Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Tiesa į akis
Mielosios, kai išgirdau mano vieną jaunąją draugę sakant, kad ji jau išaugo iš to amžiaus, kai vyniodavo žodžius į vatą, ir dabar nutarusi sakyti tai, ką galvoja, aš labai suklusau bei įsitempiau. Mano karti patirtis sako, kad kai geriausios draugės pradeda sakyti tiesą akis, tu jas prarandi visam laikui. Bet ji pasakė, kad nuo apsimetinėjimo ir saldžialiežuviavimo jai darosi koktu, ir kad natūralūs santykiai turi būti paremti tiesa ir šviesa. Ir kad tikras draugas yra būtent tas, kuris gali tau pasakyti tiesą į akis.
Supratusi, kad nieko nepadarysiu, išplėšiau garbės žodį, kad man ji visos tiesos į akis nesakys, nes aš to nepakelsiu ir mūsų ilgametė draugystė nutrūks.
Jau nujaučiau kažką negero, kai abi buvome pakviestos į mūsų bendros draugės jubiliejų. Vargšelė jubiliatė taip ruošėsi, nevalgė gal savaitę nieko, tik salotas, pasidarė veido masažą, manikiūrą ir pedikiūrą. Ir atrodė tikrai gražiai su tokia vasarine gėlėta suknele – minus dešimt metų.
Mes visos pasibučiavome, pasakėme, kaip ji nuostabiai šiandien atrodanti.
O mūsų jaunoji draugė leptelėjo: „Na ir gražus tas tavo ruduo“.
Mūsų vasariškai gėlėta suknelė nurijo užuominą ir nuplasnojo toliau.
Kai atėjo laikas sakyti tostus, mūsų jaunoji draugė pasisakė, kad jubiliatė jai asocijuojasi su motina, su Tėvyne, su Lietuva, na, žodžiu, nusišnekėjo visiškai.
Jūs suprantate, mielosios, kad jokia normali moteris viešai nenorinti būti palyginta nei su motina, nei su Tėvyne, nors tai ir esančios didžios vertybės. Moteris nori būti prilyginta gėlei, stirnai, na, blogiausiu atveju, deimantui.
Moteris ir Tėvynė, o dar Lietuva, to jau per daug... Būtų dar, sakytume, žavingoji Pietų Prancūzija, ar aistringoji Ispanija, bet Lietuva... Tai stačiai nesuderinama.
Toliau buvo dar gražiau. Kitos draugės vyrelis, kaip visada per pobūvius, padaugino ir ta draugė dėl to kentėjo bei nervinosi. Tada mūsų Tiesa į akis ją nuramino tokiais žodžiais: „Nieko, mieloji, mes visos turime tokius vyrus, kokių esame vertos“.
Kai mano jaunoji draugė išgėrė dar daugiau vyno, tiesa jai ėmė lietis per kraštus. Pasigavusi vieną itin ryškią viešnią, kuri elgėsi pobūvyje itin ekscetriškai, mūsų jauniklė jai tiesiai į akis pareiškė, kad tokios kompleksuotos būtybės dar nėra mačiusi ir apsikabinusi bandė guosti, kad su ja atseit viskas gerai ir nereikia jai apsimetinėti tuo, kuo nėra. Ekscentrikė baisiai pasipiktino ir praktiškai pasibrukusi po pažaščia saviškį dar iki vidurnakčio išdūmė iš baliaus.
Tada jau aš ėmiausi veiksmų ir prievarta įgrūdusi Tiesą ir šviesą į mašiną gerokai anksčiau laiko parvežiau namo. Dar ji man spėjo pasakyti, kad, žinai, tu, Ieva, visada viską nori nuglostyti, o juk ligoniui vietoj masažo kartais reikalinga operacija. Ir kad mes visos atseit gyvename kažkokiame rožiniame debesy, lyg susisupusios į klampią cukruotą vatą, o tikras gyvenimas yra visai ne toks.
„Be to, Ieva, kaip tikra draugė vis tau norėjau pasakyti, kad ta šukuosena tave sendina,“ – pabaigė draugužė.
Po kelių dienų susibėgome aptarti gimtadienio pobūvio ir baigti nuostabaus morenginio torto likučių. Tiesos sakytojos apdairiai nekvietėme, nes kaip tik ją ir ketinome apkalbėti, už akių, žinoma.
Pirmoji prabilo pobūvio šeimininkė, išvadinta rudeniu ir Lietuva.
„Žinot, mielosios, aš ilgai galvojau ir supratau: ji teisi, iš tikrųjų mano vasara baigiasi ir su tuo reikia susitaikyti, o Lietuva ką – labai geras kraštas. Kaip sakant, kiek rovė, neišrovė, kiek skynė, nenuskynė... Juk mes tokios ir esam, ar ne? Jau jeigu Lietuvoje moteris sugeba išlikti moterimi, tai ji ir yra tikra moteris, ar ne?“.
Mes, savo nuostabai, jai visos pritarėme ir suvalgėme po pirmą gabalėlį torto.
Tada prašneko draugė, verta savo vyro. Mes pasakėme, kad mūsų tiesos sakytoja labai negražiai pasielgė, bet draugė mus nutraukė. „Žinot, mielosios, po to vakaro aš ilgai mąsčiau ir supratau, kad ji yra visiškai teisi. Na juk pačios žinote, jei jau visai atvirai, ir aš – ne dovanėlė“, – pasakė ir klausiamai į mus pasižiūrėjo.
Aš tai tuo metu atsikandau torto, o pobūvio šeimininkė nuoširdžiai pripažino, kad tai tikra teisybė, kad savo vyrelį ji laiko taip užgujusi, kad jam nelieka kitos išeities atsipalaiduoti.
Tada prabilo ekscentrikė ir prisipažino, kad ji po tokio baisaus akibrokšto vos galėjo atsigauti, ilgai verkusi, kol pagaliau jai prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Iš tiesų ji suvokusi, kad visą gyvenimą stengėsi būti kažkokia ryškia asmenybe, kad bent kiek prilygtų savo charizmatiškajai anytai, kurią jos vyras dievina. O juk ji iš prigimties esanti visai ne tokia, o romantiška, romi būtybė. Tą ji ir pademonstravo, atėjusi vilkėdama gražia gėlėta suknele. Ir net nespygavo, kaip visada. Ir atrodė labai natūraliai ir mielai. Mes ją pagyrėme.
Mielosios, aš jau nebeklausiau, ar mano šukuosena mane sendina. Tiesiog tyliai užsirašiau pas kirpėją.
Žodžiu, prie morenginio torto mes sutarėme nuo šiol irgi sakyti viena kitai tiesą, bet taip švelniai, su meile, neviešai, ir kartu visoms keistis į gerąją pusę bei tobulėti. Nes, kai pagalvoji, kiek galima sakyti tiesą už akių.
Ieva, irgi nutarusi sakyti tiesą į akis
