Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Transformacija ar evoliucija?
Mielosios, praėjusį savaitgalį patyriau tokį šoką, kad dar negaliu atsitokėti. Ir labai pavydžiu savo mamai, kuri, jau būdama labai garbaus amžiaus, nuėjo į savo klasės susitikimą po 50 metų ir grįžusi linksmai pasakojo, kad „mergaitės visai nepasikeitusios“. Tada juokiausi už pilvo susiėmusi.
O mano kurso susitikimas praėjo tragiškai.
Vis tiek turiu papasakoti savo išgyvenimus, nėr kur dėtis. Žodžiu, aną savaitgalį pagaliau įvyko jubiliejinis mūsų kursiokų susitikimas po daug daug metų. Na, dar ne po penkiasdešimties, bet, deja, ir ne po dešimties. Visus tuos metus su daugeliu ir nebuvome susitikę, tad į universiteto kiemelį ėjau su tam tikru jauduliu.
Žinoma, tam reikalui pasistengiau atrodyti kuo jauniau ir gražiau, išvakarėse apsilankiau pas kosmetologę, išsirinkau tokį pakankamai jaunatvišką, bet nepigų aprangos kodą, kuris paryškintų tai, kas dar liko, ir pasitempusi, pasidažiusi einu sau.
Leidžiuosi aš laipteliais, žiūriu, būrelis kažkokių pagyvenusių moteriškių susispietęs. Dar permečiau akimis, negi mūsiškės, bet apsidžiaugiau, kad nieko nepažįstu, ir dairausi toliau.
„Ievute, sveika, ar čia tu?“, – išgirstu ir matau prieš akis stotingą moterį, kuri čiumpa mane į glėbį ir stipriai suspaudžia. „Čia Silva, ar nepažįsti?“, – staugia ant viso akademinio kiemelio.
„O, sveika“, – sakau, nors tos matronos neatpažįstu, nors tu ką.
„Viešpatie, kas šitos senos bobos, negi mano kursiokės?“, – dar bandau derėtis su akivaizdžia tiesa, bet mane atpažįsta dar kažkas ir žodis po žodžio, aš miglotai pradedu prisiminti veido bruožus ar balsų intonacijas. Silva nepaleidžia manęs iš akių ir mes draugiškai plepame apie šį bei tą, o aš vis stengiuosi neišsiduoti. Staiga ji pamoja ant suoliuko sėdinčiam vaikinui, kurį pristato, kaip savo vyrą ir aš tučtuojau viską prisimenu.
Dieve, taigi čia mano kambariokė Silva, buvusi ilgaplaukė gražuolė, su kuria dvejus metus dalijomės tėvų įdėtais kotletais ir širdies paslaptimis.
Tada iš tolo pamačiau ateinant kitą kursiokę, su kuria vienintele iki šiol palaikome artimus ryšius ir susitinkame kartą per pusmetį tai jau tikrai, su nakvyne bei vynu. Ir matau jos išplėstas akis, negalinčias patikėti, kad tos moteriškės – jos kurso draugės.
Tik atpažinusi mane, ji pasuko prie mūsų būrelio ir lyg niekur nieko pradėjo glėbesčiuotis. O ką daryt?
Sąmoningai nekalbu apie kursiokus, nes jų buvo mažai ir tie, ačiū Dievui, neatėjo. O gal visgi atėjo, tik mūsų nebepažino? O gal kaip tik pažino ir nėrė į artimiausią skersgatvį? Žodžiu, variantų galėjo būti visokių.
Supratau viena: kai sensti kartu su veidrodžiu, atrodo, išlieki amžinai jaunas. Bet objektyvi tiesa yra negailestinga.
Bet čia dar ne viskas. Aš nekalbu apie tai, kad kažkas sustorėjo, suplonėjo, turi daugiau ar mažiau raukšlių. Ne, čia mes galėjome stebėti kažkokią žmogaus transformaciją ar evoliuciją, net nežinau, kaip pasakyti.
Kai aš pradėjau atgaminti tas savo kurso drauges, buvusias pilkių pilkiausias pelytes, kurios vos vilkosi iš kurso į kurso, manęs laukė dar vienas smūgis. Jos dabar buvo solidžios profesorės, docentės ar net katedrų vedėjos su visu šio statuso anstpaudu ant veido, aprangos kodu ir panašiai.
Negalėjau patikėti savo akimis nei ausimis. Sakykite, kaip? Kaip tai galėjo įvykti? O viena mūsų kursiokė, iš kurios mes, dabar prisipažinsiu, negailestingai pasišaipydavome, išleido kelias knygeles ir turi kažkokį mokslinį laipsnį, dėsto kitiems.
O aš ką? Nieko neišleidau, jokio laipsnio neturiu, jokios stulbinančios karjeros nepadariau, esu tiesiog pilka kontoros žiurkė.
Dar vienas šokas mane ištiko, kai visos susėdusios kavinėje ėmėme pasakoti savo gyvenimo istorijas. Tradiciškai: kuo dirba, su kuo gyvena, kiek vaikų. Nepatikėsite, mielosios. Aš irgi nepatikėjau. Buvusios pilkos pelės dirba aukštose pareigose, vyrai jų tie patys, vaikai du, abu mokosi užsienio, blogiausiu atveju, Lietuvos aukštosiose mokyklose, baigę magistrus, esančios labai laimingos.
Kai priėjo mano eilė, neišlaikiau. Sakau: „Mielosios, čia susirinko laimingiausios Lietuvos moterys, nė karto neišsiskyrusios, turinčios puikius vyrus ir gražų gyvenimą. Kai Lietuvoje skiriasi 70 procentų porų, čia yra kažkokia fantastika, kažkoks laimingų moterų koncentratas. Už tai ir pakelkime taurę vyno“.
Tada pradėjome prisiminti kitas labai šaunias, ryškias kurso drauges, klausinėti, kas ką apie jas žino. Pasirodo, jų gyvenimai nesusiklostė taip laimingai, jos skyrėsi su vyrais, dirba kažkokius keistus darbus. Žodžiu, vargsta. Manau, dėl to, kad neturėjo kuo pasigirti, jos ir neatėjo.
Po susitikimo ilgai ilgai galvojau ir visiems kontaktams elektroniniu paštu išplatinau tokią informaciją: „Pavasarį, tokią ir tokią dieną kviečiame į kurso susitikimą visus nevykėlius, kurie šįkart neatėjo, visus, kuriems gyvenimas ir santuokos nepavyko, kurie išsiskyrė, prasigėrė, sustorėjo, kuriuos metė, išdavė, kurie liko be darbo ir be pinigų, kurių vaikai niekur nestudijuoja, ateikite, kaip stovite ir atsineškite, ką turite, eisime pas ką nors į virtuvę“.
Dabar laukiu atsakymo. Bet jūs man pasakykite, kodėl taip gyvenime būna?
Ieva, vėl patyrusi šoką
