
Naujausios
Ūkininkai ir jų vaikai – viena komanda
Kelmės rajone, Burbaičių kaime, gyvenantys ūkininkai Irena ir Rimantas Budriai prieš didžiąsias liūtis spėjo nukulti beveik visus javus. Kieme buvo supilta apie 2000 tonų grūdų. Bet prieš liūtis spėjo išvežti ir parduoti visus ekstra klasės kviečius. Dar ir pasėjo 30 hektarų javų ir 10 hektarų rapsų.
Darbai sparčiai ėjo, nes kaip viena komanda darbavosi ir vaikų šeimos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Lyg vienas kumštis
Ūkininkė Irena Budrienė – keturių vaikų mama. „Keturi vaikai – keturi vargai ir keturi skausmai. Maži drasko terbą, dideli – širdį“, – liaudies išmintį prisimena moteris.
Išminties nepaneigsi. Tačiau energinga, veikli ir aktyvi ūkininkė neleido suaugusiems savo vaikams pabirti po pasaulį – subūrė į vieną komandą. Irenos ir Rimanto Budrių ūkis sukūrė dar du sūnaus Aurimo ir dukros Monikos ūkius, kurie gyvuoja tarsi mažas kooperatyvas. Vienas kitą remia, dalijasi technika, dengia vieni kitų skolas, rengia projektus ir naudojasi Europos parama.
Laikydamiesi lyg vienas kumštis Budriai išgyveno visus sunkmečius.
Po 2008 metų prasidėjus krizei, smuko pieno kainos. Daugelis ūkininkų pardavinėjo karves, o Budriai jas pirko. Tikėjo, jog krizė praeis, o geras pieningas karves reikia gelbėti nuo peilio. Po poros metų pieno kainos pakilo.
Užpernai ir pernai pieno kainos vėl buvo pasiekusios kritinę ribą, kai ūkininkai abejojo, ar karvė save išlaiko. Užpernai gyvulininkystę išgelbėjo augalininkystė. „Gavom labai gerus derlius. Buvom bajorai. Atidavėm visas paskolas. Pernai buvo sunkiau. Šiemet gaunam po 25 centus už kilogramą pieno žaliavos. Pieno ūkis dengs augalininkystės nuostolius, iš pieno pinigų pirkome žemės“, – pasakoja I. Budrienė.
Ūkininkai įsitikino, jog laikantis kartu, visus kainų bangavimus lengviau išgyventi.
Agronomė pamilo gyvulius
Irena Budrienė baigė agronomijos studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Šiandien klausia savęs, kodėl nepasirinko zootechnikės specialybės, nes ūkininkauti įkvėpė meilė gyvuliams.
Iš Pakruojo rajono Lygumų mietelio kilusi, Šiaulių septintąją vidurinę mokyklą baigusi Irena jaunystėje turėjo daug pomėgių: šoko pramoginius šokius, dalyvaudavo irklavimo varžybose, kūrė eilėraščius, domėjosi augalais.
Būdama 24 metų, tuoj po studijų, buvo paskirta į Ginkūnų kolūkį vadovauti skyriui. Kai ją ir vyrą Rimantą perviliojo į „Pergalės“ kolūkį Kelmės rajone, dirbo profsąjungos pirmininke.
Tačiau 1991 metais profsąjungų nebeliko. Agronomei teko dirbti fermos vedėja. Tuomet ir paklausė savęs, kodėl nestudijavo zooinžinerijos. „Labai prisirišau prie gyvulių. Mano ferma pirmavo. Pati priimdavau veršelius, kai karvės veršiuodavosi. Kiekvienos išvežamos karvės būdavo gaila. Nors kai buvau jauna, karvių bijodavau. Sukūrę šeimą iš vyro mamos gavome porą karvių, bijojau jas melžti, vyras samdydavo melžėją“, – mena I. Budrienė.
Ūkis prasidėjo nuo keturių karvių
Išsiardžius kolūkiui, Budriai už pajus gavo porą karvių, traktorių, priekabą, šiek tiek padargų. Kaip ir visi kaimo gyventojai gavo tris hektarus žemės. Dar šešetą hektarų nusipirko. Tuomet už hektarą mokėjo po 500 litų. Pieno ūkį pradėjo kurti nuo keturių karvių. Anyta padovanojo avių, prisiveisė vištų, žąsų. Pradėjo laikyti veislinių kiaulių.
Paskui dar porą karvių nusipirko Pakapėje, keturias karves ir arklį parsivežė iš Sovietsko. Ūkis pamažu plėtėsi. Nuomojosi žemės iš valstybės, supirkinėjo iš žmonių. Keletą metų po kolūkio išsiardymo ponia Irena dar dirbo kaimo parduotuvėje, pardavėja. Paskui paniro į ūkį.
