Naujausios
Tikrinti ar netikrinti?
Nejuokauju, mielosios, bet klausimas „Tikrinti ar netikrinti jų mobiliųjų telefonų paštą“ daugeliui moterų yra panašios svarbos, kaip “būt ar nebūt“, “gyvent ar mirt“, “džiūt ar supūt“, ir panašiai.
Atvirai prisipažinsiu, bet ir aš dar nesu galutinai apsisprendusi dėl teisingo atsakymo, nors abiejose šio klausimo pusėse kasdien dūžta šimtų, o gal milijonų moterų likimai.
Anądien karštos diskusijos įsiplieskė ir mūsų biure. Žodžiu, pirmadienį viena mūsų bendradarbė neatėjo į darbą, o antradienį pasirodė išputusiais paakiais, sunkiai vilkdama kojas ir vis tvarstėsi už širdies bei periodiškai matavosi kraujo spaudimą.
Per kavos pertraukėlę vargšelė išsipasakojo, kad visiškai atsitiktinai („ko tatai reikėję pažiūrėti“) ji įlindusi į saviškio mobiliojo telefono žinučių skyrelį. O ten prieš jos akis iškilo žodis “miliu“, kokius keturis kartus nusiųstas kažkokiai nežinomai “barakūdai“.
Kolegė detaliai papasakojo, kaip ją trenkęs žaibas, kaip ji norėjusi tai „barakudai“ skambinti, bet sąskaita buvo pasibaigusi, kaip jai momentaliai sukilo kraujo spaudimas ir dar iki šiol nenusileidžia, kaip ji lyg išprotėjusi laksčiusi po kambarius ir kokia neviltis ją apėmė, kai pradėjo mąstyti, kad tas jos gyvulys tokių žodžių jai gyvenime nėra sakęs (gal kokį kartą), o čia net keturis kartus...
Žodžiu, kai grįžo kaltinamasis, saviškę rado besikalbančia su anuo pasauliu. Į klausimą, kas atsitiko, ji tegalėjo numykti ir pakrutinti pirštą telefono link... Kai tas pamatė atverstas žinutes, baisiausiai pradėjo juoktis ir paaiškino, kad telefoną buvo pasiskolinęs paauglys sūnus ir prirašė žinučių savo klasiokei.
Buvo apklaustas sūnus, paskambinta net klasiokei, kol įsitikinta, kad čia — nelemtas sutapimas.
„Aš tai sau esu prižadėjusi niekada niekada niekada daugiau nelįsti į jo telefoną“, — po pauzės pasakė kita kolegė, ir mes visos pasiruošėme klausytis, Bet ji nieko nedetalizavo tik užsiminė, kad ten gali surasti to, ko visai nenori, tad geriau nesinervinti.
Tada aš papasakojau, kas atsitiko mano geriausiai draugei. Kartą jos idealus partneris buvo netyčia palikęs telefoną namie, o draugė išgirdo, kad į jį nuolat eina žinutės. Manydama, kad kas nors svarbaus, ji vieną perskaitė, ir negalėjo sustoti. Tada paaiškėjo, kad jos nuostabusis patikimasis tylenis, dažnai važinėjantis į komandiruotes, kitame mieste jau seniai turi moterį, pas kurią bent du kartus per savaitę gyvena — atseit nakvoja firmos išnuomotame viešbutyje. Žinoma, tą akimirką draugei sugriuvo visas pasaulis, bet kvailiausia — kai ji bandė kalbėtis su saviškiu, tas atsitvėrė visiška tyla. O kai ji pateikė ultimatumą, jis susirinko daiktus ir išvažiavo pas aną. Kolkas jis viena.
Tada mes ėmėme diskutuoti, kaip tokiu atveju buvo geriau: žinoti, ar nežinoti?
„Nu va, pati kalta, kam lindo į telefoną, būtų padurniavęs, kaip visi vyrai, ir būtų praėję, ir šeima būtų išsaugota“, — į diskusiją įsiliejo kita mūsų kolegė.
Bet tada mes išgirdome geležinį mūsų buhalterės balsą: „O aš tai kategoriškai “už“ tai, kad jų žinutes reikia skaityti. Nuolat. Ir nejaučiant jokio sąžinės graužimo. Profilaktiškai“.
Mes suklusome, o buhalterė kaip kirviu kapojo toliau: „Jeigu jie švarūs, tai jiems nėra ko bijoti. Taškas. O jeigu jie nešvarūs, tai mes, skaitydamos jų žinutes, nesame nešvaresnės už juos. Taškas. Be to, nuolat tikrindamos telefoną, galime užsmaugti tą jų romaną pačioje užuomazgoje. O jei leisime jam plėtotis, tai paskui gali būti per vėlu. Taškas“.
„Viešpatie, bet keik tai kainuoja nervų, gal geriau nieko nežinoti, ir tyliai pralaukti, Juk kaip man buvo? Geriau jau būčiau nelindusi“, — prasitarė spaudimo tebekamuojama vargšė draugė, nuo kurios prasidėjo visa diskusija.
„Jei nori turėt vyrą, — neskaityk, jei nori turėt meilę — privalai kontroliuot“, — kaip kokia uniformuota frau tebekapojo mūsų buhalterė.
„O aš turiu kraujo spaudimą“, — vėl sudejavo mūsų vargšelė.
Bet buhalterė nesusileido: nieko, išgyvensi. O jis dabar jau žinos, kuo tai grės, jeigu kartais pabandys iš tiesų užmegzti kokį fiti miti...
Be to, tęsė buhalterė, ji skaičiusi psichologo komentarą, kad vyrams (nors jie baisiai priešinasi tokiai kontrolei) pasąmonėje tai siaubingai patinka, jie jaučiasi mylimais, geidžiamais, pavyduliaujamais ir apskritai tokiais ereliais, iš kurių galima tikėtis visko...
Pastebėjau, kaip visos minutėlę panirome į save ir pabadėme įsivaizduoti (o gal prisiminti), ką pajustume (ar jautėme), aptikusios telefone baisų neištikimybės įrodymą. Ar sugebėtume (sugebėjome) atleisti?
Tuo metu suskambo vienos mūsų iki šiol tyliai siurbčiojusios arbatą naujos kolegės mobilusis. Girdėjome, kaip ji mandagiai apsikeitė keliomis frazėmis su buvusiu sutuoktiniu, su kuriuo neseniai buvo išsiskyrusi ir jis, visas žavus ir elegantiškas, užsuko į mūsų kabinetą perduoti raktų. Buvome girdėjusios gandų, kad jis lyg turėjęs romaną, bet vėl norėjo pas ją grįžti, tempė gėles, šliaužiojo ant kelių, bet ta niekaip...
„Klausyk o kodėl tu jo nepriimi, toks fainas?“, — ne iš šio, nei iš to paklausė buhalterė.
„Per daug perskaičiau“, — ramiai atsakė kolegė ir tyliai palinko prie kompiuterio ekrano. Kavos pertraukėlė baigėsi, tačiau klausymas “tikrinti ar netikrinti“ taip ir liko neišspręstas.
Ieva, bijanti tikrinti