Naujausios
Ūkininkas gyvena trijuose rajonuose
Ūkininkas Vaclovas Streckis gyvena Kuršėnuose. Tačiau į savo ūkį kaip į darbą jaunas vyras važinėja į Kelmės rajono Žeberių kaimą ir į Telšių rajono Luokės apylinkes. Žmona Danutė dirba mokytoja Kuršėnų meno mokykloje. Dukros mokosi Kuršėnuose. O Vaclovas perėmė savo tėvų ūkį Minupiuose ir rūpinasi žmonos ūkiu Luokės apylinkėse.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vaikai prie žemės
Dviejų aukštų mūrinis namas šalia plento. Pats Žeberių kaimo pakraštys. Name sutelpa Elena ir Juozapas Streckiai, jų ūkį perėmęs sūnus Vaclovas ir dukros Gražinos Montrimienės, dirbančios mokytoja Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje, šeima.
Šalia tėvų namų įsikūrusi ir dukra Vida. Ji nupirko ištuštėjusias kaimo trobas šalia savo namų. Streckių giminės pastatai taip ir užbaigia Žeberių kaimą.
Telšiuose gyvenantys dar du Elenos ir Juozapo Streckių vaikai Viktoras ir Jolanta taip pat dažni svečiai ir pagalbininkai tėvų ūkyje. Visi jie myli žemę. Kaip ir tėvai.
Kaip pavyko vaikus išlaikyti šalia savęs, prie žemės? Kokių vertybių juos mokė?
„Tai, kad mes nemokyti. Ką mes mokysim? – su jai įprastu žemaitišku humoru atsako Elena Streckienė. – Aš baigusi keturias, ans – dvi klases. Vaikus auklėjom darbu.“
Elena ir Juozapas Streckiai ūkininkauti pradėjo 1992-aisiais. Elena atgavo 12 hektarų savo tėvų žemės. Jos tėvai augino 11 vaikų, bet Elena buvo likusi prie ūkio.
Dar kelis hektarus savo tėvų žemės atgavo vyras Juozapas. Taip ir pradėjo ūkininkauti. Iš pradžių buvo sunku. Turėjo tik žemės. Kuo ją įdirbti?
Tačiau į bankus atsargūs žemaičiai nelindo. Kaupė pinigus iš 20 hektarų ūkelio. Laikė melžiamų karvių. Parduodavo pieną. Po truputį yrėsi į priekį.
Prie ūkio pasiliko vairuotoju dirbęs sūnus Vaclovas. Sėti, sodinti, pjauti, rūpintis gyvuliais jam nebuvo naujiena. Vaikystėje tėvai laikė kelias karves. Reikėjo išmaitinti penkis vaikus. Ganyklos – toli. Vaikai pasikeisdami piemenaudavo.
Vaclovas padėjo tėvams kurti ūkį. Paskui jį perėmė.
Nepalanki vietovė
Šiuo metu Vaclovas Streckis ir jo žmona Danutė dirba 108 hektarus žemės Žeberių ir Luokės apylinkėse. Nors tėvai laikė nemažą bandą melžiamų karvių, Vaclovas pieno ūkio atsisakė. Karves pardavė. Pasiliko tik trejetą piendavių savo poreikiams.
Augina įvairių kultūrų: žieminių ir vasarinių kviečių, miežių, žirnių, rapsų, anksčiau augino grikių.
Tačiau verstis vien augalininkyste būtų neracionalu. Vietovės, kuriose turi žemės, – nepalankios ūkininkauti. Aplink namus daug šlapių vietų. Negali užarti lauko iki sodybos tvoros ir apsėti.
Todėl Vaclovas Streckis nusprendė laikyti mėsinių galvijų. Labiausiai kalvotos Žemaitijos žemės paverčiamos ganyklomis. Dalyje plotų ūkininkas šienauja. Šiuo metu jau turi 23 galvijus. Jų bandą ketina plėsti. Tačiau pastaruoju metu užmojus plėstis šiek tiek stabdo nukritusios jaučių gyvo svorio kainos.
Streckių ūkis – neekologinis. Tačiau derliai čia vis tiek nedideli. Geriausiai dera žieminiai kviečiai. Jų prikulia nuo trijų iki penkių tonų iš hektaro.