2003 metais pardavę senus traktorius, ir paėmę iš banko paskolą, Budriai nusipirko pirmąjį naują traktorių „Belarus“.
2004 metais, kai šeima jau laikė 17 karvių, ūkininkė parašė pirmąjį projektą Europos paramai gauti . „Per tris dienas ranka parašiau, – mena ūkininkė. – Daug patarimų sulaukiau iš ūkininko Juozo Stradomskio. Jis ir paskatino dalyvauti Nitratų ir Pieno direktyvos programose. Žemės ūkio konsultavimo tarnyba atliko paskaičiavimus. Iš paramos įsirengėme pieno bloką, renovavome tvartą, pastatėme mėšlidę.“
Paskaičiavusi, jog naudotis Europos parama apsimoka, ūkininkų šeima nenašias žemes apsodino mišku. Už daugiau kaip dviejų hektarų ploto jaunuolyno priežiūrą kasmet gaudavo išmokas.
2008 metais iš paramos nusipirko vakarietišką traktorių „John Deere“, pašarų vyniotuvą ir presą.
Vėliau ponia Irena paskatino programose dalyvauti ir ūkį pradėjusį kurti savo sūnų Aurimą, kuris taip pat nusipirko galingą traktorių su šakėmis ir kaušu bei kitų reikalingų padargų.
Paramos gavo ir dukra Monika. Už gautas lėšas pirko purkštuvą, limuzinų veislės bulių ir 6 veršingas telyčias, įsirengė karvių melžimo aikštelę.
Gauti paramą nėra labai paprasta. Reikia tinkamai parengti projektą, atsiskaityti mokėjimų agentūrai, atlaikyti daug patikrų. Tačiau I. Budrienė sako, jog tikrintojai – supratingi žmonės. Jeigu kas nors ir ne taip, jie duoda laiko pasitaisyti.
Vaikai liko prie žemės
Tik vyriausioji I. Budrienės dukra Laura pasirinko emigrantės dalią, gyvena Dubline, dirba viešbučių vadybininke. Su lietuviu vyru turi butą ir Ispanijoje, prie jūros. Ten atostogauja visa giminė. Kasmet pailsėti nuskrenda ir Budrių šeima.
Dukra Raimonda kol kas nesiryžo kurti ūkio. Baigė socialinio darbo studijas Šiaulių universitete. Tačiau jai patinka agronomija. Dirba ne pagal specialybę, o „Litagros“ bendrovėje. Ir į ūkio darbus nespjauna. Savaitgaliais visuomet padeda tėvams.
Dukra Monika, baigusi mokyklą, niekur net nėjo iš kaimo. Išsimokėtinai nusipirko sodybą su 7,7 hektaro žemės tame pačiame Burbaičių kaime. Šiek tiek žemės jai dar nupirko tėvai. Pradėjo ūkininkauti. Baigia neakivaizdines studijas A. Stulginskio universitete ir taip pat dirba „Litagros“ bendrovėje.
Prieš aštuonerius metus iš Klaipėdos, kur dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, į kaimą sugrįžo ir sūnus Aurimas. Tėvai jam pradžiai perrašė 25 hektarus žemės, dar 10 hektarų nusipirko ir pradėjo ūkininkauti. Paskui išsinuomavo nemelioruotų žemių. Kūrė gyvulininkystės ūkį. Per porą metų įsėjo ganyklas, nupirko elektrinius aptvarus.
Šiuo metu visos trys Budrių šeimos dirba daugiau kaip du šimtus hektarų žemės. Ir toliau perka naujų plotų. Kartais nuperka labai prastą gabalą, krūmynus, bet sutvarko ir paverčia patrauklia žemdirbystei tinkama žeme.
Žemdirbystės kultūra ir tvarkingi laukai ypač svarbu sūnui Aurimui, kuris pats valdo visą šiuolaikinę techniką ir stengiasi kuo geriau įdirbti žemę.
Asmeninės nuotr.
Agronomės diplomą Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijusi Irena Budrienė savo ūkyje augino įvairiausių kultūrų: ir cukrinių rinkelių, ir javų, ir rapsų.
Monika Budriūtė pasekė tėvų pėdomis – baigusi vidurinę mokyklą, pradėjo ūkininkauti. Šiuo metu jauna moteris dirba, augina vaikus, ūkininkauja ir neakivaizdžiai studijuoja A. Stulginskio universitete.
Irena ir Rimantas Budriai per porą dešimtmečių sukūrė klestintį ūkį ir padėjo į žemę įsikibti dviem savo vaikams.