Ūkininkai ir jų vaikai – viena komanda

Ūki­nin­kai ir jų vai­kai – vie­na ko­man­da

Kel­mės ra­jo­ne, Bur­bai­čių kai­me, gy­ve­nan­tys ūki­nin­kai Ire­na ir Ri­man­tas Bud­riai prieš di­džią­sias liū­tis spė­jo nu­kul­ti be­veik vi­sus ja­vus. Kie­me bu­vo su­pil­ta apie 2000 to­nų grū­dų. Bet prieš liū­tis spė­jo iš­vež­ti ir par­duo­ti vi­sus ekst­ra kla­sės kvie­čius. Dar ir pa­sė­jo 30 hek­ta­rų ja­vų ir 10 hek­ta­rų rap­sų.

Dar­bai spar­čiai ėjo, nes kaip vie­na ko­man­da dar­ba­vo­si ir vai­kų šei­mos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lyg vie­nas kumš­tis

Ūki­nin­kė Ire­na Bud­rie­nė – ke­tu­rių vai­kų ma­ma. „Ke­tu­ri vai­kai – ke­tu­ri var­gai ir ke­tu­ri skaus­mai. Ma­ži dras­ko ter­bą, di­de­li – šir­dį“, – liau­dies iš­min­tį pri­si­me­na mo­te­ris.

Iš­min­ties ne­pa­neig­si. Ta­čiau ener­gin­ga, veik­li ir ak­ty­vi ūki­nin­kė ne­lei­do suau­gu­siems sa­vo vai­kams pa­bir­ti po pa­sau­lį – su­bū­rė į vie­ną ko­man­dą. Ire­nos ir Ri­man­to Bud­rių ūkis sukūrė dar du sū­naus Au­ri­mo ir duk­ros Mo­ni­kos ūkius, ku­rie gy­vuo­ja tar­si ma­žas koo­pe­ra­ty­vas. Vie­nas ki­tą re­mia, da­li­ja­si tech­ni­ka, den­gia vie­ni ki­tų sko­las, ren­gia pro­jek­tus ir nau­do­ja­si Eu­ro­pos pa­ra­ma.

Lai­ky­da­mie­si lyg vie­nas kumš­tis Bud­riai iš­gy­ve­no vi­sus sunk­me­čius.

Po 2008 me­tų pra­si­dė­jus kri­zei, smu­ko pie­no kai­nos. Dau­ge­lis ūki­nin­kų par­da­vi­nė­jo kar­ves, o Bud­riai jas pir­ko. Ti­kė­jo, jog kri­zė praeis, o ge­ras pie­nin­gas kar­ves rei­kia gel­bė­ti nuo pei­lio. Po po­ros me­tų pie­no kai­nos pa­ki­lo.

Už­per­nai ir per­nai pie­no kai­nos vėl bu­vo pa­sie­ku­sios kri­ti­nę ri­bą, kai ūki­nin­kai abe­jo­jo, ar kar­vė sa­ve iš­lai­ko. Už­per­nai gy­vu­li­nin­kys­tę iš­gel­bė­jo au­ga­li­nin­kys­tė. „Ga­vom la­bai ge­rus der­lius. Bu­vom ba­jo­rai. Ati­da­vėm vi­sas pa­sko­las. Per­nai bu­vo sun­kiau. Šie­met gau­nam po 25 cen­tus už ki­log­ra­mą pie­no ža­lia­vos. Pie­no ūkis dengs au­ga­li­nin­kys­tės nuo­sto­lius, iš pie­no pi­ni­gų pir­ko­me že­mės“, – pa­sa­ko­ja I. Bud­rie­nė.

Ūki­nin­kai įsi­ti­ki­no, jog lai­kan­tis kar­tu, vi­sus kai­nų ban­ga­vi­mus leng­viau iš­gy­ven­ti.

Ag­ro­no­mė pa­mi­lo gy­vu­lius

Ire­na Bud­rie­nė bai­gė ag­ro­no­mi­jos stu­di­jas tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. Šian­dien klau­sia sa­vęs, ko­dėl ne­pa­si­rin­ko zoo­tech­ni­kės spe­cia­ly­bės, nes ūki­nin­kau­ti įkvė­pė mei­lė gy­vu­liams.

Iš Pak­ruo­jo ra­jo­no Ly­gu­mų mie­te­lio ki­lu­si, Šiau­lių sep­tin­tą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gu­si Ire­na jau­nys­tė­je tu­rė­jo daug po­mė­gių: šo­ko pra­mo­gi­nius šo­kius, da­ly­vau­da­vo irk­la­vi­mo var­žy­bo­se, kū­rė ei­lė­raš­čius, do­mė­jo­si au­ga­lais.

