik maz­gų tu­ri bū­ti ma­žiau“, – sa­ko mu­zi­kė.

At­ra­du­si šiau­do tei­kia­mą ra­my­bę ir har­mo­ni­ją, po­nia Ma­ri­ja sa­ko ne­be­no­rin­ti šie­met sa­vo na­mų ir eg­lu­tės puoš­ti bliz­gan­čiais, spal­vo­tais žais­liu­kais ir gir­lian­do­mis. Pa­puo­šė šiau­di­nu­kais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Kaž­kur per­skai­čiau to­kį M. Liu­gie­nės sa­ki­nį, ir ma­nau, kad jis la­bai tei­sin­gas: „Yra žmo­nių, ku­rie ma­to so­dus, ir to­kių, ku­rie ne­ma­to.“ Ma­nau, kad tų, ku­rie ma­to, yra dau­giau“, – sa­ko Ma­ri­ja Ži­bū­die­nė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tė, prieš pu­sę me­tų pra­dė­ju­si riš­ti so­dus.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Vie­nas iš su­dė­tin­ges­nių M. Ži­bū­die­nės so­dų – tuš­čia­vi­du­ris. Jei­gu reik­tų pa­da­ry­ti to­kį pat, mo­te­ris sa­ko eks­pe­ri­men­tuo­tų iš nau­jo.

1,3 met­ro aukš­čio nau­jau­sias Ma­ri­jos so­das – Ka­lė­dų eg­lu­tė.

Pats mie­liau­sias M. Ži­bū­die­nei yra šis jos so­das.

Kai so­das su­riš­tas tai­syk­lin­gai, pa­ka­bin­tas nuo men­kiau­sio oro gū­sio su­ka­si.

Se­no­vės lie­tu­viai ti­kė­jo, kad so­das – vie­ta ap­si­gy­ven­ti na­mo su­grį­žu­sioms vė­lėms. Šis skir­tas bū­tent joms.