Tu­zi­no vel­nių ir nykš­tu­kų ne­pa­kan­ka

Tu­zi­no vel­nių ir nykš­tu­kų ne­pa­kan­ka

Lin­kai­čių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­čio me­džio ir ak­mens meist­ro An­ta­no Žat­ke­vi­čiaus so­dy­bo­je vie­nas po ki­to ky­la sak­mių, pa­sa­kų ir ra­šy­to­jų kū­ri­nių per­so­na­žai. Pas­ku­ti­nis prieš pat Jo­ni­nes „iš­dy­go“ na­tū­ra­laus žmo­gaus ūgio ak­me­ni­nis Pa­lan­gos Ju­zė su žirk­lė­mis po pa­žas­ti­mi. Šei­mi­nin­kas ne­nu­rims­ta, sa­ko, kad tu­zi­no vel­nių ir nykš­tu­kų jam neuž­ten­ka, vie­tos dar yra, o me­džia­gos ir­gi pa­kaks, nes kar­je­ruo­se, ku­riuo­se dir­ba, kas­kart iš­ver­čia po ak­me­ni­nį lui­tą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Šla­pio ak­mens gro­žis – tik iliu­zi­ja

An­ta­no Žat­ke­vi­čiaus so­dy­bą iš­kart at­pa­žin­si, nes Lin­kai­čių kai­me ji iš­si­ski­ria skulp­tū­rų gau­sa.

Ant aukš­to po­sta­men­to, pri­me­nan­čio me­džio ka­mie­ną, pa­tup­dy­ta iš­raiš­kin­ga, sve­čius aki­mis se­kan­ti pe­lė­da. Ji sau­go­ja ak­me­ni­nį uok­są, iš ku­rio ky­šo pe­lė­džiu­ko gal­va. Meist­ras aiš­ki­na, kad ka­na­pė­tas mar­ges­nis ak­muo pe­lė­dai la­bai ti­ko, jo fak­tū­ra pri­me­na plunks­nas, o žmo­gaus vei­dui skap­tuo­ti jau bū­tų pra­stas pa­si­rin­ki­mas, išei­tų dė­mė­tas, ne­ly­gus.

„Jei no­ri pa­ma­ty­ti tik­rą ak­mens gro­žį, tu­ri lauk­ti, kol jis iš­džius, – nu­ste­bi­na ne­ti­kė­tu pa­ste­bė­ji­mu An­ta­nas Žat­ke­vi­čius. – Dau­ge­lis žmo­nių pa­jū­ry­je ren­ka ak­me­nu­kus ža­vė­da­mie­si jų gro­žiu, ta­čiau par­si­ve­žus na­mo tas dai­lu­mas stai­ga dings­ta. Ži­no­te, ko­dėl? Nes toks ak­muo nė­ra ly­gus, jis pil­nas at­plai­šė­lių, įtrū­ki­mų. Kai jie pri­si­pil­do van­dens, su­si­ku­ria pui­kus raš­tas. Iš­džiū­vus jo ne­lie­ka. To­dėl, no­rė­da­mas to­kio efek­to, tu­rė­tum vi­są lai­ką ak­me­nį šla­pin­ti ar­ba – ga­li­ma jį po­li­ruo­ti.“

Pa­sa­kos per­so­na­žai

Žen­giant to­lė­liau pa­si­tin­ka lenk­tą sna­pą iš­kė­lęs me­džio ere­lis, ant kal­ve­lės spar­nus iš­sklei­dęs dar vie­nas ak­me­ni­nis spar­nuo­tis.

Čia pat pa­sa­kos per­zo­na­žai: su ry­šu­lė­liu ban­de­lių žings­niuo­jan­ti Ma­ša, gre­ta  jos – miš­ke su­tik­tas lo­kys, ne­šan­tis krep­šį su gry­bais, o prie­šais pa­si­tin­ka anū­kės pa­si­ge­dę se­ne­lis ir se­ne­lė.

„Mo­kyk­lo­je be­si­mo­ky­da­mas skai­čiau tą pa­sa­ką, pa­skui per te­le­vi­zo­rių žiū­rė­da­vo­me ani­ma­ci­nį fil­mu­ką. Taip gi­mė iš at­min­ties su­grį­žu­si skulp­tū­rų is­to­ri­ja“, – dės­to meist­ras.