Bū­da­ma 24 me­tų, tuoj po stu­di­jų, bu­vo pa­skir­ta į Gin­kū­nų ko­lū­kį va­do­vau­ti sky­riui. Kai ją ir vy­rą Ri­man­tą per­vi­lio­jo į „Per­ga­lės“ ko­lū­kį Kel­mės ra­jo­ne, dir­bo pro­fsą­jun­gos pir­mi­nin­ke.

Ta­čiau 1991 me­tais pro­fsą­jun­gų ne­be­li­ko. Ag­ro­no­mei te­ko dirb­ti fer­mos ve­dė­ja. Tuo­met ir pa­klau­sė sa­vęs, ko­dėl ne­stu­di­ja­vo zooin­ži­ne­ri­jos. „La­bai pri­si­ri­šau prie gy­vu­lių. Ma­no fer­ma pir­ma­vo. Pa­ti priim­da­vau ver­še­lius, kai kar­vės ver­šiuo­da­vo­si. Kiek­vie­nos iš­ve­ža­mos kar­vės bū­da­vo gai­la. Nors kai bu­vau jau­na, kar­vių bi­jo­da­vau. Su­kū­rę šei­mą iš vy­ro ma­mos ga­vo­me po­rą kar­vių, bi­jo­jau jas melž­ti, vy­ras sam­dy­da­vo mel­žė­ją“, – me­na I. Bud­rie­nė.

Ūkis pra­si­dė­jo nuo ke­tu­rių kar­vių

Iš­siar­džius ko­lū­kiui, Bud­riai už pa­jus ga­vo po­rą kar­vių, trak­to­rių, prie­ka­bą, šiek tiek pa­dar­gų. Kaip ir vi­si kai­mo gy­ven­to­jai ga­vo tris hek­ta­rus že­mės. Dar še­še­tą hek­ta­rų nu­si­pir­ko. Tuo­met už hek­ta­rą mo­kė­jo po 500 li­tų. Pie­no ūkį pra­dė­jo kur­ti nuo ke­tu­rių kar­vių. Any­ta pa­do­va­no­jo avių, pri­si­vei­sė viš­tų, žą­sų. Pra­dė­jo lai­ky­ti veis­li­nių kiau­lių.

Pas­kui dar po­rą kar­vių nu­si­pir­ko Pa­ka­pė­je, ke­tu­rias kar­ves ir ark­lį par­si­ve­žė iš So­viets­ko. Ūkis pa­ma­žu plė­tė­si. Nuo­mojosi že­mės iš vals­ty­bės, su­pir­ki­nė­jo iš žmo­nių. Ke­le­tą me­tų po ko­lū­kio iš­siar­dy­mo po­nia Ire­na dar dir­bo kai­mo par­duo­tu­vė­je, par­da­vė­ja. Pas­kui pa­ni­ro į ūkį.

2003 me­tais par­da­vę se­nus trak­to­rius, ir paė­mę iš ban­ko pa­sko­lą, Bud­riai nu­si­pir­ko pir­mą­jį nau­ją trak­to­rių „Be­la­rus“.

2004 me­tais, kai šei­ma jau lai­kė 17 kar­vių, ūki­nin­kė pa­ra­šė pir­mą­jį pro­jek­tą Eu­ro­pos pa­ra­mai gau­ti . „Per tris die­nas ran­ka pa­ra­šiau, – me­na ūki­nin­kė. – Daug pa­ta­ri­mų su­lau­kiau iš ūki­nin­ko Juo­zo Stra­doms­kio. Jis ir pa­ska­ti­no da­ly­vau­ti Nit­ra­tų ir Pie­no di­rek­ty­vos pro­gra­mo­se. Že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­ba at­li­ko pa­skai­čia­vi­mus. Iš pa­ra­mos įsi­ren­gė­me pie­no blo­ką, re­no­va­vo­me tvar­tą, pa­sta­tė­me mėš­li­dę.“

Pas­kai­čia­vu­si, jog nau­do­tis Eu­ro­pos pa­ra­ma ap­si­mo­ka, ūki­nin­kų šei­ma ne­na­šias že­mes ap­so­di­no miš­ku. Už dau­giau kaip dvie­jų hek­ta­rų plo­to jau­nuo­ly­no prie­žiū­rą kas­met gau­da­vo iš­mo­kas.

2008 me­tais iš pa­ra­mos nu­si­pir­ko va­ka­rie­tiš­ką trak­to­rių „John Dee­re“, pa­ša­rų vy­nio­tu­vą ir pre­są.

Vė­liau po­nia Ire­na pa­ska­ti­no pro­gra­mo­se da­ly­vau­ti ir ūkį pra­dė­ju­sį kur­ti sa­vo sū­nų Au­ri­mą, ku­ris taip pat nu­si­pir­ko ga­lin­gą trak­to­rių su ša­kė­mis ir kau­šu bei ki­tų rei­ka­lin­gų pa­dar­gų.

