Naujausios
Tūkstančiais tulpių žydėjo Lietuvos ženklas
5,5 tūkstančio tulpių žiedų sugulė į šiemet pavasarį Naujosios Akmenės centre buvusį išdėliotą Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo ženklą, kurio ilgis — 8 metrai, o siauroji kraštinė — 7 metrų. Tokiai rekordinei kompozicijai gėlių padovanojo Klykolių kaimo ūkininkai Antanina ir Domas Plienai.
Vytautas RUŠKYS
Ženklas žydėjo savaitę
Šalimais tako į bažnyčią ant žolyno parinktoje vietoje Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo ženklą iš tulpių žiedų „piešė“ šeši žmonės, suburti Akmenės rajono Turizmo ir verslo centro. Darbas truko pusę dienos.
Dailininkas Antanas Adomaitis iš pradžių smėliu išbarstė ženklo kontūrus, o paskui visi kūrėjai komponavo tulpių žiedus. Vieni atsuktuvais badė skyles, kiti į jas kaišiojo žiedus. Galiausiai nešė vandenį ir gausiai palaistė kompoziciją.
Daugiausiai gėlių — raudonspalvių — prireikė apskritimui. Jame iš geltonų tulpių „parašyti“ skaičiai ir Lietuvos vardas. Taip pat geltonas buvo ir Vyčio ženklas kūrinio centre.
Neįprastu reginiu sustodavo pasigrožėti gatvės praeiviai, ateidavo aplinkinių namų gyventojai. Džiaugėsi, gyrė sumanymą.
Ženklo kūrėjai pranašavo, kad tulpės išsilaikys kokią parą antrą. Tačiau kai pirmą naktį lietus įmerkė žolyną, jame į žemę sukaišioti žiedai vis nevyto. Taip pat nuogąstauta, kad gėlės gali užkliūti vandalams, ir grožis gali būti išspardytas. Tačiau niekas nepasikėsino nė piršteliu. O papuošė — šalia atsirado puošni alyvų žiedų puokštė.
Lietuvos ženklas žydėjo visą savaitę, kol tulpių žiedai suvyto.
„Ne vieną pavasarį esame apgailėję, kad reikia į šiukšlyną išmesti tūkstančių tulpių grožį, — sakė tulpių žiedų kūriniui parūpinę Antanina ir Domas Plienai.
Šeima auginame parduoti tulpių gumbelius, o kai iš jų prasiskleidžia žiedai, juos reikia nuskainioti su trumpais koteliais. Jei to nepadarytų, gumbeliai liktų mažoki.
Ponia Antanina buvo užsiminusi Klykolių kaimo bendruomenės aktyvistėms, kad reikėtų iš tų žiedų sukurti kokią nors grožybę visam kaimui pasidžiaugti. Tačiau niekas minties nepasigavo. Galiausiai šeima apsisprendė kurti kompoziciją savo kiemo žaliojoje zonoje į gatvės pusę.
Tačiau kai apie klykoliškių galimybes išgirdo Akmenės rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Simona Bijanskienė, tai iškart pasiūlė žiedus panaudoti Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti rajono centre.
Per krizę tulpių gumbais šėrė kiaules
Antanina ir Domas Plienai ėmė auginti tulpes tarybiniais laikais, kai gyveno Mažeikiuose. Už Latvijoje nupirktą pirmąjį kilogramą smulkių gumbelių sumokėjo anais laikais brangiai — 30 rublių, tai yra apie trečdalį kolūkiečio mėnesio uždarbio.
Greitai žiedai nebetilpo priesodybiniame 6 arų sklypelyje, todėl sutuoktiniai važinėdavo į Latviją, kur apsistojęs brolis turėjo gerokai daugiau žemės ir leido naudotis. Taip pat įsileido į savo žemes ir Lietuvoje gyvenantys kiti giminaičiai.
Daugiausiai tulpių prireikdavo vieną kartą metuose — per kovo 8— ąją, tačiau kai atkurtos nepriklausomos laikais ši tradiciją buvo pamiršta, tulpininkai patyrė krizę. „Pirmais metais parsivežiau namo net kelis maišus tulpių gumbų ir jais šėriau kiaules“, — mena D. Plienas.
Tulpių verslas suklestėjo, kai gėlininkai paliko Mažeikius ir įsikūrė Klykolių kaime. Kėlėsi iš miesto, nes aplink tankiai pridygo daugybė namų. Kadangi nepavyko rasti ir nupirkti sutvarkytos kaimo sodybos, apsisprendė kurtis buvusiame kaimo mokyklos pastate, kuris buvo paliktas tuščias ir sunokiotas. Naujieji šeimininkai čia privargo, todėl ne kartą savo pasirinkimą vertino kritiškai: „Protas pasimaišė, tai užsikrovėme sau vargą“.
Galiausiai dviejų aukštų erdvus mūrinis pokario stiliaus statinys tapo šiuolaikišku. Kieme — erdvu, o vasarą išskirtina žaluma.
„Ne paslaptis — yra pavydinčių mūsų gyvenimo, — sakė D. Plienas. — Bet mes nesislepiame. Kas nori pamatyti, sužinoti, visus pamokome kaip užsiimti gėlininkyste. Negaila“.
Tačiau klykoliškiai gėlininkai žino tik vieną kitą pasekėją: sūnėnas Latvijoje ir dar moteris iš Šiaulių rajono. „Kai kas nors pasako: norėčiau auginti rožes, pakviečiu pamatyti kaip tai daroma, — pasakojo A. Plienienė. — Bet kai pamato, kiek reikia dirbti, tai numoja ranka: ai, geriau nusipirksiu“.
Dabar šeima nebevadina savęs gėlininkais verslininkais, o veikiau pensininkais. Nebeturi sveikatos dirbti tiek daug kaip anksčiau. D. Plienas nebežada imtis ir anksčiau išbandytų žemdirbystės šakų — auginti javų ir daržovių, šerti gyvulių. Pernai iškirto ir paskutinius juodųjų serbentų krūmus, kurie užėmė pustrečio hektaro. Tačiau neatsisako bitininkavimo ir žvakių liejimo.
Autoriaus nuotr.
ŽENKLAS: Rekordinio dydžio Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo ženklas iš tulpių žiedų šiemet puošė Naująją Akmenę.
MAIŠAI: Antanina ir Domas Plienai tulpių žiedus vežė maišuose.