Iš žo­ly­nų au­sis iš­ki­šęs il­gaau­sis, su ar­mo­ni­ka links­mos me­lo­di­jos aki­mir­ką „pa­gau­tas“ plik­te­lė­jęs nykš­tu­kas mu­zi­kan­tas ar­ba – mi­nia­tiū­ri­nis Pu­pų Dė­dė, jam į kom­pa­ni­ją sku­ba toks pat ne­di­du­kas kar­žy­gys iš vi­du­ram­žių, pa­si­čiu­pęs ka­la­vi­ją.

„Gal­būt tai ku­ris nors Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių?“ – tei­rau­juo­si. Kū­ri­nio au­to­rius ne­prieš­ta­rau­ja. Juk nie­kas tik­rai ne­ži­no­me, kaip tie ku­ni­gaikš­čiai at­ro­dė.

Pir­mam dar­bui „po­za­vo“ gy­va srai­gė

Pie­ve­lė­je prie na­mo styp­so gry­bas su ant jo „už­kri­tu­siu“ ak­me­ni­niu ąžuo­lo la­pu, su­ki­nė­ja­si ežiu­kai, šliau­žia pir­ma­sis dar­bas iš ak­mens – srai­gė, ku­rią kur­da­mas vy­ras prie­šais pa­si­dė­jo gy­vą ko­pi­ją. Ta­čiau ji ne­bu­vo nu­si­tei­ku­si ra­miai po­zuo­ti. Ka­dan­gi pjaus­ty­ti ir šli­fuo­ti ak­me­nį nė­ra leng­va, vos ke­lias įrė­žas pa­da­ry­ti spė­jo, kai lė­to­ji nu­šliau­žė į ša­lį, te­ko ne kar­tą ją at­gal grą­žin­ti.

Ak­me­ni­nio sta­lo plokš­tu­ma vin­giuo­ja ne­ly­gia li­ni­ja. Priė­jus ar­čiau iš­ryš­kė­ja Lie­tu­vos že­mė­la­pio kon­tū­rai, ku­riuos au­to­rius įžvel­gė vos iš po že­mių iš­ver­tęs ak­me­nį. Šia­me že­mė­la­py­je ra­si ne tik di­džiuo­sius Lie­tu­vos mies­tus, bet ir meist­ro gy­ve­na­mąją vie­tą – Lin­kai­čių kai­mą.

Ant že­mės ri­di­nė­ja­si be­si­šyp­san­ti ak­me­ni­nė sau­lė, „dygs­ta“ ak­mens gė­lės, gau­su nykš­tu­kų ir vel­niu­kų: vie­nų gud­ri šyp­se­na dė­me­sį trau­kia, ki­tas akį mer­kia, o jau ra­gų įvai­ro­vė – il­gi, trum­pi, tie­sūs, lenk­ti. A. Žat­ke­vi­čiui jų dar ma­žai, pie­ve­lė­je prie na­mų vie­tos yra. Ga­mins, kol bus kur pa­sta­ty­ti ir ko­ją pa­dė­ti ei­nant.

Sa­vo kū­ri­nių ne­par­duo­da

O štai ir di­din­gą no­sį at­ki­šu­si Ve­ly­kų sa­los gi­gan­tiš­kas gal­vas sa­vo bruo­žais pri­me­nan­ti mi­nia­tiū­ri­nė ko­pi­ja. Sa­lo­je di­džiau­sia sie­kia 22 met­rus ir sve­ria kaip du „Boeing“ lėk­tu­vai. An­ta­no ran­ko­mis iš­skap­tuo­ta gal nė­ra net met­ro aukš­čio. Ta­čiau im­po­zan­tiš­ka jos iš­raiš­ka su­ža­vė­jo vie­ną šio­je so­dy­bo­je ap­si­lan­kiu­sį lin­kai­tiš­kio ko­le­gą ak­men­dir­bį, ku­ris no­rė­jo ją įsi­gy­ti.

