Naujausios
Tuščia dėžutė
Mielosios, aleliuja, pagaliau sužinojau didžiąją vyriškų dėžučių paslaptį.
Na, prisipažinkite, mielosios, juk kiekviena savo namuose turite ar bent turėjote tokį elementą, kuris gali valandų valandas nieko neveikti. Tai yra, sėdėti šaltyje ant ledo ir bereikšmiu veidu spoksoti į kažkokį kabliuką eketėj, arba lygiai tokiu pat ligonio veidu beprasmiškai spaudinėti TV kanalus: nuo pirmo iki septyniolikto, ir atgal...
Anksčiau mane tai taip baisiai siutindavo.... Ir svarbiausia, kai ko nors paprašai tokio dykaduoniaujančio elemento (na, išnešti šiukšles, pavyzdžiui, juk vistiek nieko neveikia), jis kad supyks, lyg būtum jį atitraukusi nuo kažin kokio svarbaus mokslinio tyrimo.
Tačiau paaiškėjo, kad viskas yra ne visai taip...
Nieko naujo jums, mielosios, nepasakysiu, priminusi apie pagrindinį vyrų ir moterų smegenėlių skirtumą: tai, kad pas vyrus viskas sudėliota į atskiras lentynėles ar dėžutės (seksas, meilė, darbas, sportas, santykiais ir taip toliau), o pas moteris — viskas sujaukta... Tai nieko naujo — apie tai jau tikrai turėtų žinoti bet kuri išsilavinusi mūsų amžiaus moteris.
Tik aš niekaip negalėdavau perprasti, kokioje lentynoje sėdi maniškis, kai buku veidu spaudinėja pultelį.
Ir štai sužinojau, kad pas kiekvieną vyrą smegeninėje yra tokia tuščia dėžutė, kuri, beje, yra pati didžiausia ir kurią kiekvienas vyras labai saugo ir stengiasi, kad ji ginkdie nesusiliestų su kitomis dėžutėmis. Ir kai jis bukaprotiška veido išraiška daro kažką visiškai nereikšmingo, jis, pasirodo yra savo tuščioje dėžutėje pats vienas... Ir jam ten yra labai gera.
Ir kai mes, mielosios, pabandome įlįsti į tą jų tuščią dėžutę, arba juos iš ten išvilkti, jie baisiausiai supyksta. Nes ta dėžutė reikalinga tam, kad vargšų vyrų smegenys neperkaistų, nes jie yra labai jautrūs.
Kai tai sužinojau, man net savotiškai pagailo tų vargšelių, sėdinčių savo tuščiose dėžutėse ir aš skubiai sukviečiau draugių susirinkimą, norėdama pasidalinti žiniomis.
Žinokite, visoms be išimties palengvėjo... O viena mūsų jaunoji draugė, dar visai neseniai, vargšelė, ištekėjusi, net apsiverkė iš to džiaugsmo... Pasirodo, jos vyras kartais užsirakina kambaryje ir pats sau vienas klausosi muzikos. O kai ji kelis kartus bandė į tą kambarį įsibrauti, jis ją taip aprėkęs, kad vargšė susikrovė daiktus ir išbėgo pas mamą, nutarusi, kad jis jos nebemyli ir kad turi kitą. Paskui jis atsiprašinėjo ir ji sugrįžo, bet į tą jo muzikinę dėžutę bijanti belįsti.
Kita draugė, kurios vyras — užkietėjęs žvejys, irgi labai nudžiugo ir prisipažino: kartais žvelgdama į savo vargšą ant ledo kėpsantį vyrelį su siaubu pagalvodavo, kad jam tikrai kū-kū...
Aš draugėms irgi prisipažinau, kad apie saviškį irgi esu pagalvojusi, kad jis dykaduonis paskutinis, o dabar štai supratau, kad jis ne dykaduoniauja, o sėdi savo dėžutėje.
Žodžiu, mes su draugėmis viską išsiaiškinome, o vakare, kai parėjęs maniškis užsidarė į savo dėžutę prie televizoriaus, aš elementariai ėmiau čirškinti svogūniukus ir kotletukus ir jis iš ten kaipmat išlindo.
O kai sėdome prie stalo, aš jam viską papasakojau apie tuščios dėžutės teoriją ir mandagiai paklausiau, gal kartais jis ir mane galėtų nusivesti į tą tuščią dėžutę — pabūtume gražiai drauge.
Bet jis pažiūrėjo pažiūrėjo į mane, papurtė galvą ir paaiškino, kad atseit aš ten pradėsiu tvarkytis, kabinti užuolaidas ir vežti fotelius, ir dėžutė nebebus tuščia...
Tai štai, mielosios, leiskime jiems ramiai pabūti savo dėžutėse, kad neperdegtų, o ištraukti juos iš ten labai paprasta: „pasmožijus“ svogūniukų...
Ieva, tolerantiška