Naujausios
Ūkininkas mato gražėjantį kaimą
Joniškio rajono 2015-ųjų „Metų ūkio“ pirmosios vietos laimėtojas Romas Karūžna, iš žemės ūkio ministrės gautu apdovanojimu besidalijantis su žmona Ilona, pradėjo nuo 36 tetos turėtų hektarų, kurie ilgainiui išaugo į 480 hektarų valdomą ūkį.
Joniškiečio patirtis liudija, kad parduodant produkciją ir perkant trąšas ar sėklą verta kooperuotis, tad jis turi nerašytą sutartį su penkiais sąjungininkais. Ūkininkas sako matantis gražėjančią Lietuvą: prieš dvidešimt metų gulėjo sugriautos fermos, apaugusios palaukės, dabar mūsų žemės kai kuriuose regionuose atrodo geriau nei Vokietijoje.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Ilonos ir Romo Karūžnų ūkio bazė prieš kelerius metus iš tėviškės – Pročiūnų, persikėlė į Padirvonių kaimą už kelių kilometrų nuo Joniškio.
Čia, buvusios Satkūnų paukštidės vietoje, prieš trejus metus iškilo dirbtuvių angaras, prieš metus pastatytas rąstų namelis, iškastas tvenkinys, pasodintas sodas, įveistas avietynas, braškės, iškilo šiltnamis.
Vienas paukštidės pastatų, kurį už pajus gavo ūkininko tėvai, išliko, ir sutvarkytas tapo grūdų sandėliu su prie jo prijungta grūdų džiovykla.
„Kada pradėjome tvarkytis, čia buvo apžėlusi, neprieinama kūdra, kerojo žmogaus ūgio kiečiai, dilgėlynai, vienur kitur buvo likę pamatai. Norėjosi jaukaus kampelio. Ūkininkai dabar ne tik žemę dirba, bet ir aplinką puoselėja tokią, kad patiems malonu būtų“, – atvirauja Romas Karūžna.
Jo akimis, Lietuvos peizažas per pastaruosius du dešimtmečius gerokai pagražėjo, kartais net lenkia Vokietiją.
„Seniau ūkininkų žemės Vokietijoje atrodė kaip iš atvirukų. Praėjusiais metais lankiausi netoli Hamburgo ir buvau nustebęs: žolės tarp žemdirbių sklypų sužėlusios, o pas mus – nušienauta, gražu“, – sako Romas, pridurdamas, kad gal tai būdinga ne visiems Lietuvos regionams, bet Šiaurės Lietuvai – derlingam kraštui – tikrai.
Žemės ūkis joniškiečiui buvo artimas nuo vaikystės. Iš tėčio išmokęs vikšriniu traktoriumi važinėdavo jau nuo dešimties metų.
1985 metais, būdamas vos 25-erių metų, Romas Karūžna tapo S. Kirovo kolūkio Joniškio rajone pirmininku.
Jaunas vadovas paveldėjo nepavydėtiną palikimą: tą vasarą pievose buvo likęs nesuvežtas papuvęs šienas, tad teko iš gretimo kolūkio prašyti šiaudų, kad išgelbėtų gyvulius nuo bado.
Per kelerius metus minėtas kolūkis pateko tarp dešimties geriausių rajone (iš viso buvo 27 kolūkiai ir tarybiniai ūkiai).
Dar yra menančių, kaip kolūkio vadovas pats sėsdavo prie traktoriaus vairo ir vakarais, kartais ir per visą naktį kultivuodavo laukus.
„Visada patiko technika, be to, darbo rankų trūko 5000 hektarų valdžiusiame kolūkyje, norėjau pavyzdį parodyti. Per naktį paruoši 30 hektarų, kitą dieną jau galima sėti“, – prisimena.
Pirmininkauti R. Karūžna baigė 1992-aisiais.
„Pamenu, kaip į Operos ir baleto teatrą Vilniuje buvome sukviesti visi Lietuvos kolūkių ir tarybinių ūkių vadovai, o Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Gediminas Vagnorius kalbėjo, kad bus atkurta žemės nuosavybė, vyks privatizacija ir mūsų nebereikės. Supratau, kad tikrai nenorėsiu patekti į griovimo verpetus. Todėl nusprendžiau išeiti. Tiesa, žmonės neišleido, teko antrą kartą pareiškimą dėti“, – mena ūkininkas.
Vėliau tapęs Joniškio pašto viršininku nuo žemės jis nenutolo. Kartu su teta pradėjo rūpintis jos susigrąžintais 36 hektarais. Iš pradžių žemę įdirbti, javus nukulti padėdavo bendrovės, bet per kelerius metus patys įsigijo žemės ūkio padargus, traktorių.
Kasmet plėtė dirbamas žemes, didesnę dalį lėšų skirdamas joms įsigyti.
Įsidėmėjo vieno bičiulio mintį: „Jei Lenkijoje žemės hektaras kainuoja 2000–3000 litų, ateis ir pas mus toks laikas, nors dabar mokame po 600–700 litų.“
Investicijos išties atsipirko. Šiuo metu hektaras derlingos žemės Joniškio rajone kainuoja apie 6–7 tūkstančius eurų ir jau parduodančių rasti beveik neįmanoma.
„Jei turi kokius 30 hektarų nuosavos žemės, gali jos nedirbdamas užsitikrinti orią senatvę, išgyvendamas vien iš nuomos“, – teigia „Metų ūkio“ rajone pirmosios vietos laimėtojas.
Romas Karūžna, dabar dirbantis 480 hektarų (iš jų du trečdaliai – nuosavos – aut. past.), sako, kad ūkininkams paranku kooperuotis, nes perkant kartu didesnį trąšų, chemikalų kiekį, taikomos palankesnės nuolaidos, o pateikdami supirkėjams grūdus, patys gauna didesnę kainą.
Todėl jis turi žodinę sutartį su dar keturiais didesniais rajono ūkininkais ir viena žemės ūkio bendrove pirkimu ir pardavimu rūpintis kartu.
„Metų ūkio“ nugalėtojas nebandė užsiimti gyvulininkyste, nemėgino ir populiarumo sulaukiančio ekologinio ūkininkavimo.
„Mūsų derlingose žemėse laikyti ganyklas ir auginti gyvulius nėra racionalu. O gyvuliai reikalauja nuolatinės priežiūros, be atostogų, ir uždarbis bus menkesnis“, – aiškina ūkininkas.
Ekologiniai ūkiai, pasak jo, labiau gyvena ne iš derliaus uždarbio, bet iš išmokų. Tiesa, bet kuris žemdirbys priklausomas nuo klimato pokyčių. Yra buvę metų, kai jam teko atsėti net 95 procentus iššalusių pasėlių, nors augino ir šalčiui atsparias veisles.
Autorės nuotr.
APDOVANOJIMAS: Ilona ir Romas Karūžnos tapo respublikinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais Joniškio rajone.
SEKA: Kažkada, perėmęs vadovavimą nugyventam ūkiui, pirmininkas Romas Karūžna sugebėjo pakelti jo lygį, kad patektų į pirmą dešimtuką rajone, dabar jis sėkmingai tvarkosi savo 480 hektarų ūkyje.
PERMAINOS: Neseniai Romas Karūžna savo ūkio bazę perkėlė į Padirvonių kaimą, kur sutvarkė aplinką, pastatė rąstų namelį.
DŽIOVYKLA: Vienas paukštidės pastatų, kurį už pajus gavo ūkininko tėvai, išliko ir sutvarkytas tapo grūdų sandėliu su prie jo prijungta grūdų džiovykla.