Šei­mi­nin­kas ne­par­da­vė. Apsk­ri­tai  sa­vo kū­ri­nių jis ne­par­da­vi­nė­ja. Kū­ry­ba yra jo džiaugs­mas, at­gai­va ir nar­ko­ti­kas, pel­ny­tis duo­nos iš šio ama­to vy­ras ne­no­ri. Te­gul kau­pia­si, vie­no­je vie­to­je ge­rai at­ro­do, kai jų daug. Be to, bus pa­ro­doms ką at­rink­ti. Ir šiuo me­tu po Lie­tu­vą ke­liau­ja jo su­kur­ta ak­me­ni­nė var­lė, puo­šu­si iš ak­mens skal­dos su­pil­tą ir ak­mens žu­vų pri­pil­dy­tą tven­ki­nį. Jo­niš­kio tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų eks­po­zi­ci­jo­je ji bu­vo at­rink­ta į tau­to­dai­lės pa­ro­dą Šiau­liuo­se, o vė­liau praė­jo ir fi­na­li­nę res­pub­li­ki­nę at­ran­ką.

An­ta­no Žat­ke­vi­čiaus na­muo­se yra ir me­džio kū­ri­nių: šven­tų­jų skulp­tū­rė­lės, pa­veiks­lai, un­di­nė­lės, rai­žy­tos dė­žu­tės, šaukš­tai su iš­pjaus­ti­nė­tais, de­ko­ra­ty­viais or­na­men­tais, fi­gū­rė­lė­mis. Vie­na­me šaukš­te meist­ras pa­gul­dė mi­nia­tiū­ri­nį an­ge­liu­ką, ku­ris ja­me tar­si mie­ga, ki­to šaukš­to ko­tą pra­žio­dė lyg žal­tį, o dar du šaukš­tus su­jun­gė gran­de­le.

„Jau­nų­jų po­re­lės šaukš­tai. Juos iš­dro­žiau iš vie­no me­džio ga­ba­lo, tai ne iš at­ski­rų da­lių su­jung­ta“, – at­krei­pia dė­me­sį lin­kai­čių gra­žia­dar­bis.

Žmo­na Ju­zė šyp­te­li: „Ge­rai, kai vy­ras tu­ri to­kį po­mė­gį, juk ži­no­me, ko­kių ki­tų bū­na.“

La­biau pa­mė­go ak­me­nį

Nors me­džio dar­bais už­sii­ma jau ke­lias de­šim­tis me­tų, o ak­me­niu su­si­ža­vė­jo tik 2012-ai­siais, An­ta­nas Žat­ke­vi­čius sa­ko pa­sta­ruo­ju me­tu bū­tent šiai kie­tai me­džia­gai tei­kian­tis pir­me­ny­bę. Me­dis minkš­tas, leng­viau jį ap­do­ro­ti, pri­vers­ti pa­klus­ti, ta­čiau jis grei­čiau ir dy­la nuo lie­taus, šal­čio, pra­de­da ski­li­nė­ti, treš­ti, jį rei­kia nuo­lat pri­žiū­rė­ti, imp­reg­nuo­ti. O ak­muo il­gaam­žis ir iš­lie­ka toks, ko­kią for­mą jam su­tei­kei.

UAB „Skaist­gi­rio skal­da“ eks­ka­va­to­ri­nin­ku dir­ban­čiam vy­rui ne­rei­kia kū­ry­bai me­džia­gos to­li ieš­ko­ti. Tuo­se pa­čiuo­se kar­je­ruo­se iš­ver­čia ak­mens lui­tus, ku­riuos va­do­vai jam lei­džia pa­siim­ti. Tuo tar­pu me­die­nos iš že­mės neiš­ka­si ar be­si­mė­tan­čios, ne­rei­ka­lin­gos ne­ra­si. Ji bran­giai kai­nuo­ja.

Tie­sa, A. Žat­ke­vi­čius sa­ko, kad bran­gūs ak­mens ap­do­ro­ji­mo įran­kiai. Iš pra­džių jis net ne­ži­no­jo, ko­kius dei­man­ti­nius dis­kus pjaus­ty­mui pirk­ti. Vie­nus įsi­gi­jo, pa­si­ro­do, jie ne­tin­ka, ga­li­ma pjau­ti tik ge­ro­kai minkš­tes­nes trin­ke­les ar­ba as­fal­tą.

„Jei­gu ne­tu­rė­čiau dar­bo ir al­gos ne­gau­čiau, tur­būt tek­tų po­mė­gį mes­ti“, – at­vi­rau­ja Lin­kai­čių kai­mo kū­rė­jas.