Pa­ra­mos ga­vo ir duk­ra Mo­ni­ka. Už gau­tas lė­šas pir­ko purkš­tu­vą, li­mu­zi­nų veis­lės bu­lių ir 6 ver­šin­gas te­ly­čias, įsi­ren­gė kar­vių mel­ži­mo aikš­te­lę.

Gau­ti pa­ra­mą nė­ra la­bai pa­pras­ta. Rei­kia tin­ka­mai pa­reng­ti pro­jek­tą, at­si­skai­ty­ti mo­kė­ji­mų agen­tū­rai, at­lai­ky­ti daug pa­tik­rų. Ta­čiau I. Bud­rie­nė sa­ko, jog tik­rin­to­jai – su­pra­tin­gi žmo­nės. Jei­gu kas nors ir ne taip, jie duo­da lai­ko pa­si­tai­sy­ti.

Vai­kai ­li­ko prie že­mės

Tik vy­riau­sio­ji I. Bud­rie­nės duk­ra Lau­ra pa­si­rin­ko emig­ran­tės da­lią, gy­ve­na Dub­li­ne, dir­ba vieš­bu­čių va­dy­bi­nin­ke. Su lie­tu­viu vy­ru tu­ri bu­tą ir Is­pa­ni­jo­je, prie jū­ros. Ten ato­sto­gau­ja vi­sa gi­mi­nė. Kas­met pail­sė­ti nu­skren­da ir Bud­rių šei­ma.

Duk­ra Rai­mon­da kol kas ne­si­ry­žo kur­ti ūkio. Bai­gė so­cia­li­nio dar­bo stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Ta­čiau jai pa­tin­ka ag­ro­no­mi­ja. Dir­ba ne pa­gal spe­cia­ly­bę, o „Li­tag­ros“ bend­ro­vė­je. Ir į ūkio dar­bus ne­spjau­na. Sa­vait­ga­liais vi­suo­met pa­de­da tė­vams.

Duk­ra Mo­ni­ka, bai­gu­si mo­kyk­lą, nie­kur net nė­jo iš kai­mo. Iš­si­mo­kė­ti­nai nu­si­pir­ko so­dy­bą su 7,7 hek­ta­ro že­mės ta­me pa­čia­me Bur­bai­čių kai­me. Šiek tiek že­mės jai dar nu­pir­ko tė­vai. Pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Bai­gia nea­ki­vaiz­di­nes stu­di­jas A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­te ir taip pat dir­ba „Li­tag­ros“ bend­ro­vė­je.

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus iš Klai­pė­dos, kur dir­bo to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju, į kai­mą su­grį­žo ir sū­nus Au­ri­mas. Tė­vai jam pra­džiai per­ra­šė 25 hek­ta­rus že­mės, dar 10 hek­ta­rų nu­si­pir­ko ir pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Pas­kui iš­si­nuo­ma­vo ne­me­lio­ruo­tų že­mių. Kū­rė gy­vu­li­nin­kys­tės ūkį. Per po­rą me­tų įsė­jo ga­nyk­las, nu­pir­ko elekt­ri­nius aptvarus.

Šiuo me­tu vi­sos trys Bud­rių šei­mos dir­ba dau­giau kaip du šim­tus hek­ta­rų že­mės. Ir to­liau per­ka nau­jų plo­tų. Kar­tais nu­per­ka la­bai pra­stą ga­ba­lą, krū­my­nus, bet su­tvar­ko ir pa­ver­čia pa­trauk­lia žem­dir­bys­tei tin­ka­ma že­me.

Žem­dir­bys­tės kul­tū­ra ir tvar­kin­gi lau­kai ypač svar­bu sū­nui Au­ri­mui, ku­ris pa­ts val­do vi­są šiuo­lai­ki­nę tech­ni­ką ir sten­gia­si kuo ge­riau įdirb­ti že­mę.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ag­ro­no­mės dip­lo­mą Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je įgi­ju­si Ire­na Bud­rie­nė sa­vo ūky­je au­gi­no įvai­riau­sių kul­tū­rų: ir cuk­ri­nių rin­ke­lių, ir ja­vų, ir rap­sų.

Mo­ni­ka Bud­riū­tė pa­se­kė tė­vų pė­do­mis – bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Šiuo me­tu jau­na mo­te­ris dir­ba, au­gi­na vai­kus, ūki­nin­kau­ja ir nea­ki­vaiz­džiai stu­di­juo­ja A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­te.

Ire­na ir Ri­man­tas Bud­riai per po­rą de­šimt­me­čių su­kū­rė kles­tin­tį ūkį ir pa­dė­jo į že­mę įsi­kib­ti dviem sa­vo vai­kams.