Naujausios
GRAŽIAUSIOS SODYBOS (5)
Tėviškę prikėlė naujam gyvenimui
Pakruojo rajone, Juškonių kaime gyvenančių Leono ir Irenos Morkūnų sodyba šiemet Šiaulių apskrityje pripažinta gražiausia ūkininko sodyba. Apžiūrint dviejų žmonių rankomis maždaug hektaro plote sukurtą grožį, sunku patikėti, kad sutuoktiniai jį sukūrė vos per penkerius metus, praleistus čia, Leono tėviškėje.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Grožis savo rankomis
Šeimininkai tikina, kad sprendimas persikelti į apleistą sodybą jiems, jau susikūrusiems gerbūvį Pakruojyje, buvo nelengvas. „Tačiau mane ši mintis labai viliojo, juk ši sodyba — mano tėviškė, kažkada parduota, o vėliau mano vėl įsigyta“, — šypsojosi Leonas. Sutuoktiniai neslepia, kad persikelti gyventi į šią sodybą juos paskatino ir greta jos besidriekiantys 500 hektarų, kuriuose jie ūkininkauja, augindami kviečius, rapsus, cukrinius runkelius ir kitas augalines kultūras. “Dabar nebereikia toli važiuoti“, — džiaugiasi Irena.
Įkandin nelengvo sprendimo atėjo laikas ir nelengviems sodybos tvarkymo darbams. „Vien žemių čia atsivežėme 40 priekabų“, — skaičiuoja Irena. Tačiau žemės į sodybą buvo ne tik vežamos, bet ir čia kasamos, mat joje šeimininkai įrengė prūdą, kuriame dabar plaukioja ne tik dirbtinė gulbė ir valtelė, Leono išgelbėta iš metalo laužo, bet ir gausūs amūrų, karpių ir karosų būriai. “Kol kas tik plaukioja, meškerių jiems žvejoti vis nenuperkame, nors anūkėlis jau ne kartą prašė“, — sako Leonas.
Be gausių žolynų, sodyboje atsirado vietos ir įvairiems čia aptiktiems rakandams, gėlynams su lauko akmenimis. „Specialiai nieko aplinkai nepirkome, na, žinoma, neskaičiuojant įvairių sėklų. Tačiau visas gėles užsiauginame patys (tuo Irena pradeda rūpintis nuo vasario — aut. pastaba), akmenų atsivežame iš savo laukų, į metalo laužo nemetėme ir sodyboje rastų rakandų, atvirkščiai, kai ką iš metalo laužo dar įsigijome ar “priglaudėme“ kitų norėtas išmesti senienas. Savo rankomis pagaminome ir kieme esančias supynes, medienos atsivežėme iš savo miško“, — darbus vardina rūpestingi šeimininkai.
Pasmalsavus, kaip spėja prižiūrėti tokį didelį sodybos plotą, Morkūnai tik skėsčiojo rankomis, suprask: „Nėra čia ko nespėti“. Leonas skaičiavo, kad nediduku traktoriuku veją nupjauna per porą valandų, o Irena tikino gėlynų ir daržovių darželio bei šiltnamio ilgesniam laikui be priežiūros nepaliekanti, po truputį aptvarkanti, tad ir vargo dėl ravėjimo nejaučianti.
Darbas veja darbą
Leonas ir Irena prisipažįsta ilgais žiemos vakarais kuriantys planus, ką nauja jau pavasarį būtų galima padaryti sodyboje. „Per žiemą “išalkstame“ darbų, todėl tik atsitraukus šalčiams, skubame įgyvendinti naujus sumanymus. Va, šiemet pirtelę saloje, aplink kurią tyvuliuoja prūdas, aptvėrėme nedidele tvorele. Dar ir pačią pirtelę reikia baigti įrengti“, — darbus vardina šeimininkai.
Anot jų, dar ne vieno akcento trūksta sodybai, o ir jau esančius vis norisi keisti. Sustoti ties nuveiktais darbais sodybos šeimininkams neleidžia ir ketverių anūkėlis Kristupas. „Tik prisėdu, tuoj pribėga ir ragina: “Baba, einam dirbti“, — juokiasi Irena. Būtent ji, vyro žodžiais, yra didžiausias naujų idėjų generatorius. “Abu sugalvojame, dviese padarome“, — juokais ginasi šeimininkė.
Irena neslepia, kad gėlynai, graži sodybos aplinka — jos pomėgis ir prigimtis. „Visuomet svajojau turėti savo grožio kampelį. Dabar turime visą kampą“, — juokiasi.
TVENKINYS: Sodybos tvenkinyje Leonas ir Irena Morkūnai užveisė žuvų. Anūkėlis Kristupas jau prašosi žvejoti.
PASAGOS: Senos pasagos ir tekinis puikiai tiko gėlynui.
VALTIS: Tvenkinyje plūduriuoja iš metalo laužo išgelbėta valtelė. Dėl nedidelio jos dydžio ja plaukioti šeimininkai nesiryžta.
RAKANDAI: Leonui Morkūnui rakandai primena senovę, kurią jis labai gerbia, todėl jų išmesti ranka nekyla. Jiems vietos atsiranda ir prie sodybos tvorelės, ir ant ūkinio pastato išorinės sienos.
PAGALBININKAS: Kristupas ir močiutės neraginamas skuba tvarkyti gėlynų.
Jono TAMULIO nuotr.