Po dar­bo die­nos kar­je­ruo­se A. Žat­ke­vi­čius be­veik 8 va­lan­das pra­lei­džia prie ak­me­nų. Tik žie­mą, kai su jais dirb­ti ne­ga­li, ve­ran­do­je skap­tuo­ja me­dį.

Prie vie­no kū­ri­nio už­trun­ka ke­lias sa­vai­tes, kar­tais mė­ne­sį. Pas­ku­ti­nis meist­ro dar­bas – Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus apy­sa­kos vei­kė­jas ke­liau­jan­tis siu­vė­jas Pa­lan­gos Ju­zė. Skulp­tū­ra na­tū­ra­laus žmo­gaus ūgio – apie 170 cen­ti­met­rų aukš­čio. ka­dan­gi to­kio di­de­lio ak­mens ras­ti ne­pa­vy­ko, fi­gū­ra su­dė­ta iš tri­jų at­ski­rų da­lių – gal­vos, lie­mens ir ko­jų. Lie­me­nį, ku­ris sve­ria apie po­rą šim­tų ki­log­ra­mų, te­ko už­kel­ti trak­to­riu­mi.

Au­to­rės nuo­tr.

VEL­NIU­KAS: Meist­rui vel­niu­kų dar ne­pa­kan­ka.

ŠVIE­TĖ­JAS: Nykš­tu­kas, švie­sos ne­šė­jas, – su ži­bin­tu.

PERSONAŽAS: Skulp­to­rius An­ta­nas Žat­ke­vi­čius su nau­jau­siu kū­ri­niu – Pa­lan­gos Ju­ze.

UN­DI­NĖ: Ža­vin­go­ji ak­me­ni­nė un­di­nė.

KIP­ŠAS: Iš že­mės ky­šan­ti kip­šo gal­va – tik vie­na iš dau­ge­lio vel­niūkš­čių fi­gū­rų šio­je so­dy­bo­je.

GAL­VA: Ei­lė­je sto­vin­čią im­po­zan­tiš­ką ak­me­ni­nę gal­vą, pri­me­nan­čią Ve­ly­kų sa­los skulp­tū­ras, jau no­rė­jo įsi­gy­ti vie­nas ak­men­dir­bys.

KAR­ŽY­GYS: So­dy­bą sau­go ak­me­ni­nis kar­žy­gys.

PA­SA­KA: Pa­sa­kos per­zo­na­žai: su ry­šu­lė­liu ban­de­lių žings­niuo­jan­ti Ma­ša, gre­ta  jos –  miš­ke su­tik­tas lo­kys, o prie­šais pa­si­tin­ka anū­kės pa­si­ge­dę se­ne­lis ir se­ne­lė.

PIR­MAS: Pir­ma­jam dar­bui iš ak­mens po­za­vo tik­ra srai­gė.

LIE­TU­VA: Ak­me­ni­nis stal­vir­šis pri­me­na Lie­tu­vos že­mė­la­pį, ku­ria­me An­ta­nas Žat­ke­vi­čius iš­gra­vi­ra­vo di­džių­jų mies­tų ir Lin­kai­čių kai­mo pa­va­di­ni­mus.

MU­ZI­KAN­TAS: Re­gis, tuoj pa­si­girs ak­me­ni­nio mu­zi­kan­to gro­ja­ma me­lo­di­ja.

PE­LĖ­DOS: Iš­raiš­kin­ga pe­lė­da sau­go­ja ak­me­ni­nį uok­są, iš ku­rio ky­šo pe­lė­džiu­ko gal­va.

.

SLĖ­PY­NĖS: Ak­me­ni­nis gry­bas sle­pia­si po ak­me­ni­niu ąžuo­lo la­pu.

FĖ­JUS: Šią skulp­tū­rą iš me­džio au­to­rius pa­va­di­no miš­ko fė­ju­mi.

ME­DIS: Ma­žų me­di­nių skulp­tū­rė­lių meist­ras yra pri­ga­mi­nęs gau­sy­bę, bet jų ne­par­da­vi­nė­ja.

DOVANA: Jau­nų­jų po­rai skir­ti šaukš­tai – ne tik neats­ki­ria­mi, bet ir drož­ti iš vie­no me­džio ga­ba­lo.

ŠAUKŠ­TAI: Kiek­vie­nas šaukš­tas – vis ki­toks.