Grikių iš hektaro prikuldavo tik po pusantros tonos. Dabar tuos plotus pakeitė rapsais. Už rapsus geriau moka. Parduoda sėklai, gauna po 1150–1200 litų už toną. Už grikius tuomet, kai augino, mokėdavo mažiau – po 700 litų už toną.
Tačiau ateityje ūkininkas vėl žada grįžti prie grikių. Mat jo nuosavos ir nuomojamos žemės plotuose – nemažai smėlynų.
Daug skirtingų kultūrų auginti sudėtingiau. Joms nuimti reikia skirtingos technikos. Tačiau V. Streckis tai daro dėl sėjomainos.
Apsiėjo be Europos paramos ir bankų
„Sunkiai dirbom. Visokių dienų buvo, – prisimena Elena Streckienė. – Vienais metais būdavo daugiau pajamų, kitais – mažiau. Bet nesiskolinome. Vertėmės iš to, ką patys uždirbome.“
Tokios pat ūkininkavimo politikos laikosi ir ūkį perėmęs sūnus Vaclovas. „Visokių minčių po galvą pavaikšto,“ – pasakoja jaunas vyras, besilaikantis auksinės taisyklės: „Devynis kartus pamatuok...“
Šiuo metu ūkyje yra ir traktorių, ir kombainas „Class“, ir pakankamai šienavimo technikos. Žinoma, ji nenauja. Bet ir tokios užtenka šimto hektarų ūkiui. Technika – vakarietiška. Nors ir naudota, bet dar neblogai veikianti.
Beje, ir naudota vakarietiška technika nėra pigi. Tačiau nauja būtų kainavusi netoli milijono litų. Kada ji atsipirktų?
Atsargūs žemaičiai ūkininkai naudotą techniką pirko gavę išmokas už deklaruotus pasėlius. Beje, tos išmokos nepalankiose ūkininkauti žemėse yra didesnės. Taip sutaupė. Nereikėjo mokėti bankams palūkanų.
Nenorėtų kurti kolūkio
Dalį žemės iš šiandien dirbamų 108 hektarų Danutė ir Vaclovas Streckiai nuomojasi. Dalį plotų pirko ir prisijungė prie paveldėtos žemės.
„Jeigu savininkai sugalvos parduoti mūsų nuomojamą žemę, liksime be darbo, – svarsto ponas Vaclovas. – Žinoma, tartumėmės, kad parduotų mums. Bet kainos už žemę dabar nerealios vaikšto. Prašydavo po 8 tūkstančius litų už hektarą.“
Ūkininkas žino, jog žemė – nepavagiamas, nesudegantis, visuomet nuo bado išgelbstintis turtas. Tačiau aplinkybės klostosi taip, kad laisvos žemės tose vietose, kur ūkininkauja, jau beveik nėra. Ar mokėti didžiulius pinigus už hektarą nederlingos žemės, dar pagalvotų. Kam reikia tūkstančio hektarų? Tuomet jau būtų ne ūkis, o kolūkis.
Ir plėsti ūkį dar kitoje vietoje būtų neracionalu. Jau dabar tenka ūkininkauti dviejuose rajonuose. Kelmės rajone – buvusi jo tėvų, dabar jo žemė. Telšių rajone, Luokės apylinkėse, žmonos Danutės senelių žemė. Ten ir sodyba Virvytės pakrantėse išlikusi. Vasarą geriausias kurortas.
Prisirišęs prie Žemaitijos, prie savo namų ir savo žemės Vaclovas niekur nenorėtų išvažiuoti. Žemė suteikė jo šeimai stabilumo ir saugumo.
Autorės nuotr.
LAUKAI: Ūkininko Vaclovo Streckio laukai Žeberiuose, šalia namų. Tereikia pereiti per plentą.
MEILĖ: Elenos ir Juozapo Streckių sodybą myli ir puošia vaikai. Vaclovas Streckis sako, jog niekuomet nebuvo nuo tėvų namų atitrūkęs. Nors šiuo metu gyvena Kuršėnuose, bet daug laiko praleidžia Žeberiuose, tėvų namuose, kur ūkininkauja.
PRADŽIA: Vaclovo Streckio ūkininkavimas prasidėjo nuo jo mamos Elenos Streckienės atgautos žemės.